Polocko arkivyskupas, kankinys šventasis Juozapatas OSBM . Dailininkas: Igoris Kistečok. Mecenatai: Korylkevičių giminė. Igumeno t. Mykolajaus (Ruslano Kozelkivskio) OSBM  iniciatyva Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčiai ir bazilijonų vienuolynui Lenkija, 2022 m. spalis

Dr. Aldona Vasiliauskienė, www.voruta.lt

2001 m.  Lietuvoje ir Ukrainoje pradėjus organizuoti pirmąsias tarptautines mokslines konferencijas, skirtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai, didžiulį darbą atliko tuometinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ (1989–2020), išaugęs į Lietuvos istorijos žurnalą „Voruta“.

„Voruta“ – vienas pirmųjų laikraščių – savo puslapiuose pradėjęs skleisti žinias apie Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų organizuotas ne tik Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui skirtas, bet ir kitas konferencijas, kultūrinius ryšius. Jo puslapiuose buvo pristatyti naujausi ukrainiečių moksliniai tyrimai, asmenybes – dvasininkai ir pasauliečiai (vienuolis Bazilijonas kun. Vasylis Zinko, Tarasas Ševčenka, kardinolas Josyfas Slipyjus ir kiti).

Gausiai nuotraukomis iliustruotame straipsnyje „Kijevo Rusios krikšto 1025-osios metinės“ (2013, išspausdintas net septyniuose laikraščio numeriuose) detalizuota Kijevo Rusios istorija ir renginiai, skirti jubiliejui. „Vorutos“ skaitytojai supažindinti su Vilniaus ukrainiečių bendrijos (pirmininkė Natalija Šertvytienė) veikla Lietuvoje, jos organizuojamais istoriniais, kultūriniais renginiais. Trijuose numeriuose rašoma apie Šiaulių r. esančią, vienuolių bazilijonų vardu pavadintą parapiją: „Bazilionų parapijai – 250 metų“ (1999), rašyta ir apie šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui vykusias konferencijas Lietuvoje (2009) ir Ukrainoje (2012). Be abejo, negalėjo likti nuošalyje ir Šventasis Juozapatas: prieš gerą dešimtmetį laikraštyje publikuotas straipsnis (Šv. Juozapato šventė Vilniuje, 2013. Gruodžio 7. Nr. 25. P. 15).

Tad galima teigti, kad publikacijomis „Vorutoje“ bei kituose periodiniuose leidiniuose skleistos žinios apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną, vienuolius Bazilijonus savotiškai priartino prie Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtų jubiliejinių metų – tad Šventojo Juozapato 400 metų kankiniškos mirties sukakties minėjimas 2023 metais  nebuvo nauja ir netikėta.

Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios atgavimas

Primintina, kad atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir tikintiesiems atgavus įvairius maldos namus, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia 1991 m. buvo sugrąžinta ukrainiečiams – graikų (rytų) apeigų katalikų – unitų – tikintiesiems – tikriesiems šeimininkams.

Galima pravesti prasmingas paraleles tarp pasirengimo leisti „Vorutos“ laikraštį ir ukrainiečių veiklos atgaunant bažnyčią.

Bažnyčios susigrąžinimui ukrainiečiai turėjo atlikti keletą reikšmingų darbų. Pirmiausia, teisę susigrąžinti bažnyčią turėjo tik religinė bendruomenė. Burtis į tokią bendruomenę ukrainiečius intensyviai ragino su ukrainiečiais bendravęs lietuvis kunigas Vaclovas Aliulis MIC (1921 03 14–1944 05 11–2015 05 26) ir ukrainietis kunigas profesorius Volodymyras Prokopivas (1912 11 23–1938 04 03–1996 12 11). Jų pastangomis susibūrė Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių katalikų bendruomenė, kuri kreipėsi į Vilniaus miesto  Liaudies deputatų tarybą, kad šią bendruomenę įregistruotų kaip organizaciją. 1990 m. rugsėjo 28 d. Nr. 74B ji buvo įregistruota.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. vasario 18 d.  nurodymu Nr. 61p įregistruota Vilniaus graikų (rytų) apeigų katalikų religinė bendruomenė, vadovaujama Aleksandro Lisovskio. Dokumentą pasirašė Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius. Įdomu, kad minėta data ir bendru numeriu  buvo įregistruotos 6 religinės bendruomenės: Alytaus Šv. Kazimiero lotynų apeigų katalikų; Alytaus stačiatikių cerkvės; Žukų evangelikų liuteronų bažnyčios (Pagėgių savivaldybė); Klaipėdos Krišnos sąmonės išpažinėjų; Vilniaus graikų apeigų katalikų ir Šiaurės Reino – Vestfalijos krašto Naujoji apaštalų religinė bendruomenė Vilniuje.

