Sopulio pervertas žemėn kritau –
Dievo aky Lietuvos nebmatau.
Viešpatie! Kruvinos ašaros kris –
Kas ją išsinešė? Ponai! Kuris?!
(Juozas Erlickas)
Gaila, kad Lietuvoje šiandien niekinami ne tik pavieniai asmenys, apgynę mūsų krašto kalbą ir savarankiškumą su sostine Vilniumi, bet ir tarpukario Lietuvos sutartis, leidusias išaugti atsparioms okupacijai kartoms. Tiesa, okupacija paliko randų Lietuvos valstybės piliečių širdyse, sumaišė vertybes. Tomas Baranauskas  straipsnyje „Vilniaus priklausomybė Lietuvai – „nesąžiningas istorinis sprendimas“?“ rašo, kad  „seime vyksta ir kitokio pobūdžio šou, kuriame dalyvauja ir patys lietuviai. Antai  2008 spalio 20 d. abiejų tautų savitarpio  įžado (1791m.) metinių proga Seime surengtoje konferencijoje žinomas šoumenas, ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ kavalierius Alfredas Bumblauskas, kalbėdamas apie 1920 m. Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį, pareiškė: „Tai yra gėda Lietuvos istorijai. Lietuvių nacionalizmui R. Dmowskis ir J. Pilsudskis buvo baisesnis nei (sovietų maršalai) Michailas Tuchačevskis  ir Semionas Budionas! Tą reikia vieną kartą drąsiai pasakyti ir atsiprašyti Lenkijos visiems laikams“. Nors Seimas jau kitas, tačiau padėtis tik blogėja ir šoumenai ne tik patarinėja, bet ir aiškinasi, kam Vilnius pagal teisybę turėjo ir galėjo priklausyti dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje: gal lenkams, gal baltarusiams, gal lietuviams. Kodėl kai kas staiga užmiršo sunkią kovą nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio dėl Vilniaus lietuviškumo. Kodėl būtent dabar A. Bumblauskas atvirai  deklaruoja nepasitikėjimą tarpukario  tautine Lietuvos valstybe, pamiršdamas, kad po Vilnių šiandien jau sklando Sergejaus Niluso paskelbti protokolai,  pirmą kartą pasirodę  lemtingais 1905 metais.
Kam ir kodėl šiandien Lietuvoje prireikė lenkiškų raidžių: W, CZ, SZ, Ł, N, ś, ż. Kam naudingas lietuvių skirstymas į senalietuvius ir jaunalietuvius. Kokiu pagrindu R. Lopata  tvirtina, kad XX amžiaus pradžioje „Sąjunga“  bandė atlietuvinti Vilniaus guberniją, „neatsisakant ir Rusijos valdžios pagalbos“. 
Todėl šiandien labai svarbu prisiminti kaltinimus, 1906 metais mestus kunigui J.Ambraziejui, kovotojui už lietuvybę, dėl jo parašyto katekizmo, kuris yra bene vienintelė lietuviška knyga 1907 04 12 dekretu  įtraukta į Index Librorum Prohibitorum (uždraustų knygų sąrašas), dėl jo kontaktų su žydais rinkimų į I-mąją Rusijos Dūmą metu.
1906 04 26 (05 09) „Vilniaus žinioms“ informavo skaitytojus, kad „Kn. Juozupas Ambraziejus, šv. Jono bažnyčios kamendorius, už išleidimą lietuviško elementoriaus, apleidžiant gautą dvasišką cenzūrą ir už patalpinimą jame išbriežtų dvasiškos cenzūros, straipsnelių, kurių tikslu yra sukelti vieną gyventojų dalį prieš kitą, kaip lygiai už savo, neatsakančių kunigui veikimą rinkimuose – liko, vyskupo Ropo paliepimu, pašalintas nuo kamendoriaus pareigų pildymo šv. Jono bažnyčioje ir kartu nuo išpažinties klausimo tiesų“.  Lietuvos ūkininkas 1906 05 04 (17) rašė drąsiau ir be išlygų nurodė, kad „Vilniaus vyskupas Roppas atstatė nuo vietos kunigą Ambroževičių, „Šviesos“ leidėją ir redaktorių už tatai, būk jo sumanymu lietuviai, eidami prieš lenkus, susidėję per rinkimus su žydais. Jeigu ta žinia paduota laikraščių teisingai, tai mums stačiai nesuprantamas katalikų vyskupo pasielgimas: „Liet Ūkininko“ skaitytojai bus jau patyrę (žiūr.Nr. 19), kad Vilniaus lietuviai, rinkdami atstovą išvieno su žydais nė manyti nemanė eiti prieš tikėjimą niekinti bažnyčios ir t. t.“
