VALENTINAS GUSTAITIS. BE KALTĖS: (ATSIMINIMAI). – V.: MINTIS,  1989.

(…)Buvo tarp mūsų vos krutančių senelių, pavyzdžiui, nepriklausomybės paskelbimo signataras Donatas Malinauskas ir jo senučiukė sesuo, jau neštuvais į vagoną atnešta“. p. 63).

(…) Savo ešelone radau seną pažįstamą Donatą Malinauską, Lietuvos nepriklausomybės signatarą. Su juo buvo visai nukaršusi senutė sesuo ir jau menkutė žmona. Pats irgi atrodė vos gyvas, iš kelionės labai išvargęs, vidurvasarį apsiavęs veltiniais. Tačiau jis nenusiminė, manė, kad čia koks nesusipratimas, kuris tuojau paaiškės, kai tik jis galės prieiti prie telegrafo. Pasisakė esąs labai gerai pažįstamas su žinoma revoliucioniere ponia Kolontai, kuri kaip tik tuo metu buvo Tarybų Sąjungos ambasadore Stokholme, Švedijoje. Malinauskas 1905 metais ją keletą savaičių Vilniuje , savo bute, slėpęs nuo caro žandarų. To ji negalinti pamiršti. Todėl kai tik gausianti jo telegramą, tuoj per savo šefą Molotovą padarysianti intervenciją, ir jis būsiąs paleistas laisvėn. Nors ir aš tuomet buvau pusėtinai naivus, bet nelabai tikėjau, kad karo aplinkybėmis Molotovas darytų intervenciją ponios Kolontaj prašomas. Po metų sužinojome, kad visi seneliai Malinauskai vienas po kito išmirė baisiame skurde kažkur Bijsko apygardoje“. (p. 65)

Jo tėvas atvyko į Trakų apskritį XIX amžiuje, metų nežinau, iš tuometinės Lenkijos rusų valdžioje. Apsivedė su Chelstovskaitė iš Tolkiškių dvaro (tada kaimas ir dvaras buvo vadinamas „Talkow“). Tas dvaras buvo prie Vilkokšnio ežero ant kalniuko netoli vietos kur iš to ežero išteka Verknės upė. Ten ant tos upės buvo vandens malūnas (dabar jo nėra) ir šalia tas kaimas. Dvaras priklausė Chelstovskių šeimai. Dabar to dvaro nėra, gyvenamas namas sudegė pirmojo pasaulinio karo metais ir toje vietoje dabar stovi mokykla, pastatyta prieš antrąjį karą. Du tada jauni broliai Kazimieras ir Česlovas Chelstovskiai gyveno Lenkijoje ir buvo Lenkijos piliečiais.

Donato tėvas apsivedė su Chlestovskaite ir gavo kraičio Jankovicų dvarą, irgi prie Vilkokšnio ežero, tik kitoje pusėje. Kokiais metais ir kada gimė Donatas nežinau. Donatas vedė dvarininko Kučevskio iš Ūbiškių dvaro (tada Ūbiškes vadino „Hubiški“) dukterį. Tai buvo lenkų šeima ir pats Kučevskis kurį laiką buvo Gatčinoje caro sodininku. Aš jo nepažinojau, nes jis anksti mirė. Jo žmoną, kilusią iš Odincų šeimos dar pažinojau. Tik iš vaikystės atsimenu, kada buvo pastatyta Aukštadvario bažnyčia, tai Kučevskio palaikus perkėlė iš („Hubiškių“ dvaro) į Aukštadvario bažnyčią ir palaidojo po altoriumi, nes jis irgi daug davė miško medžiagos bažnyčios statybai. 

Donatas apsivedė jau vyresnio amžiaus, turėdamas jau apie 40 metų. Kol buvo nevedęs (o tėvai jo buvo mirę) jis didesnę metų dalį gyvendavo Vilniuje, viešbutyje, o dvarą tvarkė ūkvedys. Vasarą gyvendavo dvare, bet dažnai važinėdavo į Vilnių. Kada apsivedė, kiek pagyvenęs dvare, su žmona persikėlė į Vilnių ir apsigyveno viešbutyje. Su žmona gyveno gerai, jokių nesusipratimų tarp jų nebuvo. Po kiek laiko jis persikėlė į kitą viešbutį. Kadangi su žmona jokių ginčų neturėjo, ji pasidomėjo kodėl jis taip daro. Jis pareiškė, kad jis ją myli ir neturi jokių pretenzijų, bet įpratęs gyventi vienas.

Jie turėjo vieną dukrą Mariją, vadino ją Vita arba „Vitečka“, ji buvo keletą metų vyresnė už mane.