Kitas svarbus faktas – iš Ukrainos (Ivano Frankivsko) 1991 m. balandžio 3 – 4 d.   atvyko vyskupas Sofronas (Stepanas Dmiterko) OSBM (1917 06 01–1942 05 14–1968 11 30–2008 11 05)  su vienuoliais bazilijonais. Jis atšventino nuniokotą bažnyčią, aukojo šv. Mišias, Kaune aplankė kardinolą Vincentą Sladkevičių  (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–1988 05 29–2000 05 28). Lietuvoje kuriam laikui buvo palikti dirbti du vienuoliai bazilijonai, tačiau jau birželio pabaigoje  atsiųsti nauji vienuoliai bazilijonai: t Pavlo (Petro Jachimecas) ir brolis Volodymyras Peleška. T. Pavlo atsiųstas laikinai padirbėti, Lietuvoje dirbo daugiau kaip 25 metus.

Nuo Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios atgavimo iki pastarųjų metų keitėsi ne  tik parapijiečius aptarnaujantys dvasininkai – kunigai vienuoliai bazilijonai, keitėsi ir bažnyčios išvaizda: patvirtinus projektus Vyriausybė skyrė dalį lėšų, surasti ir mecenatai, tad atlikta įvairių remonto darbų išorėje ir viduje: ikonos (Švč. Mergelės Marijos, Juozapato, gaminama šv. Luko), vitražai, sietynas, muziejus… Atlikta daug darbų rengiantis svarbiems jubiliejams ir jie iškilmingai organizuoti: Vilniaus Švč. Trejybės graikų (rytų) apeigų katalikų bažnyčios 500 metų (2014), Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų (2017), Šv. Juozapato – 400 metų (2023). Apie šią veiklą plačiai rašyta istorijos ir kultūros žurnale „ Padubysio kronikos“,  straipsnyje  „Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios atgavimo 30-metis“ (2021. T. 2 (17). P. 1–32).

Šventasis Juozapatas ir Lietuva

Kalbant apie šventąjį Juozapatą būtina akcentuoti, kad  Juozapatas (Ivanas Gavrilovičius Kuncevičius) (1580–1623 11 12) – vienintelis ukrainietis – Rytų (graikų) apeigų katalikas (arba unitas) – popiežiaus Urbono VIII 1643 m. paskelbtas palaimintuoju, o popiežiaus Pijaus IX – 1867 m. šventuoju; vienas iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (1617) įkūrėjų. Per 43 savo gyvenimo metus šventumui brendo Ukrainoje, Lietuvoje (čia gyveno 1596–1617 m.) ir Baltarusijoje. 1963 m. jo palaikai perlaidoti Vatikane, Šventojo Petro bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.

Šventojo Juozapato gyvenimas glaudžiai susietas su Lietuva, Vilniumi, kur jis gyveno 21 metus. Būsimasis šventasis – šešiolikos metų (1596) iš Voluinės Volodymyro, kur 1580 m. gimė, atvyko į Vilnių mokytis pirklio amato. Augo pasiturinčių, tikinčių tėvų šeimoje, tad buvo giliai religingas. Pasakojama, kad vaikystėje vos ketverių metų sulaukęs, kartu su motina melsdamasis bažnyčioje prie Nukryžiuotojo, pajuto tarsi karšta žarija tiesiai iš Nukryžiuotojo Kristaus šono palietė jo širdelę, uždegdama ją didžiule meile už žmoniją pasiaukojusiam, Kenčiančiam Kristui ir Bažnyčiai. Berniukas tada motinai kalbėjo, kad užaugęs darys viską, kad niekas nebeskaudintų Jėzaus.

Reikia manyti, kad jį labai sujaudino 1604 m. gegužės 10–12 d. (tris dienas) Vilniuje vykę renginiai, iškilmingai sutinkant popiežiaus Klemenso VIII brevę, kuria Lietuvoje ir Lenkijoje buvo leista švęsti šv. Kazimiero (Karalaičio Kazimiero, 1458–1484) šventę. Vilniuje vykę vaidinimai ir pasakojimai apie šventąjį Kazimierą pagreitino Ivano Kuncevičiaus apsisprendimą stoti į vienuolyną. 1604 m. jis įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, tuo metu priklausiusį stačiatikiams, pasirinkdamas vienuolinį Juozapato vardą.

