Pagrindinis puslapis Istorija Dobilas Kirvelis. Trakai – trilypis Lietuvos „erelių“ lizdas

Dobilas Kirvelis. Trakai – trilypis Lietuvos „erelių“ lizdas

Dobilas Kirvelis. Trakai – trilypis Lietuvos „erelių“ lizdas

1 pav. Didžiųjų Trakų būsimųjų LDK valdovų kilmės lizdai,  kuriuose 1350-1380 m. laikotarpiu, prie Trakų ežerų, gimė, augo ir kartu brendo  23 bendraamžiai, būsimi Didžiosios LDK imperijos kūrėjai

Dr. Dobilas Kirvelis, www.voruta.lt

Sisteminiu požiūriu analizuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) iškilimo istorines ištakas, neišvengiamai tenka atkreipti dėmesį į ~1350 – 1380 m. didžiųjų Trakų trisdešimtmetį, kai čia pradėjo formuotis trys gimininės valdovų linijos – trys „plėšriųjų“ erelių – valdovų-kunigaikštiški „lizdai“. Juose gimė, augo ir brendo ereliukai – šimtmečiams lėmę ne tik LDK imperinį augimą ir likimą. Trakai, bet ne jau tuo metu buvusi oficiali LDK sostinė (nuo 1323 m.) Vilnius, yra Algirdaičių, Kęstutaičių ir Radvilų dinastijų kilmės vieta. Šie trys lizdai – tai šiandien vadinamų Senųjų Trakų, Bernardinų kalno ir Bražuolės buvę pilys, kuriose vienu metu gimė, augo, brendo, draugavo trys bendraamžių šeimos, labiausiai lėmę LDK ateitį (1 pav).

Čia, Bražuolės pilaitėje, atrodo, gimė, augo ir brendo Jogaila kartu su kitais antrosios Algirdo žmonos Julijonos Tverietės 6 sūnumis ir 6 (o gal ir daugiau) dukterimis, tapęs Lenkijos karaliumi, pradėjęs Jogailaičių dinastiją. Senuosiuose Trakuose gimė ir augo Kęstučio  7 sūnūs ir 2 dukterys, ir kaip visiems žinoma, jų tarpe Vytautas – būsimasis Vytautas Didysis, Didžiosios LDK imperijos kūrėjas. O taip pat, Bernardinų kalno pilaitėje ~1363 m. gimė, augo, brendo ir gyveno mažiausiai žinomas Vaišundas Astikaitis – būsimasis Radvilų-Astikų dinastijos pradininkas – Kristinas Astikas, kurio palikuonys XV-XVI-jo a. buvo faktiniais LDK Valdovais. Taigi, Trakų ežerų žemėje gimė, augo, brendo ir draugavo (bent iki 1377 m. – Algirdo mirties), šiandien istorijos žinomi 23 (o gal net ir visa 30) bendraamžiai kunigaikštukai, su pretenzijomis būti karaliais, kunigaikščiais, ar kunigaikštienėmis-karalienėmis.

Pačioje Gediminaičių iškilimo pradžioje stebimos jų gausios šeimynos. Gedimino pametinukų vaikų šeimyna iki atvykimo į Trakus (~1315-1316 m.), kaip rodo istorijos šaltiniai, 1300 ±15 m. (nuo 1285 iki 1315 m.) trisdešimtmetyje išaugino ir subrandino 14 vaikų (8 sūnus ir 5 ar net 6 dukteris). (D. Kirvelis. Gediminaičių lopšys – Užpaliai ir Pienionys !?, žrn. AUKŠTAITIŠKAS FORMATAS, 2021 Nr. 01, psl.15-21; https://roundcube.serveriai.lt/?_task=mail&_frame=1&_mbox=INBOX&_uid=20685&_part=2&_action=get&_extwin=1http://dobilas.kirvelis.lt/files/GEDIMIN-LOPSYS3.pdf).