Gyvendamas Vilniuje dar prieš pirmąjį pasaulinį karą Donatas susipažino su lietuvių veikėjais ir pradėjo domėtis jų problemomis. Priėjo išvados, kad jų pastangos ir idėjos jam artimos. Lietuviškai pradžioje jis nemokėjo kalbėti, bet su laiku išmoko ir paskum kalbėjo gana laisvai. Tuomet Vilniuje ėjo karšti ginčai tarp lietuvių ir lenkų dėl Vilniaus ir Lietuvos ateities. Donatas Malinauskas labai karštai ir net nesiskaitydamas su kai kuriomis etikos normomis kalbėjo ir veikė. Jei dėl kai kurių dalykų lietuviai galvojo kaip tokį reikalą išspręsti ir kaip pasielgti, kad nebūtų pažeistos priimtos santykių tarp žmonių normos, tai tada Malinauskas apsiimdavo tą reikalą sutvarkyti, nesiskaitydamas su visokiomis „normomis“. Kaip jis sakė, 1918 metų vasario 16 dieną jis pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Dar prieš pirmąjį karą buvo vedami archeologiniai kasinėjimai Vilniaus katedroje ir ten surasti žmogaus griaučiai. Donatas Malinauskas pareiškė, kad tai kunigaikščio Vytauto palaikai, kiti nesutiko sakydami, kad nėra įrodymų. Prasidėjo karšti ginčai, tačiau pirmasis pasaulinis karas juos nutraukė. Tada Donatas surinko visus palaikus į dėžę ir laikė pas save. Prieš tai kai Vilnių užėmė raudonoji armija jis pats persikėlė į Kauną ir kartu pasiėmė dėžę su palaikais. Kada jau susiorganizavo Lietuvos vyriausybė, Donatą Malinauską paskyrė Lietuvos pasiuntiniu Prahoje. Mat jis prieš karą studijavo Taboro mieste Čekijoje agronomiją, kartu su Masariku, kuris atgavus Čekijoje nepriklausomybę, išrinktas pirmuoju prezidentu. Buvo manoma, kad jo pažintis su prezidentu, bus naudinga Lietuvai. Bet Donatas Malinauskas vedė savotišką gyvenimo tvarką. Pavyzdžiui, Kaune apsigyvenęs „Italijos“ viešbutyje (Ukmergės plento, dabar Savanorių prospekto pradžioje, dabar to viešbučio nėra) miegojo iki 14 valandos. Atsikėlęs eidavo pietauti į „Metropolio“ restoraną, o po pietų žaisdavo bilijardą iki vėlyvos nakties, ten valgydavo vakarienę, o paskum eidavo į viešbutį nakvoti.

Jis dažnai lankėsi pas prezidentą Antaną Smetoną. Todėl, kaip jis sakė, gyveno tame viešbutyje, nes iš ten arti buvo iki prezidento rūmų.

Dirbdamas Prahoje jis vedė tokį pat dienos režimą ir labai daug reikalų turėjo tvarkyti pasiuntinybės sekretorius. Būdamas Prahoje jis susirišo su „Škodos“ fabriku ir gavo tos firmos metalo lydinių pavyzdį. Lietuvos vyriausybei sutikus iš ten užsakė Vytauto palaikams sarkofagą. Tą sarkofagą pagamino „Škodos“ gamykla, o Donatas Malinauskas atvežė jį į Kauną. Po to kreipėsi į Lenkijos vyriausybę, kad jį leistų jam pastatyti tą sarkofagą Vilniaus katedroje. Lenkų vyriausybė nesutiko, tada tas sarkofagas buvo pastatytas Kaune karo muziejuje. Koks to sarkofago tolesnis likimas – nežinau.

Donato duktė mokėsi Vilniuje lenkų gimnazijoje, o paskiau universitete studijavo teisę. Vasarą jį atvažiodavo pas motiną į Jankovičų dvarą, kuris buvo už demarkacinės linijos jau Lietuvoje. Kartu su ja atvažiodavo ir jos klasės draugė irgi Marija Laškevičiutė, Vilniaus gydytojo Laškevičiaus duktė (Laszkiewicz). Kada buvo dukters vardinės liepos 25 dieną suvažiodavo daug svečių. Aš irgi važinėjau tenai, nes besimokydamas Vytauto Didžiojo universitete irgi atostogavau.

Po kiek laiko Donatą Malinauską atšaukė kaip pasiuntinį iš Čekoslovakijos ir paskyrė jį į Taliną į Estiją. Ten jis irgi taip pat gyveno ir dirbo, todėl po kiek laiko ir iš ten jis turėjo atsistatydinti. Tada jis jau pastoviai gyveno Kaune „Italijos“ viešbutyje ir dažnai nueidavo pas prezidentą Antaną Smetoną, kuris pasak Donato Malinausko, visuomet klausė jo patarimų.