1604–1609 m. Juozapatas intensyviai mokėsi. Jo iniciatyva 1604 m. prie Švč. Trejybės bažnyčios esančiame vienuolyne įkurtas naujokynas (tai jaunuolių – naujokų, besiruošiančių tapti vienuoliais, gyvenamoji vieta). Kartu su 1607 m. į vienuolyną įstojusiu Ivanu Veljaminu Rutskiu (jis pasirinko vardą – Juozapas, Josyfas), mokė naujokus. Nuo 1608 m. pabaigos Veljaminas Rutskis paskiriamas Vilniaus  bazilijonų vienuolyno archimandritu (vyriausiuoju).

1609 m. Kijevo metropolitas Ipatijus Pociejus įšventino Juozapatą į kunigus. Labai svarbus faktas minėtos bažnyčios istorijai – 1609 m. karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė graikų apeigų katalikams (unitams). Šią mūrinę bažnyčią (vietoj buvusios medinės) 1514 m. pastatė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis, kaip padėką Dievui už pergalę prieš Maskvos kariuomenę 1514 m. mūšyje prie Oršos. Dera priminti, kad ši, viena seniausių Lietuvos bažnyčių, 2014 m.  paminėjo 500 metų jubiliejų.

1613 m. liepos 18 d. mirus Kijevo metropolitui Adomui Ipatijui Pociejui, popiežius Paulius V Kijevo metropolitu patvirtino buvusį Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno archimandritą Josyfą Veljaminą Rutskį. Nauju Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu 1614 m. buvo išrinktas Juozapatas.

Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrimas

1617 metais Juozapatas ir Veljaminas Rutskis Rūtos dvare (prie Naugarduko) sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą (vyresniųjų susirinkimą), kuri, sujungusi penkis bazilijonų vienuolynus (Vilniaus, Bitėnų, Žyrovičų, Minsko ir Naugarduko), įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją – su centru Vilniuje. Iki tol bazilijonų vienuolynai veikė savarankiškai, nepalaikydami tarpusavyje ryšių. Veljaminas Rutskis, remdamasis Šv. Bazilijaus Didžiojo regula, parašė naujus vienuolinio gyvenimo įstatus, pritaikydamas juos prie esamo laikmečio. Pritariantys V.Rutskio parašytoms taisyklėms, jungėsi, kad kartu, planingai galėtų atlikti svarbių darbų. Tad Vilnius tapo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino lopšiu. Primintina, kad tai vienintelis Lietuvoje įkurtas ordinas. Prie vienuolių bazilijonų pavardžių rašoma santrumpa OSBM (lotyniško ordino pavadinimo pirmosios raidės–Ordo Sancti Basilii Magni).

Kalbant apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną būtina prisiminti ar priminti ir patį Šv. Bazilijų Didįjį. Šv. Bazilijus Didysis (329–379) – Bažnyčios mokytojas, gimė Kapadokijos Cezarėjoje, menininkų, krikščionių šeimoje. Baigęs mokslus, daug laiko praleido kelionėse, gyveno kaip atsiskyrėlis Ponto (Turkija) kalnuose. Vėliau išrinktas vyskupu (370). Žymiausieji šventųjų gyvenimų tyrinėtojai teigia, kad tiek daug šventųjų jokioje kitoje šeimoje nebuvo: šventieji buvo jo senelė, motina, viena sesuo – Makrina, ir du broliai: Petras – Sebastijos vyskupas, bei Grigalius Didysis – Nisos vyskupas. Bazilijus parašė daug veikalų ir, naudodamasis kelionėse įgyta patirtimi, parašė dvi svarbias regulas (vienuolinio gyvenimo taisykles); sudarė kelių vienuolynų statutus, kuriais daugelis Rytų Bažnyčios vienuolių naudojasi ir šiandien. Į Šv. Bazilijaus Didžiojo sukurtas regulas savo gyvenimą lygiavo tūkstančiai vienuolių. Jo pasekėjai pasivadino savo įkūrėjo vardu – bazilijonais.

