Dr. Halina Kobeckaitė. Karaimų kultūros ženklai Trakuose

Dr. Halina Kobeckaitė. Karaimų kultūros ženklai Trakuose

1932 m. Vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovčius su mokiniais

Dr. Halina Kobeckaitė, www.traku-zeme.lt

Žurnale „Karaimskoje slovo“ (Karaimų žodis), kuris buvo leidžiamas Vilniuje 1913-1914 m., atspaudintas poetės, visuomenės veikėjos, advokatės, pirmosios karaimų diplomuotos teisininkės Ksenijos Abkovič (1886-1945) straipsnis „Mintys ir pastebėjimai“, kuriame ji aiškina, kas vienija visus karaimus į tautą – kalba ar religija? Svarbiausia, anot jos, tautinė savimonė, verčianti kiekvieną, kas jaučiasi esąs karaimu, iš tolimiausių kraštų belstis į Trakus, tingiai snūduriuojantį, bet nepaprastai mielą, kažkuo ypatingą miestelį.

Kalbėdama apie to meto Rusiją, Abkovič pažymi, kad joje tarp tautų jaučiama didžiulė praraja, ir žodis „kitatautis“ atstoja keiksmažodį ne tik gatvėje, bet ir valstybės Dūmoje. O paniekinamą požiūrį į viską, kas nerusiška, sako ji, pastebėjusi net tarp labai nekvailų žmonių.

Poetė Ksenija Abkovič

„Su motinos pienu miesčionis įsiurbė tautinį nepakantumą ir negali juo atsikratyti…“, – rašo Ksenija, matydama tam reiškiniui vienintelį priešnuodį – kiekviena tauta turinti susivienyti ir sutartinai ginti savo teises. „Bet kita vertus, – tęsia ji, – mes (karaimai) negalime duoti trumparegio, siauro nepakantumo pavyzdžio, o priešingai – mes turime ištiesti ranką visoms tautybėms kartu dirbdami kultūros darbą (Karaimskoje slovo, 1913, Nr. 2, p. 5–6).

Šiuose žinomos  aktyvios  karaimų bendruomenės veikėjos, poetės Ksenijos Abkovič žodžiais, mano supratimu,  išreikšta karaimų kultūros egzistavimo per ilgus šimtmečius kvintesencija bei suminėti pagrindiniai raktiniai žodžiai: Trakai, tautinė vienybė ir tapatumo saugojimas bei gynimas, tolerantiškumas, bendras su kitomis tautomis darbas kultūros srityje,  bendravimas su kitataučiais kaimynais.

                                          ***

Kalba – vienas svarbiausių kiekvienos tautos  kultūros dėmenų. Karaimai didžiuojasi  sena savo gimtąja kalba, priklausančia tiurkų kalbų šeimai. Didelė dalis karaimų kultūrinės veiklos susijusi su kalba – poreikiu ją  išsaugoti ir užfiksuoti. Karaimų kalbos Trakų dialektas gyvuoja mūsų krašte lygiai tiek, kiek karaimai gyvena Lietuvoje, nors pati kalba yra žymiai senesnė ir atkeliavo į Trakus kartu su karaimais. Dabar jau nedaug žmonių ją vartoja, bet prisimenu laikus, kai ji skambėjo gatvėje ir kiekvienuose karaimų namuose.  Vaikystėje ateidama pas kurią nors tetą  ar dėdę, niekaip kitaip su jais nekalbėdavau – tik karaimiškai. Mėginau dabar įsivaizduoti kalbant su teta ar anyta ne karaimiškai. Nepavyko…

Prie mokyklos su prof. Kowalskiu ir S. Firkovičiumi

Tačiau šiandien nei tėvų, nei  tetų ar dėdžių nebėra. Nebeliko  slenksčio, kurį peržengęs, neišgirsi kitos kalbos. Šiandien yra atvirkščiai –  karaimų kalbos, deja, nebegirdi ir nebėra slenksčio, kurį peržengęs karaimų kalbą išgirstum… Supranti, ko netenkame ir imi galvoti, kaip  tą svarbiausią mūsų kultūros fenomeną išsaugoti. Laimė, tokių galvočių būta anksčiau. Jie  suprato, kad karaimų kalba – vertingas ir unikalus istorinių bei lingvistinių tyrimų objektas.

