Pagrindinis puslapis Kultūra Ekskursija Mažosios Lietuvos panemuniais su dr. Martynu Purvinu

Ekskursija Mažosios Lietuvos panemuniais su dr. Martynu Purvinu

Astrida PETRAITYTĖ, www.voruta.lt

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. I knyga.- Trakai: Voruta, 2015

 

Visi bent kiek besidomintys Prūsų (Mažąja) Lietuva žino dr. Martyną Purviną – to krašto atstovą ir tyrėją, per daugelį metų išvaikščiojusį, matyt, visus jo kampelius, rinkusį būtųjų gyvenimų liudijimus (išlikusius ir suniokotus), fiksavusį fotografavusį… Ir  savo  profesinius (architekto) tyrimus, susietus su įsipareigojimu istorinei atminčiai, viešinusį gausiais straipsniais ir knygomis. (Pasišventimas ir  įdirbis neliko nepastebėti – M. Purvinas kartu su žmona, talkininke Marija Purviniene  2013-aisiais buvo apdovanoti valstybine Jono Basanavičiaus premija).

   Stebindamas savo darbingumu ir produktyvumu, M. Purvinas visuomenei pateikė dar vieną leidinį – pasakojimus apie istorines Mažosios Lietuvos gyvenvietes  abipus Nemuno (dalį ruožo),  apžvelgdamas jų raidą, pateikdamas statistinius duomenis ir finalinį reziumė – dar gyvuoja (kaip gyvuoja) ar jau nebe; skirdamas šį darbą šviesiam Evos Mildos Jankutės-Gerolos (1924- 2014) atminimui. Tiesa, “Vorutos” skaitytojams medžiaga nebus nauja – atskiras gyvenvietes pristatantys straipsniai publikuoti šiame istorijos laikraštyje (bet tai nemenkina leidinio prasmingumo).

Sumanymas išties intriguojantis – juk tenka žvelgti į dviejų skirtingų valstybių (Lietuvos ir Rusijos) priklausomybėje atsidūrusį regioną. Purvinas mus pakviečia “ekskursijon” nuo Kasikėnų  (dešiniajame Nemuno krante, t.y. Lietuvos pusėje) iki  Ragainės, su jos Sendvariu bei Naudvariu (jau Kaliningrado srityje esančiais). Leidėjai palengvina mūsų istorinei-geografinei vaizduotei tenkantį krūvį: priešlapyje pateikiamas detalus būtent šio ruožo žemėlapis, o gyvenvietės Nemuno  kairėje įvardytos net trimis variantais – lietuvišku, vokišku ir rusišku (tiesa, ne visai aišku, kodėl dešiniojo kranto Mažosios Lietuvos gyvenvietės neturi vokiškojo dublikato; tuo labiau, kad kitame krante nurodomi tik ilgus amžius gyvavę lietuviškųjų vardų vokiški “perrašai”, ne nacionalsocialistiniai perkrikštijimai, štai: Šilėnai- Schillehnen- Pograničnyj; 1938-ųjų  vokiškas vertinys Waldheide neminimas ). Matyt, leidėjų indėliu reikia laikyti ir visų tekstų santraukas vokiečių bei rusų kalbomis. O gausios nuotraukos, dažniausiai liudijančios situaciją prieš dešimtmetį kitą – jau paties autoriaus kelionių po Mažąją Lietuvą rezultatas (pasitelktos ir kai kurios kitų šaltinių iliustracijos).

*

Natūralu, kad leidinį autorius pradeda Pratarme – įvesdamas į bendrąjį istorinį kontekstą.Štai iškart sužinome, kad “XIII a. į baltų genčių žemes įsiveržė vokiečių kariniai ordinai”, o Mažąja Lietuva vadinamame plote “iš senųjų krašto gyventojų:  skalvių (Schalauen), nadruvių (Nadrauen), kitų senprūsių ir baltų genčių, atvykėlių iš Didžiosios Lietuvos – LDK – valdų, susiklostė savita lietuvininkų (Preussische Litauer) etnokultūrinė grupė, kur įsivyravo lietuvių kalba.” (p 9) Tiesa, “senprūsių” skyrimas nuo baltų kažin ar pagrįstas.