Kęstučio šeimyna jau Senuosiuose Trakuose  kažkurį laiką gyvenusi kartu ir su kai kuriais broliais ir seserimis, turėjo 9 vaikus (7 sūnus ir 2 dukteris). O Algirdas, 1341 m. mirus Gediminui ir 1345 m. nuo LDK Vilniaus valdžios sosto nuvertus Jaunutį, iš kart veda antrąją žmoną Julijoną Tverietę, atvyksta į Vilnių (~1347 m.) ir, manytina, kad dėl šeimos saugumo, įkurdina ją Bražuolės pilyje, patikimo brolio Kęstučio pašonėje. O tarp jų pilaičių, ant Didžiojo ežero aukšto kalno saloje, dar nuo LDK kunigaikščio Traidenio laikų, nuo ~1275 m., didžiavosi aukštai iškilusi medinė Viršilo-Astiko Sirputaičio pilaitė, kurią iki 1337 m. žūties prie Veliuonos, valdė Viršila Lizdeikaitis. Jam žuvus pilaitės valdovu tapo Astikas Sirputaitis, kuriam ~1363 m. gimė Vaišundas Astikaitis – būsimasis Radvilų dinastijos pradininkas. O visų Didžiųjų Trakų kunigaikščiu nuo 1337 m., Gedimino parėdymu, buvo Kęstutis. [„Kas tas Trakų kunigaikštis…“, Trakų Žemė, 2021, Nr 10(1164)].

Algirdas (1298-1377), Kęstutis (1300-1382), Kristinas Astikas (1363-1443), žymiųjų Trakiečių -„erelių“, gimusių, augusių ir brendusių kartu Trakuose ~1350-80 m. Jogailos (1348-1434), Vytauto Didžiojo (1350-1430) ir Radvilos Astikaičio (1384-1477), tėvų simboliniai portretai

Ir taip istoriškai susiklostė, kad pagrindiniai Gedimino vaikaičiai – Jogaila ir Vytautas, gimę beveik tais pačiais metais (~1348 ir ~1350), labiausiai lėmę LDK raidą, augo, brendo draugavo Trakų krašte, dešimtis metų (1382-1392 m.) pasipešę, gan gerai sutardami kartu valdė LDK ir Lenkiją beveik iki XV-jo amžiaus vidurio – iki 1430 ir 1434 m. atatinkamai.

Vytauto ir Jogailos nesutarimų dešimtmetyje, atrodo, neeilinį vaidmenį atliko geru dešimtmečiu už juos jaunesnis trakietis (gimęs ~1363 m.) Trakų ežero salos pilaitėje -Vaišundas Astikaitis. Manytina, kad jis aktyviai dalyvavo 1382 m gelbstint Vytautą po Kęstučio mirties pabėgus iš Krėvos, jį lydėjo bėgant pas Mozūrus bei kryžiuočius, ko gera kartu su Vytautu pirmą kartą krikštijosi  katalikiškai Tepliuvoje, ir kitais metais stačiatikiškai Trakuose pagal Jogailos motinos Julijonos nurodymą Vytautui gaunant valdyti Gardino kunigaikštystę. [„Vaišundas Astikaitis – Kristinas Astikas“. Trakų Žemė, 2020, Nr 46 (1148)].

Vaišundas Astikaitis – Kristinas ir Radvila Astikai

Edvaras Kotlubajus knygoje „RADVILOS“, gan išsamiai pateikęs  Radvilų ypač vėlesnę jų asmenybių istoriją, rašo, kad Vaišundo (matyt Astikaičio, D.K.) ir Vitebsko kunigaikštytės Praksėdos sūnus Mikalojus I Radvila (matyt Radvila Astikaitis, D.K.), gimė 1366 m. Toliau aiškina, kad šis Radvila 1384 metais kartu su didžiuoju kunigaikščiu Jogaila surengė žygį į Lenkiją, su didele kariuomene iš Gardino nuniokojo Sandomežo žemę. Lenkijos ponai, kai tik Jogailos armija pasirodė kitame Vyslos krante, nusigandę užsidarė ant Vyslos kranto buvusioje Zavichosto pilyje. Būk tai lietuviai pradžioje pasimetė, bet jaunasis Radvila nesutrikęs, nulipęs nuo arklio, jo uodegą apsivyniojęs aplink kairiąją ranką, suplieskė arklį ir ėmė plaukti per Vyslą šaukdamas: „Paskui mane, vaikai“. Ir iš nuostabos stebint lenkams, visa armija taip perplaukė Vyslą. O Jogaila perplaukęs iš kažkur gauta valtimi. Be to, šis Radvila labai išradingai organizavęs ir pačios pilies paėmimą…