 Iš pradžių tai darė svetimtaučiai mokslininkai, o XX a viduryje jų gretas papildė karaimai profesionalai orientalistai,  kilę iš Trakų. Karaimų kalba jų dėka palaipsniui tapo pasaulinės tiurkologijos  tyrimo objektu, o dažni mokslininkų apsilankymai Trakuose renkant  medžiagą  tiesiogiai įtakojo Trakų karaimų kultūrinį gyvenimą. Vietinė šviesuomenė visada stengėsi, kad karaimų kultūra Trakuose būtų matomas miesto ženklas ir dėjo daug pastangų, kad bendruomenės gyvenimas gyvai pulsuotų.

 Visų pirma reikia paminėti vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (1897-1982) veiklą. 1920 m. išrinktas dvasininku (vėliau vyresniuoju dvasininku) jis inicijuoja valstybinės karaimų mokyklos, veikusios Trakuose nuo 1576 m., atkūrimą, vėliau parapijinės karaimų religijos ir kalbos mokyklos bei vaikų darželio Trakuose įsteigimą. Pats toje mokykloje irgi mokytojavo. Kad vaikai lavintų kalbą, Firkovičius inicijavo ir mėgėjų teatrą.

Tarpukariu  rašytos pjesės kalbos požiūriu labai įdomios  – jose daug liaudiškų priežodžių, idiomų, originalių žodžių, kurie tolydžio vis labiau nyko iš šnekamosios kalbos, kol galų gale visai išsilydė daugiakalbiame katile, kuriame karaimai visą laiką gyveno ir niekada neapsiribojo vien savo gimtąja kalba.

Scena tapo ne tik kalbos, bet ir dorovės, tautinės savimonės ugdymo, kultūros židiniu. Rūpindamasis tautos morale, dora, per amžius užsitarnauto gero vardo išsaugojimu, Simonas Firkovičius  rašė šiam teatrui intermedijas, buitines komedijas, kuriose šmaikščiai pasišaipydavo iš žmogiškųjų silpnybių, o tingumą, šykštumą, paskalas, melą, veidmainiškumą ir kitas ydas bei blogus įpročius išjuokdavo gana sarkastiškai. Kartais tik išvydęs save scenoje koks neklaužada suprasdavo blogai pasielgęs. Paprasti, nesudėtingi siužetai žiūrovams labai patikdavo, ypač kai šie atpažindavo „herojus“ ir įvykius. Komedijas šiam teatrui rašė ir mano Tėvelis Simonas Kobeckas (1911-1985)  ir pats jas režisuodavo.

Karaimų gatvė

Kelios Simono Firkovičiaus ir Simono Kobecko  pjesės buvo suvaidintos Trakuose  pastaraisiais metais, kai vyko įvairios karaimų iškilmės ar prisiminimų vakarai. Jos sudaro reikšmingą Trakų karaimų – ir apskritai karaimų – kultūros  paveldo dalį. Pjeses rašė ir pasaulietinės karaimų poezijos pradininkas  Simonas Kobeckis (1857-1933). Jo poezija, išleista atskira knygute 1904 m. Kijeve, parašyta šnekamąja Trakų karaimų tarme, atspindi ne tik kalbą, bet ir charakteringiausius Trakų miesto istorinius reliktus – senąją salos pilį, Dominikonų kalną, nuostabią gamtą. Kitaip tariant,  ji vaizdingai įamžina svarbiausius Trakų istorinius ženklus.