Matyt, būtų prasmingiau, jei į įvadinę dalį būtų perkelta ir ilgoka pirmojo skyrelio  (“Smalininkai – Mažosios Lietuvos vartai”) pradžia,ne tik įvedantiį “didįjį vandens kelią”, bet ir brėžianti istorinę trajektoriją nuo “vikingų pėdsakų”. Galima suprasti, kad  taip (prasmingai) buvo pradėta pirmoji publikacija laikraštyje, bet rengiant spaudai leidinį nepakaktų mechaniškai sudėlioti publikacijas, prie jų prirašant dar vieną įvadėlį. Žinia, neįmanoma griežtai atriboti bendrąją istorinę informaciją nuo konkrečios gyvenvietės apibūdinimo: tarkim, natūralu priminti, kad koks nors kaimas suklestėjo Prūsijai 1807 m. panaikinus baudžiavą ir pan.  Šiaip ar taip, galime tik džiaugtis gavę bendrųjų žinių apie Prūsijos kunigaikštystę/karalystę, nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos dalį. Štai atmintin turbūt įsirėš:

–  Po Melno taikos  tarp  Kryžiuočių ordino, LDK ir Lenkijos karalystės 1422 m. nubrėžtoji siena tarp vokiškojo ordino (vėliau –vokiškosios valstybės) kartu su lietuviškuoju paribiu (tapsiančiu ne tik “literatūrine” Mažąja Lietuva, bet ir  oficialiai įteisintu lietuviškuoju komponentu: Lietuvos departamentu ir pan.) ir Didžiosios Lietuvos (LDK, vėliau- “Lenkijos” ar “Rusijos”Lietuvos) bus viena stabiliausių Europoje – gyvuos 500 metų, bus perbraižyta tik po I-ojo pasaulinio karo.

-1525 m. Kryžiuočių ordinas tapo sekuliaria valstybe – Prūsija; sekuliarumas, žinia, sąlyginis – pirmojo jos valdovo kunigaikščio Albrechto valia, šalis tapo liuteroniška; šis sprendimas – puikiai žinome – turėjo lemiamos reikšmės ir lietuviškajai raštijai.

– Mažąją Lietuvą, kaip ir visa valstybę,  paliesdavo karai ir kitokios negandos (maras).  Nekart minimi Rusijos antpuoliai per Septynerių metų karą bei  prancūzmetis, kai Napoleonas buvo Rytprūsius gerokai prispaudęs; 1914 m. įsiveržusi rusų armija ne tik niokojo kaimus ir miestelius, bet nemažai gyventojų “paėmė į nelaisvę” – išsivarė į Rusijos gilumą; o jau II-asis pasaulinis karas tapo Rytprūsių (Prūsijos, tapusios Vokietijos dalimi, atitikmens) baigtimi.

Galima būtų minėti ir daugiau istorinių faktų, bet užbaikime šį sąrašą gamtine-ekonomine realija:

– Nemunu vyko intensyvi laivininkystė bei sielininkystė.

Ties šiuo punktu dera stabtelėti – juk tai jau ne “kontekstas”, tai svarbus panemunės gyvenviečių komponentas, žymia dalimi nulemdavęs jų gyvavimą ir net klestėjimą. M. Purvinas nekart nurodo konkrečius skaičius, ir – galime pajusti – emocionaliai atsišaukia į buvusį, o dabar nunykusį Nemuno gyvumą: “galima prisiminti, kad XX a. pradžioje per Mažosios Lietuvos vandens vartus [Smalininkus] kasmet praplaukdavo po  3 500 sielių,  1500 garlaivių, 3 000 burlaivių.” (p. 38)

M. Purvinas mums primena ir  mažiau sąmonėn įsirėžusius istorinius faktus. Štai  1795 m. Austrijai, Rusijai ir Prūsijai pasidalijus Abiejų Tautų Respubliką, radosi Naujųjų Rytprūsių provincija – “Užnemunė (Suvalkija)  anuomet buvo atitekusi Prūsijos karalystei, kuriai priklausė net ir dabartinio Kauno nemaža dalis” (p. 77); tiesa, neilgai  trukus  – 1815 m. – ši teritorija “grįžo” Rusijai.

*

Taigi M. Purvinas veda mus palei Nemuną nuo kaimo prie kaimo, bažnytkaimio, miestelio – tokių “stotelių” apie dvi dešimtis (skyrių mažiau, bet kai kuriuose pristatoma po kelias mažesnes gyvenvietes). Pasitelkęs archyvinius duomenis, autorius mums nurodo ir tikslų gyventojų skaičių, jų kismą per porą-trejetą pastarųjų šimtmečių, jų  tautybę bei konfesinę priklausomybę.  Nors kraštas iki Vokietijos suvienijimo 1871 m. turėjo oficialias “lietuvybės” teises (ir karaliaus įsakai skelbiami, ir mokyklose mokoma, o iš sakyklų pamokslai sakomi lietuviškai), palaipsniui ima dominuoti vokiečiakalbiai evangelikai liuteronai; laimei, išlieka ir lietuvių kalbos tvirtai besilaikančių; kaimuose įsiterpia vienas kitas vokiškai ar lietuviškai kalbantis katalikas ir – kaip prekybinėsgalios atstovai – žydų būreliai.Purvinas  pažymi ir  krašte pasireiškusias lituanizacijos tendencijas: į lietuvišką gyvenvietę atvykusių vokiečiakalbių  “palikuonys pramokdavo kalbėti lietuviškai ir bendrauti su senbuviais kaimynais” (p.  157); taip ne vienas Šneideris tapo Šneideraičiu ir pan.

