Vilma KISIELYTĖ-HANCHARYK ir Jolita MILINAVIČIŪTĖ, Dieveniškių „Ryto“ vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos

Tarmės – nykstanti tautos kalbinio paveldo dalis. Vieni tarmės nebemoka, kiti visai be reikalo jos gėdijasi, treti didžiuojasi galėdami prabilti skambia savo protėvių šnekta.

Teritoriškai Dieveniškių kraštas yra Dzūkijos dalis, bet dzūkiškai čia dar moka kalbėti tik labai nedidelė senesniųjų gyventojų grupelė. Dieveniškių šnekta kaip pakraštinė yra labai specifinė. Kiekvienas gyventojas moka rusiškai, gudiškai ar lenkiškai. O kai visos kalbos susimaišo, tuomet visi šneka taip, kaip moka. Mokiniai mokykloje išmoksta bendrinės kalbos, o prabilti dzūkų tarme jiems yra savotiška pramoga.

2013 m. gegužės 22 dieną Šalčininkų r. Dieveniškių „Ryto“ vidurinėje mokykloje vyko Dieveniškių istorinio regioninio parko ir mokyklos lituanisčių organizuotas Tarmių metams skirtas renginys. Į jį atvyko būrelis garbių svečių: Lietuvos kalbininkas, habilituotas mokslų daktaras Kazimieras Garšva, Šalčininkų rajono savivaldybės švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kazarevskaja, Šalčininkų rajono Poškonių pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Žybortienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ilona Šedienė, Dieveniškių darželio direktorė Irena Mackevič, Dieveniškių parapijos klebonas Domas Valančiauskas, Dieveniškių istorinio regioninio parko direktorius Robertas Jomantas. Mokyklos direktorė Lolita Mikalauskienė, tardama sveikinimo žodį, paminėjo, kad šiame krašte gyvena ir dirba iš įvairių Lietuvos regionų atvykę žmonės: aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai ir dzūkai. Direktorė pabrėžė, kad labai svarbu nesigėdyti savo tarmės, bet stengtis išlaikyti ją kiek įmanoma autentiškesnę. O pristatydama „Dieveniškių šnektos žodyną“, L. Mikalauskienė pasidžiaugė, kad būtent šiam kraštui skirtas toks didžiulis kalbininkų dėmesys.

Programą pradėjo mokyklos dramos studijos „Arlekinas“ nariai, parengę teatralizuotą vaidinimą apie šio krašto miškuose stūksantį Moko akmenį. Mokiniai įtaigia dzūkų tarme papasakojo apie mergelę, nepaklususią tėvų norams ir pavirtusią akmeniu. O Poškonių pagrindinės mokyklos dešimtokė Jurgita Misiukevičiūtė, puikiai mokanti savo krašto tarmę, praplėtė akmenų istoriją, papasakodama apie netoli Rimašių stūksančius du akmenis – Jankelį ir Jankeliuką. Toliau Dieveniškių krašto įdomybes aptarė šios mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, atvykusi iš pačios grybų ir uogų sostinės, Jolita Milinavičiūtė ir Istorinio regioninio parko vyriausioji specialistė (kultūrologė) Irutė Eidukienė. Liejosi pagyros vietinėms „gaspadinėms“, beveik iš nieko pagaminančioms skaniausių patiekalų, „gaspadoriams“, nepralenkiamiems naminukės gamintojams, ir skardžiabalsiams dainininkams. Istorinio regioninio parko vyriausioji specialistė Justina Šalengienė sulaukė gausių aplodismentų, tarmiškai sudainavusi dvi graudžias Dieveniškių krašto dainas. Didelį įspūdį paliko garbaus amžiaus viešnios, Poškonių kaimo gyventojos, Elenos Targavičienės pasakojimas apie sunkią jaunystę ir smagius pasilinksminimus. Minėtoji viešnia yra ir senųjų tradicijų žinovė – mokyklos direktorei įteikė savo rankomis keptos duonos kepalą, linkėdama skalsos. Humanitarinių mokslų daktaras, kalbininkas K. Garšva pasidžiaugė mokiniais, puikiai kalbančiais tarmiškai, priminė išskirtines dzūkų tarmės savybes. Parapijos klebonas D. Valančiauskas, pats būdamas žemaitis, bet jau daug metų gyvenantis Dieveniškėse, pokštavo, lygindamas žemaičius ir dzūkus. Mokytoja J. Milinavičiūtė, nors pati yra dzūkė, kai kurių, tik šiam kraštui būdingų papročių, nežinojo ir stebėjosi jų aiškinimu. I. Eidukienės pasakojimą apie tradicijų savitumą papildė ir baigiamasis šokėjų bei aktorių pasirodymas – jie priminė, koks svarbus darbas yra sėja. Juk kaip pasėsi – taip ir nupjausi.

Po renginio mokyklos direktorė, priminusi, kad pati tikriausia gimtoji kalba – tai mūsų tarmė, kurią turime saugoti ir ja didžiuotis, pakvietė visus pasivaišinti skaniais ir sočiais dzūkų valgiais.

Nuotraukose:

1. Kalba K. Garšva

2. Dramos būrelis „Arlekinas“

Voruta. – 2013, liep. 6, nr. 14 (778), p. 8.