Aš pats savo ausimis girdėjau Jankovicuose per dukros vardines kaip jis visiems susirinkusiems prie stalo pasakojo kokiu būdu buvo atleistas iš pareigų ministras pirmininkas Voldemaras. (Voldemaras buvo suradęs su Vokietija sutartį, kuria remiantis jos piliečiai galėtų įsigyti nekilnojamą turtą Lietuvoje). „Nuėjau pas Smetoną, – sakė Donatas – ir pasakiau jam Antanai ką tu darai, vokiečiai užvaldys visą Lietuvą, jei paliksi Voldemarą jo pareigose, reikia tuojau jį pašalinti… Ir kitą dieną Voldemaras buvo atleistas iš pareigų“.

Donatas Malinauskas labai norėjo, kad jo duktė ištekėtų už lietuvio, į jos vardines atveždavo įvairių kandidatų į vyrus. Tarp kitų ten pažinau ir pulkininką Skorupskį. Bet jo duktė žiūrėjo į lietuvius kaip į žemesnės kultūros žmones ir negalvojo už ko nors iš jų ištekėti. Ji baigė teisę Vilniuje, atvažiavo į namus ir po kiek laiko ištekėjo už Viktoro Stomos. Viktoro Stomos tėvas buvo prieš pirmąjį karą vyriausiu inžinieriumi (turėjo generolo laipsnį) „Putilovo“ gamykloje Petrapilyje, ten buvo karo pramonės gamykla ir vyriausiu inžinieriumi galėjo būti tik pravoslavų tikybos žmogus. Stomma buvo lenkų tautybės, bet priėmė pravoslavų tikybą. Turėjo du sūnus Viktorą ir Vladislovą. (Vladislovą Kaune pažinojau, studijavo teisę ir ekonomiką). Po revoliucijos grįžę į Lietuvą generolas ir jos sūnus priėmė vėl katalikų tikėjimą. Vladislovas iki pat antrojo karo pradžios buvo Ukmergės lenkų gimnazijos direktoriumi. Viktoras Stomma ūkininkavo. Jo sutuoktuvės su Malinauskaitė įvyko Kaune Įgulos bažnyčioje Sobore. Jas atliko kunigas Mironas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas. Po sutuoktuvių Viktoras ir Vita apsigyveno motinos dvare Ūbiškėse.

Greitai po to Donatas Malinauskas savo Jankovicų dvarą pardavė vyriausybei, o iš vyriausybės gavo dvarą apie Alvitą Suvalkijoje. Ten persikėlė ir jaunieji. Kada pasikeitė santvarka Viktorą areštavo, bet po kelių dienų paleido. Tada jis su žmona ir mažu vaiku pabėgo į Vokietiją, gyveno Rytų Prūsijoje arti sienos su Lietuva. Iš ten persikėlė į Jungtines Valstijas. Jau po karo Viktoras mirė, o jo žmona ir sūnus gyvena.

Kai 1941 metų birželio 16 mus išvežė ir atsidūrėme Altajaus krašte Bijske, ten susitikome mokytoją Sidorienę, kuri prieš karą dirbo Čižiūnų mokykloje. Ji po karo pabėgo į Lietuvą, ten ją pagavo ir vėl atvežė į Slavgorodą. Ji papasakojo, kad pradžioje Altajaus krašte gyveno vienoje vietoje su Donato Malinausko šeimą: jis, jo žmona ir dvi seserys senutės: Filomena neištekėjusi ir turėjusi savo dvarą apie Daugus; ir kita našlė Zavadskienė turėjusi dvarą Zaciškėje netoli Jankovicų. Ten tremtyje Malinausko šeima ir išmirė. (…)

Dar vienas reikalas. Donato Malinausko šeima buvo kelių tautybių: jis – lietuvis, duktė – lenkė, žmona irgi iš lenkų šeimos ir visi jie namuose kalbėjo lenkiškai. Kartą važiodama iš Aukštadvario į Kauną, Malinauskienė pasakė mano motinai „Žinote ką, aš tai esu baltarusė, nors ir nemoku kalbėti baltarusiškai. Taip, taip aš esu baltarusė…“

Apie Donatą Malinauską ir jo šeimą sužinojau iš savo motinos, nes ji su Malinaukienė buvo gimines. Malinauskienės motina buvo Odincaitė. Mano senelio Bronislovo Malevskio motina irgi buvo Odincaitė.

Tiek žinių galiu pateikti apie Donatą Malinauską ir jo šeimą.

Tadas MONGIRDAS

Kėdainiai, 1989.02.21

NUO REDAKCIJOS: Prisiminimų autorius yra senos Lietuvos bajorų giminės palikuonis, gimęs Aukštadvaryje (Trakų rajone).  Jo tėvas Vladas Mongirdas (1877-1960) literatas ir gydytojas, priklausęs A. Janulaičio artistų trupei. Vaidino pirmajame lietuviškame spektaklyje Palangoje „Amerika pirtyje“, 1899. Tado Mongirdo prisiminimus apie Mongirdų ir Malevskių šeimas spausdinsime kituose „Vorutos“ numeriuose.

„Voruta“ Nr. 2 (5), 1990 m. kovas, p. 3