                                                           ***

Viena mėgstamiausių ir  dažnai karaimų vartojama patarlė  Adiet’ – jarymy  dińniń (Papročiai – pusė tikėjimo) rodo, kad  paprotinis  palikimas savo svarba prilygsta religijai.

Būtent per tą paprotinį palikimą kalbos išsaugojimas ir jos fiksavimas yra glaudžiai susijęs su kitu svarbiu  karaimų kultūros dėmeniu –  tautine tapatybe. Kai 1988 m. gegužės 15 d. Trakuose buvo atkurta karaimų visuomeninė organizacija – Karaimų kultūros rėmimo grupė, vėliau pavadinta  Karaimų kultūros bendrija, kurios tikslas buvo atgaivinti tautinę savastį, jos veikla rėmėsi tarpukariu Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje veikusiomis organizacijomis. Anuomet karaimų kultūrinei visuomeninei veiklai buvo susidariusios palankios objektyvios ir subjektyvios sąlygos. Prie objektyviųjų priskirčiau intensyvų patriotinį auklėjimą, vykusį tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, atkūrusiose po I pasaulinio karo savo valstybingumą. Tai paskatino ir kitas šiose valstybėse gyvenusias tautas skirti daugiau dėmesio tokio pobūdžio veiklai.

Trakuose 1930 m. įsisteigia moterų būrelis Katyn odžahy (Moterų židinys), kuriam vadovavo vyresniojo dvasininko žmona Sofija Firkovič. Būreliui priklausė įvairaus amžiaus ir įvairaus socialinio statuso moterys. Jos rengdavo teminius vakarėlius, loterijas, o gautus pinigus skirdavo labdarai: rėmė nepasiturinčius studentus, vienišų moterų prieglaudą, buvusią Trakuose Žalioji g.4. Išlikę archyviniai dokumentai, kvietimai, programos liudija būrelį buvus aktyvų.

S. Šapšalas 1952 m.

Tais pačiais 1930 m. Trakuose susikūrė ir karaimų jaunimo būrelis Bir bav (Pynė arba Mazgas). Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje radau šio būrelio įstatų juodraštį, rašytą labai gerai pažįstamu braižu –  mano Tėvelio Simono Kobecko  rašysena (F301, ap. 238, psl.1-2.), nors autoriaus parašo nėra.

Bir Bav siekė suvienyti karaimų jaunimą, supažindinti jį su savo tautos istorija, puoselėti  gimtąją kalbą ir aktyviai dalyvauti bendruomenės visuomeninėje, švietėjiškoje ir kultūros veikloje. Būrelis, kuriam priklausė daug talentingų ir kūrybingų jaunuolių (nariais galėjo būti kiekvienas karaimas nuo 15 metų amžiaus),  rengė literatūros vakarus, paskaitas, vaidinimus, pasilinksminimus, loterijas.  Jo veiklą  globojo vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius. Paskaitos vykdavo kas savaitę.   Jas lankydavo ne tik jaunimas, o prelegentai  pasakodavo   apie karaimų kultūrą ir istoriją,  apie kitur gyvenančias karaimų bendruomenes, dalindavosi kelionių įspūdžiais. Paskaitas skaitė  ir to meto žinomi visuomenės veikėjai bei mokslininkai, pvz., 1933 m. rugpjūčio  13 d. paskaitą „Higiena kaip sveikatos faktorius“ skaitė Vilniaus universiteto rektorius profesorius Kazimiežas Opočinskis (Kazimierz Opoczyński, 1877-1963) (Žr.: Myśl Karaimska, 1934, Nr. 10, p.117).

Būrelis  leido  žurnalą Dostu Karajnyn (Karaimo draugas). Buvo išleisti trys numeriai lenkų ir karaimų kalbomis. Juose   buvo atspausdinti pirmieji jaunųjų poetų kūrybiniai bandymai. Kadangi nario mokestis buvo nedidelis (20 grašių), finansinės būrelio galimybės buvo ribotos, ir žurnalas 1934 m. nustojo ėjęs.