Panemunio kaimus maitino ne tik upiniai verslai, bet ir žemė. Šalia tradicinių kaimo valdų, čia nemenkus plotus užėmė derlingos pievos, nesyk  ūkininkai (ar visas kaimas) jų turėjo ir kitame upės krante, persikėlimas į jį, šieno parsiplukdymas valtmis buvo įprastas reikalas. (Tad po Pirmojo pasaulinio karo atskyrus nuo Rytprūsių Klaipėdos kraštą, buvo “nuskelti” ir kai kurių kaimų  pakraščiai). Tradicine gyvulininkyste bei žemdirbyste taip pat užsiimta – mane, pavyzdžiui, nustebino vyšnių gausumas soduose.Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dar suregistruotas ūkių turtas. Ir štai, pavyzdžiui,  Pagulbinių“soduose tada suskaičiuoti 605 vaismedžiai:  116 obelų,, 31 kriaušė, 16 slyvų ir 442 vyšnios.” (p. 144)

Turime progos pajust ne vienos gyvenvietės savitumą. Štai Viešvilės, kiek nutolusios nuo Nemuno, bet įsikūrusios prie vandeningo bendravardžio upelio, “istoriją galėtume pavadinti užtvankų statybos, jų atstatymų ir perstatymų istorija, užsitęsusią per daugelį šimtmečių.” (p. 103)

   Mums turbūt rūpės  autoriaus kartkartėm parodomi Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos  kaimiškojo gyvenimo skirtumai. Mažosios Lietuvos pranašumus regime  gan “miestiškoje”  net nedidelių gyvenviečių sanklodoje (čia ne tik  amatininkų dirbtuvės, bet ir  – įvairios parduotuvės,  užeigos, valstybinės įstaigos). Tuo tarpu šio krašto dvarininkai tarsi pralaimi didlietuvių užmojams. “Kitaip nei  Didžiosios Lietuvos daugumoje dvarų sodybų, čia nebuvo nei parko, nei tvenkinių, nei erdvių plotų puotoms ir nuobodžiaujančių dvarininkų pramogoms. Mažosios Lietuvos dvarai ir jų sodybos dažniausiai nebūdavo romantiški ir išvaizdūs, tai buvo žemės ūkio gamybos ir verslo įmonės, kuriose dirbta ir siekta pelno. “ (p. 175- 176)

Išgirstame ir vieną kitą žinotą ar nežinotą, bet reikšmingą pavardę.  Štai “1665 -1667 ten [ Viešvilės parapijos mokykloje] darbavosi lietuviškosios raštijos veikėjas Mykolas Merlinas.” (p. 122).Pagulbinių laivininko Johano Broko sūnus Paulius (Paul Brock, 1900 – 1986; mirė Vokietijoje) tapo žinomu rašytoju. O Šereiklaukio valsčiaus valdytojo Gotfrydo Teodoro Šiono (Schön) 1773 m. gimęs sūnus Heinrichas Teodoras  iškopė (1824m.) iki aukštos  Prūsijos provincijos oberprezidento pareigybės. Autorius turi progos pažymėti: “Ieškantys apie tą kraštą žinių užsienio duomenų bazėse neretai aptinka nuorodą “Šereiklaukis tai vietovė, H.T. Šionas.” (p. 234) Žinoma, mūsų širdis labiausiai atsišauks į Martyno Mažvydo vardą – Purvinas, pristatydamas Ragainę, joje kunigavusiam (1549 – 1563) mūsų Knygos pirmeiviui  parodo pakankamai dėmesio.