Rytų (graikų) apeigų katalikams priklausantys tikintieji dar vadinami unitais – taip jie pavadinti po Brastos bažnytinės unijos (1596 m.), kada dalis stačiatikių pripažino vienybę su Popiežiumi. Dera priminti, kad 1054 m., suskilus krikščionims į katalikus ir stačiatikius, vis atsirasdavo asmenų, norinčių Bažnyčių suvienijimo, bet pastangos nebuvo sėkmingos. Ir tik 1595–1596 metų veikla davė rezultatus: Brastoje sudaryta sutartis (unija) – popiežius Klemensas VIII Romoje priėmė Abiejų tautų Respublikos stačiatikių vyskupus A.I. Pociejų ir K. Terleckį, prisidėdamas prie Brastos Bažnytinės unijos sudarymo (1596). Stačiatikiai prisiekė Popiežiui ištikimybe, išprašė, kad ir toliau galėtų melstis Rytų apeigomis. Tad visi tie, kurie sutiko su Brastos Bažnytinės unijos priimtais nutarimais buvo pradėti vadinti unitais arba Rytų (graikų) apeigų katalikais. Tačiau Brastos Bažnytinės unijos nutarimai plačiai imti įgyvendinti tik įkūrus Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną.

Jėzuitai, pranciškonai, dominikonai ir  kiti katalikiški ordinai bei kongregacijos į Lietuvą diegti dvasingumą, kelti mokslą, kultūrą ir švietimą atvykdavo iš įvairių kraštų. Lietuvoje įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas labai greitai tapo žinomas savo plačiašake veikla ir jo nariai buvo kviečiami į įvairias LDK vietoves. Taip, tarkim, broliai žemvaldžiai Jonas ir Antanas Beinoriai 1749 m. pasikvietė Vilniaus bazilijonus į Padubysį (Šiaulių r.), išskyrė jiems žemės, davė lėšų. Vienuoliai pastatė bažnyčią, vienuolyną, atidarė mokyklą, įkūrė biblioteką – vietovei augant, vietiniai gyventojai ją ėmė vadinti Bazilionais. Ir dabar netoli Šiaulių yra Bazilionų miestelis, jame Šv. Bazilijaus Didžiojo vardu tituluota bažnyčia. Tai vienintelė vietovė pasaulyje įamžinusi vienuolių bazilijonų vardą ir vienintelė tokį vardą turinti bažnyčia Lietuvoje.

Žinių apie šventąjį Juozapatą ir vienuolius Bazilijonus sklaida

Žinių apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją sklaidai nuo 2001 m. Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacijos iniciatyva (prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė) pradėtos organizuoti šiam ordinui skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos. Dešimt konferencijų vyko Lietuvoje: Šiaulių universitete, Bazilionų mokykloje, Vilniuje, o penkios Ukrainoje: Lvovas, Briuchovičiai, Bučačas, Luckas, Dobromilis, Staro-Sambirskas, Krechivas. 2017 m. lietuvių ir ukrainiečių kalbomis išleista dešimtos mokslinės konferencijos medžiaga „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies – liaudžiai”. Konferencijose mokslininkai iš Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos, Romos, Prancūzijos kalbėjo apie ordino atliktus darbus, jo svarbą Lietuvai, apie vieną ordino įkūrėjų šventąjį Juozapatą, jo dvasingumą, gebėjimą  prakalbinti žmogaus sielą, uždegti ją meile ir tikėjimu Dievu, Juozapato dėmesį ir rūpestį vargšais, įsimintinus jo pamokslus, jo liudijamą tikėjimo pavyzdį. Juozapatas gyveno Dievui ir mokė žmones sekti Dievu, o meilės Dievui, bažnyčiai ir žmonėms jį išmokė motina. Šventąjį Juozapatą galima laikyti ekumenizmo idėjų įgyvendintoju to meto sąlygomis.

Beatifikacijos byla

1617 m. Juozapatas buvo išrinktas Polocko vyskupu. Jo vyskupiškas šūkis: „TEGUL VISI  BUS VIENA!“ (Jn. 17, 21). 1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. Beatifikacijos bylos metu tiriant Juozapato gyvenimą, veiklą ir šventumą, liudijo kartu su juo darbavęsi vienuoliai: 1612 m. kartu su Juozapatu vienoje celėje vienerius metus gyvenęs Antonijus (Anastazijus Seliava) (1583–1655 10 05), būsimasis protoarchimandritas ir Kijevo metropolitas (1641–1655). Šis faktas labai svarbus, nes Antonijus tapo svarbiu liudininku Juozapato beatifikacijos byloje. Be to, jis šiai bylai rinko medžiagą. Tad apie Juozapato gyvenimą, dvasingumą, pamaldumą, pasiaukojimą kalbėjo jį pažinoję ir su juo bendravę liudininkai.