Atrodo, kad šiuose aprašymuose painiojami du Radvilos: Radvilu vadinamas ir Vaišundas Astikaitis, gimęs  ~1363 m., ko gera realiai lydėjęs Jogailą žygyje į Lenkiją 1384 m., ir jo sūnus Radvila Astikaitis – Mikalojus I Radvila, gimęs 1384 m. Kitoje tos pačios knygos vietoje E. Kotlubajus rašo, kad kai 1401 m. Jogaila Vilniuje sušaukė Lietuvos kunigaikščių, didikų, bajorų ir valdininkų Seimą, kuriame buvo paskelbta pirmoji Lietuvos ir Lenkijos unija, ją tada pasirašęs ir „Wojszundus cum filio suo Radivilio“ („Vaišundas su savo sūnumi Radvila“). Tai kalbama apie 1401 m. Vilniaus-Radomo  (lietuvių Vilniuje, lenkų Radome pasirašytas) sutartis – Vytauto ir Lietuvos  bajorų Vilniuje (ištikimybės Lenkijos karūnai įsipareigojimas) bei Lenkijos bajorų Radome (Lietuvos rėmimo ir karaliaus bendro rinkimo įsipareigojimas) aktai;- Vytautas teisiškai įformino didžiojo kunigaikščio statusą (Jogaila pradėtas laikyti aukščiausiu kunigaikščiu). Po Vytauto mirties Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo atitekti Lenkijai.

Analizuojant šiuos paminėtus E. Kotlubajaus teiginius apie Radvilas, atkreiptinas dėmesys, į šios labai svarbios Vilniaus-Radomo sutarties pasirašymo metu Radvilų statusą. Radvila Astikaitis, kuris formaliai ir yra Radvilų dinastijos tikrasis pradinikas, tuo metu dar neturintis net 20 metų amžiaus, dar tik jaunuolis – jam tik ~17-metų. Be to, nerašoma, kad jo tėvas Vaišundas būtų kunigaikštis – o abu yra pripažinti svarbiais LDK Valstybės asmenimis.

Kyla klausimas – už ką, kokie nuopelnai suteikė jiems abiems teises dalyvauti ir pasirašyti svarbiausiuose Valstybės sprendimuose ? Kas ta Vaišundo žmona – Vitebsko kunigaikštytė, 1384 pagimdžiusi Radvilą pirmąjį. Taip pat žinoma, kad dar buvo kiti

3 jos pagimdyti sūnūs: Stanislovas Astikaitis, Mikalojus (Micko) Astikaitis ir Baltramiejus (Bardko) Astikaitis. Ko gera visi gimę ir augę Trakuose, ant šiandieninio Bernardinų kalno buvusioje Astiko-Sirputaičio medinėje pilaitėje.

Pagal Radvilo gimimo metus akivaizdu, kad Vaišundas su Vitebsko kunigaikštyte Praksėda buvo beveik bendraamžiai, susituokė ~ 1383 m. Tada Vaišundui buvo ~20 metų. Praksėda buvo bendraamžė ar jaunesnė, manytina, gimusi ~ 1365 m. Tuo metu Vitebsko kunigaikščiu buvo Algirdas – reiškia, ji yra Algirdo ir Julijonos dukra, ko gera gimusi Bražuolės pilyje. Algirdo vaikų saraše Praksėda nematoma, bet labai realu, kad kunigaikščių dukterys gimę gausiose šeimose, metraščiuose minimos tik tos, kurios ištekėdavo už garsių, kitų valstybių kunigaikščių. O ištekėjusios už vietinių – būdavo nepastebimos. Realu, kad taip atsitiko ir su Praksėda Algirdaite, kuri kartu su Vaišundu, ko gera, augo ir brendo Trakų ežerų aplinkoje. Nors, apie Praksėdą, pakrikštytą Oną (Aną), Vaišundo žmoną, tam tikrą informacinį aiškumą atskleidžia 1436 m. birželio 28 d. Trakuose surašytas testamentinis dokumentas („VORUTA“, 2015 m. Nr. 6): “Vardan Dievo, Amen”. Įvykiui amžinai atminti.