Prie būrelio, kaip buvo numatyta Įstatuose,1932 m. buvo įsteigta ir  biblioteka Karaj Bitikligi (Karaimų raštija). Tai buvo viena pirmųjų bibliotekų Trakuose. Joje buvo grožinės literatūros knygų įvairiomis kalbomis, karaimų tuo metu leisti periodiniai leidiniai. 1933 m. prie bibliotekos buvo atidaryta skaitykla, ir visi bendruomenės nariai  galėjo ja naudotis. Skaityklos išlaikymui pinigų karts nuo karto skirdavo prie Trakų dvasinės valdybos veikęs šalpos fondas. Už bibliotekos veiklą buvo atsakingos  Eugenija Dubinska (1911-1987, mano Mama) kartu su savo jaunystės drauge Aliza Firkovič (vėliau Lavrinovič, 1912-1999).  Biblioteka veikė  1932-1939 m.

Z. Firkovičiaus eilėraštis pirmajame žurnalo Dostu Karajnyn numeryje 1930 m.

Knygas bibliotekai paprastai dovanodavo privatūs asmenys. Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas aukšto rango valstybės tarnautojo trakiečio Emilio Kobeckio (1868-1943) 30-ties  dovanotų knygų sąrašas: Stefano Žeromskio,  Rabindranato Tagorės, Džeko Londono, Dmitrijaus Merežkovskio ir kitų rašytojų kūriniai. Išlikęs  šalpos fondo asmenų sąrašas leidžia manyti, kad tie žmonės, tuomet jauni,  buvo pagrindiniai bibliotekos lankytojai ir aktyviausi jaunimo  būrelio nariai. Skaitant tas  pavardes iš atminties išnyra tų žmonių veidai. Dar visus prisimenu.  Visi jie man gyvi – besišypsantys, bėgantys, šokantys, kalbantys, kortuojantys, žvejojantys…  Su liūdesiu pagalvoju, kad ateinančioms kartoms šios pavardės jau bus bereikšmės.

                                                                     ***

Intensyvų karaimų kultūros gyvenimą tarpukariu lėmė ir subjektyvusis faktorius – buvo tuo metu nemažai asmenybių, suinteresuotų bendruomenės kultūros lygmens kėlimu, jos švietimu ir gebančių tą darbą atsakingai ir kokybiškai atlikti. Jų dėka bendruomenė ne tik išsaugojo tapatumą, bet ir žengė su pasaulio pasiekimais koja kojon. Darbais ir pavyzdžiu šie žmonės įrašė savo vardus į karaimų kultūros istoriją ne tik Trakuose.

Serajos Šapšalo karaimų muziejus Trakuose

Ypač reikšmingas visam karaimų dvasiniam gyvenimui buvo  aukščiausiojo dvasininko pareigybės atkūrimas. 1927 m. į šias pareigas Trakuose vykusiame visų bendruomenių delegatų susirinkime vienbalsiai buvo išrinktas Stambule tuo metu gyvenęs, buvęs Taurijos aukščiausiasis dvasininkas žinomas orientalistas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961). Jam talkino vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius, ėjęs šias pareigas nuo pirmos išrinkimo  dienos 1920 m. iki mirties 1982 m. Šių dviejų ryškių asmenybių, aukščiausių dvasinių hierarchų tandemas,  lėmė ne tik karaimų religijos, kaip svarbios kultūros dalies,   funkcionavimą, bet ir aktyvų karaimų kultūrinį gyvenimą,  ryšius su kitomis tiurkiškomis tautomis, su Vilniaus akademine bendruomene, su Europos mokslininkais tiurkologais. Prof. Serajos Šapšalo iniciatyva 1932 m. Vilniuje buvo įsteigta Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugija, kurioje pranešimus skaitė Vilniaus ir kitų šalių mokslininkai, lankęsi tuo pačiu ir Trakuose.