 Greitai buvo paskelbti Juozapato užtarimu įvykę stebuklai, surastas vandenyje nesuiręs jo kūnas. Liudyta apie stebuklingus pagijimus: aklieji praregėjo, sugijo paralyžuotieji, sergantys širdies ligomis, patekę į nelaimes – išgelbėti iš įvairių bėdų. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų, ar liudininkų priesaikomis. Jo šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų. Šventojo Juozapato nuodėmklausys t. Genadijus Chmelnickis 1628 m. prisiminė: „Prie jo  karsto ateina prašydami užtarimo ir per jį patiria didžiulę malonę ir stebuklus“.

1643 m. gegužės 16 d. popiežius Urbonas VIII pasirašė Beatifikacijos dekretą apie Juozapato paskelbimą palaimintuoju. Iškilminga šventė įvyko Vilniuje, dalyvaujant Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai (1595 06 09–1648 05 20) ir karalienei Cecilijai – Renatai Habsburgaitei (1611–1644).

Po 224-ių metų popiežius Pijus IX 1867 m.  birželio 29  d., Juozapatą paskelbė šventuoju ir Lenkijos bei Rusijos globėju. Kaip minėta, tai pirmasis ukrainietis, kurį kanonizavo katalikų bažnyčia.

1923 m. Popiežius Pijus XI šventajam Juozapatui skyrė – parašė encikliką «Ecclesiam Dei» (Dievo bažnyčia). Joje Popiežius pabrėžė Juozapato ypatingo šventumo, gyvenimo tyrume ir neturtingume pavyzdį.

Popiežius Jonas Paulius II Juozapatą Kuncevičių pavadino „Vienybės apaštalu“.

Šventasis Juozapatas – Ukrainos globėjas, jo vadu pavadintas bazilijonų – Šv. Bazilijaus Didžiojo – ordinas: Šv. Juozapato Bazilijonų ordinas.

Lapkričio 12-ji kasmet minima kaip  šventojo Juozapato Gimimo Dangui diena. O 2023 m. kiekvieno mėnesio 12-oji – Bažnyčios paskelbti mažieji šventojo Juozapato atlaidai.

Šventojo Juozapato palaikai Šventojo Petro Bazilikoje

Caro valdžiai ir stačiatikiams Juozapatas ir miręs buvo pavojingas: siekta sunaikinti jo palaikus. Todėl šventojo palaikai ilgai buvo slapstomi įvairiose vietose, kol galiausiai pateko į Romą, o 1963 m. perlaidoti Šventojo Petro Bazilikoje Vatikane, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje, dešinėje Bazilikos pusėje netoli Šventojo Petro kapo.

Minint perlaidojimo 50-metį, į Romą iš viso pasaulio atvyko vienuoliai bazilijonai: Šventojo Petro bazilikoje iškilmingai aukotos šv. Mišios, Popiežiui Pranciškui buvo įteikta Šv. Juozapato ikona, bazilijonų generaliniuose namuose vyko, ką tik išleistos t. dr. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM  pirmosios mokslinės monografijos (disertacija šia tema apginta 2010 m.), skirtos šventajam Juozapatui, pristatymas.

Šventojo gyvenimo tyrinėtojai

Apie šventąjį Juozapatą yra rašę stačiatikių bažnyčios tyrinėtojai, pateikdami apie jį itin neagatyvią medžiagą, siekiančią sumenkinti ne tik šventąjį, bet ir Rytų (graikų) apeigų katalikus. Tad tyrinėjant šventąjį Juozapatą ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną nuo stačiatikių skleidžiamų paskalų dera atsiriboti.

Pirmas apie Juozapatą dar 1624 m. parašė Kijevo metropolitas Josyfas Veljaminas Rutskis. Vėliau apie šventąjį mokslo darbą 1967 m. parašė Meletijus Solovjovas ir Atanazijus Velikij (Solovjov Velikij).

Pateiksime kelių tyrinėtojų mintis apie šventąjį Juozapatą:

T. Julijanas (Jokūbas Katryj) OSBM (1912 03 22–1940 11 21–2022 03 21). Jis rašė, kad Juozapatas, tapęs dvasininku, o vėliau ir vyskupu, kaip ta žvakė sudegino save tarnaudamas Dievui ir artimui. Jo auką Dievo garbei ir gelbėjant sielas pastebėjo ir savi, ir svetimi, netgi priešai. Jo šventumą po mirties patvirtino prisiekdami beveik 150 liudininkų. Metropolitas Josyfas Veljaminas Rutskis, informuodamas Apaštalų Sostą apie Juozapato mirtį 1623 m. gruodžio 23 d. laiške rašė: „Skaudu dėl to, kad atėmė man tą, kuris buvo mano dešinioji ranka… tačiau turiu tikrą viltį, kad jis dėl mūsų veiks žymiai stipriau būdamas danguje, negu tai galėjo daryti čia žemėje, todėl, kad šis šventas kankinys savo gyvenimą  paaukojo Dievo garbei, už šventą susijungimą – vienybę, už Apaštalų Sosto valdžią“. O vyriausias Polocko žemės teisėjas Aleksandras Tiškevičius, kuris pažinojo Juozapatą visą jo vyskupystės laiką ir dažnai su juo bendravo, 1628 m. prisipažino prisiekdamas „Žinau, kad Dievo tarną Juozapatą gerbė ir šiandieną gerbia, pripažindami jį ir  laikydami šventu ir didžiu Dievo tarnu“.