   Deja, liūdną kadaise klestėjusios gyvenvietės baigtį autoriui tenka konstatuoti ne tik kalbant apie “kairįjį krantą” (Nemanskoje virtusius Trapėnus, visai išnykusius Tusainius…) Ir sovietinė Lietuva ne itin rūpinosi “vokiškuoju” paveldu (daugumai senųjų gyventojų pasitraukus į Vakarus). Štai: “Uoliai niokojant Baltupėnų liekanas, buvęs kaimas beveik sunaikintas. Prie Nemuno teliko kelių sodybų liekanos, vienas kitas geriau prižiūrėtas senasis pastatas. Nieko nebeliko iš gausių kaimo vienkiemių, pramonės įmonių, krautuvių ir užeigų.” (p. 217) Ar apie Šereiklaukį (kurio vardas kildinamas iš skalvių vado Šereikos): “Buvusios puošnios dvaro sodybos vietoje įsivyravo lūšnynai su vargingomis pašiūrėmis.” (p.  251)

*

Kai kurie minimi faktai ar apibendrinimai sukirbins ir abejonę.   Manyčiau, nepagrįstas yra kartkartėmis – pvz., p. 98, p.  117 – sutinkamas “senosios Prūsos” įvardijimas,  regis, Prūsiją kaip valstybę tapatinant su atitinkama baltų gentimi; bet juk pats autorius vis mini  skalvius, ne prūsus, kaip senuosius gyventojus, taigi – ar ne apie senąją Skalvą tiktų kalbėti?

   Sutrikdė ir toks Viešvilės istorijos epizodas: “1658 ir 1678 m. vykę totorių būrių (ATR samdinių) įsiveržimai į kraštą” (p. 120). Ne,  sutrikdė ne pati karinė invazija, bet toliau minimos pasekmės “po baisiojo totorių antpuolio 1658 m., kai iš 250 šeimų apylinkėse tebuvo likusios 25. Kitus Viešvilės  apylinkių gyventojus užpuolikai, kaip manoma, išsivarė su savimi ir pardavė Turkijos imperijos vergų turguose.” (p. 122) Viena, pribloškia toks masinis gyventojų išnaikinimas (nors ir nenužudant) – ar tik Viešvilę tokia nelemtis nutiko, ar  kitų kaimų tie ATR samdytiniai totoriai neužkliudė? Ir ką tame kone išnykusiame kaime bemokino minėtasis Merlinas? Antra, – kas Turkijos turguose lietuvininkus į vergiją pardavinėjo – Abiejų Tautų Respublika ar samdiniai totoriai (turėjo jie tokias teises?)? Žinia, kai esi istorijos neišmanėlis, klausimų visokių kyla.

Kai kada teksto suvokimą galbūt apsunkina nepakankamai tikslus žinios formulavimas. Taip aš, pavyzdžiui, likau nesupratusi Bambės kaimo situacijos. Štai kalbama apie Šešupės (dar vienos reikšmingos Mažosios Lietuvos upės) žemupy atsiradusią Bambės koloniją: “XIX a. viduryje toje kolonijoje jau gyveno 180 žmonių.” (p. 256) O toliau 1871-ieji metai: “Nemunija (su 8 gyventojais) ir Bambė (su 24) tuomet buvo tapusios  Ragainės  Sendvario (turėjusios  riteriškojo dvaro statusą) palivarkais – ūkiniais padaliniais.” (p. 257) O “1905 m.  Bambės kolonijoje buvo likę 176 gyventojai”; be to, “Nemunijos (su 6 gyventojais) ir Bambės (su 20 gyventojų) sodybos buvo priskirtos Lobelių dvarui.” (p.  258) Ar norėta pasakyt, kad dalis Bambės vis priskiriama kokiam nors dvarui?  Bet tenka perskaityt, kad šiame kaime gyventojų periodiškai buvo tai apie 20,  tai netoli dviejų šimtų.

*

Šią “ekskuriją”  Purvinas užbaigia Ragainėje – apgailestaudamas, kad didingą pilį apsupęs miestelis netapo reikšmingu, liko tarsi nuošaly nuo didžiųjų kelių ir vyksmų: “Tilžė vis augo, galop tapdama neoficialiąja Mažosios Lietuvos sostine ir žinomu didmiesčiu, o Ragainei liko kokios likimo nuskriaustos podukros vaidmuo.” (297) Ką gi, intriga kitam žygiui panemuniais užmegzta – lauksim antrosios knygos!

P. S.  Patyrus šiuos akivaizdžius liudijimus, kaip glaudžiai Mažojoje Lietuvoje buvo susiję abu Nemuno krantai,  dar  labiau sustiprėjo mano įsitikinimas, kad penktasis Lietuvos regionas (įteisintas pagrįstai ir neišvengiamai) turėjo vadintis Klaipėdos kraštu, taip kaip oficialiai prieškariu ir vadinosi – ne Mažąja Lietuva; šis  pavadinimas istoriškai nėra logiškas.

Naujienos iš interneto