Būdamas profesionalus mokslininkas orientalistas Šapšalas siekė su Oriento kultūra supažindinti kuo platesnį žmonių ratą. Jis taip pat stengėsi, kad žinios apie vietinį Orientą – karaimus ir totorius – pasklistų kuo plačiau.  Šapšalo iniciatyva Trakuose 1930 m. lankėsi Turkijos parlamento narys  Rešidas Saffet   Bėjus, Stambulo spaudoje vėliau labai palankiai atsiliepęs apie Trakus ir karaimus. Trakus tarpukariu tris kartus buvo aplankę Lenkijos prezidentai, ir kiekvieną kartą jie buvo susitikę su karaimų bendruomene. Prezidentas Ignacy Moscickis pirmojo apsilankymo 1927 m. metu susipažinęs su karaimų gautomis valdovų privilegijomis  antrojo vizito metu padovanojo joms saugoti specialiai pagal jo užsakymą pagamintą garsaus dizainerio ir architekto Wojciecho Jastrzębowskio (1884-1963) suprojektuotą ir dekoruotą spintą,  iki šiol tebestovinčią  Trakų kenesoje kaip praeities kultūros reliktas, nors joje saugotos privilegijos seniai iškeliavo į Vrublevskių biblioteką. Šiais metais jas galima buvo pamatyti bibliotekos surengtoje parodoje.

Šapšalo iniciatyva Trakuose 1930 m. lankėsi Turkijos parlamento narys  Rešidas Saffet  Bėjus. Trakų pilyje

Ypač didelį impulsą Trakų karaimų kultūriniam gyvenimui davė  Šapšalo iniciatyva pradėtas statyti karaimų muziejus, apie kurį jis svajojo nuo studijų metų ir visą gyvenimą rinko jam eksponatus. 1938 m. liepos 6 d. Trakuose specialiai muziejui parinktame sklype (Karaimų g. 22) buvo įmūrytas ir pašventintas pamatų kertinis akmuo.  Muziejaus  statyboje dalyvavo ir bendruomenės nariai. Pastatas buvo užbaigtas 1939 m., bet tada prasidėjo II-asis pasaulinis karas, ir dalinė Šapšalo surinktų rytietiškų daiktų ekspozicija buvo įrengta  tik 1967 m. Teisybė, tada čia dar buvo ne muziejus, o tik Karaimų etnografinė paroda, bet ir tai jau buvo labai ryškus karaimų buvimo Trakuose ženklas. Tik gaila, kad prof. Šapšalas šio įvykio nebesulaukė. Minint jo mirties 50- metį 2011 m. ekspozicija pagaliau įgavo muziejaus statusą, ir  jis buvo pavadintas įkūrėjo vardu. Tikėkimės, kad bendradarbiaujant su Trakų istorijos muziejumi šis reikšmingas jo padalinys po remonto galės virsti aktyvia karaimų kultūros Trakuose oaze. Tuo labiau, kad per pastaruosius 30 metų  Trakų karaimų kultūros gyvenimas reikšmingai siekia užpildyti  spragas,  padarytas per 50 sovietinės okupacijos metų.

                                          ***

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos  20 metų kasmet rengiamų  tarptautinių vasaros kalbos stovyklų, į kurias  suvažiuoja tautiečiai iš  įvairių pasaulio kraštų, patirtis akivaizdžiai liudija, kad pastangos nėra bevaisės. Štai ir šiemet Karaimų kultūros bendrijos iniciatyva  iškilmingai minimi Karaimų metai, ir didesnė dalis renginių vyks Trakuose. Malonu, kad į jų organizavimą įsijungia ir  Trakų miesto institucijos, kurioms dėkojame.