O labiausiai patikimas Juozapato šventumo liudytojas – pats Viešpats Dievas, kuris jį išgarsino įvairiais stebuklais, įvykusiais tuoj pat po kankiniškos Juozapato mirties. Prie žinomų stebuklų pirmiausia priklauso negendantis jo kūnas,  beveik visų jo priešų, o svarbiausia stačiatikių vyskupo Meletijaus Smotrickio, kalčiausio dėl Juozapato mirties, posūkis į Unijinę Bažnyčią. Įvyko daug tokių pokyčių ir stebuklingų pagijimų: aklieji praregėjo, sugijo paralyžuotieji, sergantys širdies ligomis, išgelbėti iš įvairių bėdų. Visa tai buvo patikrinta Bažnyčios ir išgijusiųjų, ar liudininkų priesaikomis.

Kankiniška mirtis Juozapatui nebuvo netikėta. Jis seniai jos laukė, apie ją kalbėjo, jai ruošėsi. Polocko katedroje rengė savo palaidojimo vietą. Juozapato mirties liudininkas t. Dorotėjus Lecikovičius 1628 m. Beatifikacijos komisijai prisipažino:  „Troškimą mirti jis išsakydavo savo pamoksluose, pokalbiuose, raštuose. Ir kur tik galėjo kalbėjo, kad jis nieko daugiau netrokšta, kaip mirti  dėl Dievo“. O priešams, kurie grasino mirtimi, sakė: „Jūs man grasinate mirtimi, o aš jums sakau, negaliu būti laimingesnis, kaip žūti nuo jūsų rankų už katalikų ir Apaštalų Sosto tikėjimą“.

Šventasis Juozapatas ne tik troško numirti už šventąjį tikėjimą, bet ir pats laisvanoriškai ėjo į kančią ir mirtį. Jis žinojo, kad  Vitebseke Unijos priešai, sulaužė sutartį, kad jį nužudytų – ir vistik vyko vizitacijai. Jį perspėjo, kad eina į tikrą mirtį, o jis atsakė: „Duok Dieve, kad aš praliečiau savo kraują už paklydusias avis, kad visi išsigelbėtų ir ateitų pripažindami tiesą – vienintelę šventą Vienybę, išsaugotų tarpusavio meilę“.

Visą naktį praleidęs maldoje 1623 m. lapkričio 12 (senuoju stiliumi) jis atidavė savo gyvenimą ir savo nekaltą sielą Kristui „Kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas“ (Jn 10, 16)  ir už tiesą esančią tikėjimo simboliu: „Tikiu į vieną šventą Apaštalinę Bažnyčią“

„ …Tegul visi bus viena!“ (Jn 17, 21)

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM (gimęs  1950 m. sausio 2 d., įšventintas į kunigus 1978 m. spalio 14 d., konsekruotas vyskupu 1989 m. rugpjūčio 15 d.).

Ukrainietis vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM yra Popiežiaus kanauninkas. Benedikto XVI kvietimu nuo 2007 m. darbuojasi Marijos Madžiore bazilikoje (Basilica di Santa Maria Maggiore). Vyskupas į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią 2016 m. amžinam saugojimui atvežė šventojo Juozapato relikviją. Relikvijos pristatymas bažnyčioje, procesija apie bažnyčią, palaiminimas su relikvija ir galimybė kiekvienam pasimelsti prie jos suteikė Šv. Juozapato šventei ypatingą dvasinę palaimą.