Viktoras Petkus knygoje „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ teigia, kad „Juozas Ambraziejus „surado“ ir Donatą Malinauską“.  Donato Malinausko iniciatyva „Vilniaus žiniose“ 1906 05 04 (17) buvo paskelbta parašų rinkimo akcija kunigui J. Ambraziejui apginti: „Šiandieniniame „V.Ž.“ numeryje randame paaiškinimą suteiktą mums kunigo Juozo Ambraziejaus, kas link kilusio nesusipratimo tarp jo ir Vilniaus Vyskupo von der Roppo. Praleisdami to dalyko smulkmenas, norime pabriežti nesąžinišką ir nepadorų vyskupo fon der Roppo pasielgimą su kun. J. Ambraziejum ir matydami tame Vyskupo Roppo pasielgime pavergimą politiškų kun. J. Ambraziejaus tiesų, kuriomis lygiai su vyskupu Roppu turi tiesą naudotis kiekvienas sulyg savo noro ir supratimo mes, žemiau pasirašiusieji, protestuojame prieš tokį vyskupo Roppo pasielgimą ir kviečiame tautiečius savo parašais prisidėti prie to protesto. Donatas Malinauskas, K. Puida, G. Landsbergis, V. Putramentas,  J. Pleirys,  Pr. Klimaitis, J.Landsbergis, S. Šymkus, P. Gaidelionis, K. Šakianis, A.Vėgėlė, T. Kašiuba, J. Siabas, R.Poška, J.Brundza, L. Gira.“
Kunigas J. Ambraziejus tame pačiame „Vilniaus žinių“ Nr. 94, straipsnyje „Kunigo Ambraziejaus paaiškinimas“, pateikė skaitytojui paaiškinimą dėl jo parašyto lietuviško elementoriaus, kurio „priede buvo dar pridėtas katechizmas, tą rankraštį peržiūrėjo dar ir Vilniaus dvasiškoji cenzura, ir kada toji nedavė leidimo, kunigas Ambraziejus nusiuntė tą Elementorių į Rymą, ir ten buva leista jį spauzdinti“.  Dėl rinkimų į Rusijos Dūmą ir sąjungos su žydais juose, tai minėtame straipsnyje rašoma, kad tokios „politikos pasekmės, paremtos ant antisemitizmo ir kitų minios pajautimų, buvo visiems jau žinomi varai, kurie apsireiškė prieš lietuvius laike rinkimų Vilniuje, kuomet lietuviams ne visuomet sekėsi apsiginti nuo išerzintos visokiomis paskalomis minios“.  Tai kas gi išerzino minią ir kokios paskalos sklandė? Čia verta prisiminti, kad būtent 1905 metais pasirodė Sergejaus Niluso knyga „Didybė menkystėje“ („Velikoje v malom“), kurioje yra garsūs „Siono išminčių protokolai“, kalbantys apie pasaulinį žydų sąmokslą. Kad minimi protokolai atsirado ochrankos (Rusijos slaptoji policija) dėka, šiandien niekam nekelia abejonių. Būtent jais būdavo teisinami juodašimtininkų (Rusijos Liaudies Sąjunga) pogromai Rusijos imperijoje prieš žydų tautą. Oficiali caro politika nenumatė aljanso tarp lietuvių ir žydų, bei kitų tautybių pažangių jėgų.
Parašų rinkimo ir skelbimo akcija tęsėsi iki 1906 06 01 (14). „Vilniaus žinios“, surinkusios ir paskelbusios viso 526 parašus, nutraukė parašų rinkimo akciją su tokiu prierašu nuo redakcijos: „Šiuo pranešame, kad po protesto pasirašiusių daugiau negarsinsime dėlei vietos. Prisiųstus parašus dėsime prie jau anksčiau prisiųstų, kaipo dokumentus“. Kodėl taip staiga nutrūko parašų rinkimo akcija, remianti kunigą, pasišovusį bendradarbiauti su žydais rinkimuose. Matyt, toks Lietuvos tautų konsolidavimas nieko gero nežadėjo caro valdžiai sekančiuose rinkimuose į Dūmą. Prieš rinkimus į III-ąją Rusijos Dūmą, Donato  Malinausko bute 1907 07 31 buvo nutarta “rinkimuose stoti blokan su progresistais lenkais, rusais, gudais, žydais. 
Akivaizdu, kad XX a. pradžios lenkų politikų ir šiuolaikinių istorikų R. Lopatos, A. Bumblausko kaltinimai lietuvių tautinio atgimimo dešiniajam sparnui su J. Basanavičiumi, D.Malinausku priešakyje, bendradarbiavimu su caro valdžia, yra niekiniai.  Gal R. Lopata ir A. Bumblauskas galėtų atsakyti į Donato Malinausko dar 1930 metais  užduotą klausimą Vilniaus endekų organui „Dziennik Wilenski“: „Kaip atsirado jų [ raštų, rašytų Tikybų Departamentui į Petrapilį su D.Malinausko parašais, nukreiptų prieš lenkomanus kunigus, kuriuose lietuviai gynėsi nuo visokių Liausų, Borovskių, Pocevičių ] originalai iš to departamento „Dz Wil.“ redakcijoje“ ?
Šiandien svarbus ir kitas klausimas. Kas paskleidė Lietuvoje Sergejaus Niluso protokolus lietuvių kalba. Tai – neabejotina Adolfo Hitlerio propagandos dalis. Ochranka nemirė, tik pakeitė pavadinimą, kaip neišnyko jos darbuotojo dvasia: „Palecki Justinas popas iš Sapockino. Suteikdavo žandarams žinias apie tai, kas platino lenkų kalba lapelius: „Do chlopow uniatow“.“
Manau, kad šiandien užmiršome, dėl ko kovojo su caro valdžia ir lenkiškąja Vilniaus vyskupija dr. Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas ir kunigas Juozas Ambraziejus, gal todėl ir turime maištus, neva dėl finansinės krizės, kurią patys, o gal su kitų pagalba, ir sukūrėm…