Juk Trakų karaimai  buvo ir yra aktyvūs įvairių miesto renginių dalyviai. Jie ne kartą yra laimėję bėgimo, dviračio lenktynių, tinklinio, burlaivių regatų prizines vietas. Šiandien  kultūrų bendravimo  tradicijos tęsiasi  įvairiose Trakų miesto šventėse – koncertuose, bibliotekos, kultūros namų renginiuose. Karaimai yra matomi. Tai  sąlygoja bendruomenės narių tolerantiškumą,  kitų kultūrų pažinimą, bendravimą su kaimynais kitataučiais. Nepažįstu nei vieno karaimo, kuris išgyventų mokėdamas tik  karaimų kalbą ar būtų užsisklendęs vien savo papročiuose. Pokariu ir ypač pastaruoju metu padaugėjus mišrioms santuokoms, kultūrų sąveika vyksta sparčiai ir tarsi savaime.

Karaimai yra organiška Trakų miesto dalis. Ne tik geografiškai, nors naujoji karaimų tėvynė prasidėjo būtent nuo vienos gatvės, kur jie iš pat pradžių, kaip kunigaikščio apsauga, buvo labai kompaktiškai apgyvendinti.  Kiekvienas, norėjęs patekti į pilį, kaip ir dabar, turėjo pereiti Karaimų gatvę ir Karaimų salą.

 Trakai visada buvo bendruomenės administracinis ir tautiečius vienijantis  dvasinis centras. Pagal valdovo Kazimiero Jogailaičio 1441m. kovo 27 d. privilegiją Trakų karaimų bendruomenei buvo suteikta  Magdeburgo teisė, t. y. teisė  į savivaldą, tvarkomą jų pačių iš savo tarpo renkamo vaito. Šiaurinė Trakų  miesto dalis, kurioje daugiausia karaimų ir gyveno, vadinosi „mažuoju miestu“. Būtų gražu, kad šis istorinis riboženklis atsirastų Trakuose ir miesto svečiai galėtų daugiau išgirsti apie kultūrinį karaimų gyvenimą, o ne tik asocijuotų juos su kybynais, visuomeninio maitinimo įstaigose  ir vagonėliuose parduodamomis jų karikatūromis.

 Visi Lietuvos karaimai, kur bebūtų ir kokį darbą dirbtų, visada mini Trakus,  jaučia su jais tiesioginį  ryšį ir kviečia būtinai juos aplankyti. Legendos apie karaimus ir Trakus plinta įvairios ir plinta plačiai. Sykį vienas amerikietis, atvažiavęs į Vilnių vos kelioms valandoms, paprašė būtiniausiai nuvežti jį į Trakus, nes Rygoje jam papasakoję, kad Trakuose  gyveną Lietuvos aborigenai – karaimai, ir jis norįs juos pamatyti. Išgirdusi tokį atsakymą nuoširdžiai nustebau: „Ir tik tiek? Tada pažiūrėkite į mane.“ Pašnekovas irgi nustebo: „Jūs – karaimė? Tai visai normalūs žmonės…“ Į Trakus tuokart nebevažiavome.

                                          ***

  Trakai  šiandien jau nebe tingiai snūduriuojantis miestelis. Karaimams Trakai buvo ir yra tikra dvasinė Meka su jų čia per amžius paliktais kultūros ženklais, kuriuos nuolat stengiamasi atnaujinti ir įkvėpti gyvybės, kuriuos būtina žinoti ir nepamiršti, lankyti ir šlovinti. Ir ne tik dėl čia gyvenančių karaimų, bet ir dėl garbingos Lietuvos istorinės praeities, nes karaimai kartu su visais miesto gyventojais saugo ją.

Iš tikrųjų karaimai normalūs žmonės, bet dėl sugebėjimo šešis šimtmečius išsaugoti savo kalbą bei tautinį tapatumą esant tokiai žmonių kruopelytei nusipelno būti ne tik Trakų miesto pažiba. Esame labai dėkingi Lietuvos Respublikos Seimui, kad paskelbė 2022 Karaimų metais ir stengiamės parodyti, ko esame verti.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.