Svečias iš Romos vyskupas Irinėjus pamokslo metu kalbėjo apie šv. Juozapato svarbą ekumenizme ir įvardijo jį šventuoju tautų apaštalu: „Gimęs Ukrainoje, didžiausią gyvenimo dalį darbavosi Lietuvoje. Vilniuje jis dvasiškai subrendo šventumui, o Baltarusijoje – nukankintas. Daugiau kaip 50 metų Šventojo Petro bazilikoje besiilsinčius jo palaikus kasdien aplanko tūkstančiai įvairių tautų piligrimų. Šv. Juozapatas rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu, parašė keletą kreipimųsi ir atšaukimų savo arkivyskupijos įvairių luomų krikščionims, aiškindamas, kaip tobulinti savo gyvenimą pagal Kristaus mokymą“.

Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti. Jis turėjo visiems atvirą širdį ir visus apglėbė savo meile. Jis visada visiems buvo pasiekiamas, visada nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį pavadino „sielų medžiotoju“, jis atsakė: „Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų.“

Vyskupas Irinėjus pabrėžė, kad būsimasis šventasis suprato Bažnyčios vienybės ir visuotinumo svarbą. Jis priminė, kad Kijevo Rusiai 988 m. priėmus krikštą, apeigos buvo senovinės, bizantiškos. Iki 1054 m. Bažnyčia buvo visuotinė, katalikiška – nebuvo pasidalinusi. Juozapatas nepalaikė Maskvos patriarchato peršamo spaudimo, kad krikščionys, pritariantys 1596 m. Brastos Bažnytinei unijai, laikytini išdavikais. Jis visur ir visus ragino vienytis aplink Kristaus vietininką žemėje – Popiežių.

Šventojo Juozapato metai

Paminėsime pora svarbių jau įvykusių renginių, skirtų šventojo Juozapato metams. Pirmiausia,  2022 m. lapkričio 6 d. Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčioje iškilmingomis Mišiomis – jas aukojo 19 dvasininkių iš Ukrainos, Romos, Lenkijos, Estijos, Vengrijos ir Lietuvos, pradėti jubiliejiniai metai, kurie, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti 2023 m.

Iškilmingoje šventėje paskelbiant jubiliejinius Šventojo Juozapato metus meldėsi apaštalinis nuncijus Lietuvai arkivyskupas dr. Petaras Antuanas Rajičas, Vilniaus arkivyskupas dr. Gintaras Grušas ir vysk. augzilijaras Darius Trijonis, Šv. Juozapato bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyne besidarbuojantys trys kunigai: vienuolyno igumenas (vyresnysis) t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, t. Tadas (Volodymyras Godovanecas) OSBM ir t. Mykalojus (Ruslanas Mykosovskis) OSBM.

Po šv. Mišių buvo pašventinti nauji vitražai: Brastos bažnytinei unijai; trims vienuoliams bazilijonams – Drohobyčo kankiniams ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino herbas – degantis krūmas.

Jubiliejiniais metais suplanuota svarbių darbų – pirmiausia, kuo plačiau skleisti žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną ir jo įkūrėją šventąjį Juozapatą bei vienuolius Bazilijonus. Tam numatytos konferencijos, specialūs šventajam Juozapatui skirti skaitiniai, į lietuvių kalbą išversta (vertė Vasylis Kapkanas), jau minėta, t. dr. Pavlo (Mychailo Krečuno) OSBM knyga „Šventasis Juozapatas“, bukletai, skirti Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui ir šv. Juozapatui, straipsniai periodikoje, kalbėta Marijos ir kitos radijo bei televizijos laidos. Numatyta ir daug kitų svarbių darbų, o tarp jų – naujojo Šventojo Juozapato paveikslo – ikonos maldinga ir švietėjiška piligrimystė po Lietuvos bažnyčias. Žymaus Ukrainos ikonų tapytojo Igorio Kistečoko naują Šventojo Juozapato ikoną, prieš jubiliejaus atidarymo šv. Mišias pašventino vyskupas iš Lenkijos Arkadijus Trochanovskis.

Arkivyskupas Gintaras Grušas šv. Mišiose kalbėjo, kad šie metai – kada vyksta karas Ukrainoje – ypatingi. Kvietė prašyti šventojo Juozapato užtarimo, kad greičiau baigtųsi karas Ukrainoje ir visame pasaulyje. „Šventasis Juozapatai, melskis už mus ir vesk į taiką“.

Antras jubiliejinės šventės reikšmingas akcentas – renginys Knygų mugėje. Jis itin svarbus Šv. Juozapato metams – 2023 m. vasario 23 d. Vilniaus Knygų mugėje Tautinių mažumų  departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (direktorė dr. Vida Montvydaitė) organizavo renginį „Šv. Juozapato gyvenimas ir veikla, bendras Lietuvos ir Ukrainos paveldas bei jo reikšmė Europos kultūrai“. Renginį moderavo Diana Varnaitė.

Susirinkusius sveikindama Tautinių mažumų departamento prie LRV direktorė dr. Vida Montvydaitė kalbėjo, kad per visus metus per Juozapato asmenybę turėsime galimybės įsigilinti į asmenybių ir valstybių ryšius ne tik šiandieną, bet ir ankstesniais amžiais.  Knygų mugė – humanitarinis renginys, keliantis dvasines vertybes, kurių šaknys – didelis viena kitos tautų palaikymas, o jų pagrindas – šventas Juozapatas.

Renginyje kalbėjo Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, vienuolyno igumenas t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM, dr. Jolita Liškevičienė, dr. Mindaugas Čirinskas ir dr. Aldona Vasiliauskienė.

Renginyje pirmąsyk buvo eksponuotas ką tik pagamintas šventojo Juozapato logotipas, kuris buvo padovanotas vienuoliams Bazilijonams. Logotipą, skirtą šv. Juozapato 400 metams su jo vyskupišku šūkiu „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21) sukūrė dizainierė Neringa Orlenok. Logotipą iniciavo Tautinių mažumų departamentas prie LRV.

Šv. Mišios ukrainiečių kalba

Kalbant apie šventąjį Juozapatą, būtina paminėti ir apie aukojamų šv. Mišių ukrainiečių kalba Rytų apeigų katalikams plėtrą Lietuvoje. Juo labiau, kad 2022 m. vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą, nemažai ukrainiečių prieglobstį rado Lietuvoje ir jiems reikalingas dvasinis kunigų patarnavimas. Tėvai bazilijonai šv. Mišias auka ne tik Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų  katalikų bažnyčioje, bet ir Kaune,  Klaipėdoje  bei Panevėžyje.

Šv. Mišios ukrainiečių kalba (graikų apeigomis) pirmąsyk aukotos Skapiškyje Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje (minint muziejaus „Pažintis su Ukrainos kultūra“ dešimtmetį) 2022 m. gegužės  27 d. – tad Panevėžio vyskupija tapo pirmąja (be jau minėtų Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei Telšių vyskupijos), kurioje vien tik kunigai ukrainiečiai aukojo šv. Mišias.

Šv. Mišios rytų apeigomis buvo aukotos  Šiluvoje, Apsireiškimo koplyčioje 2022 m. rugsėjo 10 d., o 2022 m. lapkričio 16 d. – Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose. Būtina paminėti, kad kasmet lapkričio mėnesį Aušros Vartų koplyčioje per Dievo Motinos Gailestingumo atlaidus tėvai bazilijonai šv. Mišias aukojo ukrainiečių kalba,  rytų apeigomis, o  Šv. Teresės bažnyčioje jas aukojo pirmą kartą.

2023 m. vasario 27 d. Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios visi trys kunigai vienuoliai bazilijonai pirmąsyk aukojo šv. Mišias ukrainiečių kalba: t. Tadas (Volodymyras Godovanecas) OSBM, t. Mykalojus (Ruslanas Mykosovskis) OSBM (jis vadovavo šv. Mišių aukai, pasakė pamokslą) ir klebonas  t. Mykalojus (Ruslanas Kozelkivskis) OSBM. Pamoksle kun. Mykalojus pateikė gyvenimo ir veiklos paraleles tarp vienintelio ukrainiečių šventojo Juozapato ir vienintelio lietuvių šventojo Kazimiero, prie kurio palaikų jie gali melstis. Minėjo Lietuvos ir Ukrainos mokslo darbuose išspausdintus dr. Aldonos Vasiliauskienės straipsnius, kuriuose detaliai palyginti šie du šventieji, tad su jais gali susipažinti ir lietuviai, ir ukrainiečiai.  Kartu su ukrainiečiais meldėsi ir arkikatedros administratorius, Vilniaus I dekanato dekanas kun. Virginijus Česnulevičius. Ukrainiečiai vienuoliai bazilijonai Šv. Kazimiero koplyčioje pirmieji pradėjo atlaidų  „Šv. Kazimieras – Dievo meilės žiburys“, savaitės Mišias savo kalba. Kitomis savaitės dienomis Šv. Kazimiero koplyčioje vakarais melstasi prancūzų, baltarusių, anglų, italų, lenkų kalbomis.

Akcentuotina, kad žinių apie šventąjį Juozapatą skleidimui itin svarbios publikacijos spaudoje. Čia vėlgi svarbų vaidmenį atlieka, pratęsdama ankstesnius darbus,  jau žurnalu tapusi „Voruta“.