Žygimanto Kęstutaičio 1436 m. birželio 28 d. pasirašytas Kristinui Astikui ir žmonai Onai (Anai) testamentinio dovanojimo dokumento, su Žygimanto antspaudu bendras vaizdas

Kadangi žmogaus darbai netvarūs, patys savaime ir žmonių atmintyje, kaip ir greitai praeinantys nuomario priepolis, ir taip pat lengvai pamirštami, būtina patikimai patvirtinti (juos) duokumentuose ir testamente. Dėl to mes, Žygimantas iš Dievo malonės, Didysis Lietuvos, Rusios ir t.t. kunigaikštis įtvirtindami visų čia esančių ir būsimų (kartų) atmintyje, mes aprašome iš eilės čia esantiems paaiškinti. Kaip mūsų akivaizdoje bajoras Astikas, Vilniaus kaštelionas, ištikimas mūsų pavaldinys, sveikas kūnu ir būdamas aiškaus proto ir deramai apgalvojęs, nekurstomas ir neverčiamas, atidavė, dovanojo ir iš tikrųjų teisėtai perraše kaip dovį kunigaikštytei Onai, savo sutuoktinei, teisetai kiemus (dvarus) su kaimais, o butent Alanta prie Virintos upės ir Deuklebiškės prie Dūkštos upės esančius, su visa teise, laisve, valdymu, cenzais, vaismedžiais bei visais derliais ir vienvaldžiam naudojimui prakilnusis kunigaikštis Aleksandras, tai yra Vytautas mūsų maloningiausiasis, valdyti Alantą tam pačiam Astikui buvo davęs, kaip Deuklebiškes iš tiesų jis buvo perdavęs Astikui, nuo senų laikų yra jo valdomi, atkakliai daugel kartų melsdamas mus kreipėsi, kad mes suteiktume malone įtvirtindami mūsų dokumentu žodžiu suteiktą dovį. Ir mes maloningai jo meldimus išklausėme, surašeme ir priėmėme sprendimą, mes sugretiname iš eilės savo turimus dokumentus, mes parašėme atsakymq ir priemėme sprendimq kunigaikštytei Onai teisetai du kiemus su kaimais kaip tikrą kraitį su visais jų statiniais ir nauda, kuri žmonių dabar ir ateityje del žmonių veiklos bus, kad valdytų per visq ilgi, ploį ir apylinkes, pagal nuo senų laikų nustatytas ribas ir ežias. Niekas iš mūsų ar mūstų  paveldėtojų teises arba namo iš jų paveldėtojų, mūsų pavaldinių ir mūsų paveldėtojų,kol jie, būdami sveiki, taikoje ir ramybeje, amžinajam valdymui, naudojimui, išlaikymui, mainams, pardavimui, dovanojimui savo vaikams ar kam nors savo valia atiduoti arba naudotis saviesiems geradariams savo labui, naudai ir pelnui perduoti, grąžinti negali. Geresniam įrodymui šie mūsų potvarkiai mūsų aukšiausiuoju antspaudu sutvirtinti, mes darome.

Datuota Trakuose, 1436 metų šv. Jono Krikštytojo oktavos ketvirtadien! (birželio 28 d.), dalyvaujant kilniems Chodkai Jurjevičiui, aukščiausiajam Lietuvos žemių dvaro maršalkai  Petrui Mangirdaičiui ir bajorui Mikalojui Bilaškovičiui, kunigaikščio sekretoriui, bei daugeliui kitų pasitikėjimo vertų liudytojų.“ (Iš lotynų kalbos vertė Ringailė Svirskaitė)

Šis testamentinis dokumentas kelia eilę klausimų dėl Vilniaus Kašteliono Astiko ir jo žmonos kunigaikštytės Onos (Anos) prisirišimo prie Dūkštos upės teritorijų ir Alantos prie Virintos upės esančių dvarų. Tarp formuluočių lyg tai jaučiasi, kad šios vietos iš sena kažkaip tai priklauso ir Onai, ir Astikui, tik reikalinga pakartotinai visa tai sutvirtint dokumentu.

Kad šio dokumento savininkas yra Kristinas Astikas nekelia abejonių. Gerai žinoma, kad Kristinas Astikas nuo 1419 m. valdant Vytautui ir jam mirus, LDK kunigaikščiu būnant Žygimantui Kęstutaičiui, iki mirties ėjo Vilniaus kašteliono pareigas. Daugiau klausimų kyla dėl Onos kaip Algirdo dukters ir galimų teisių į Alantos ir Dūkštos kraštuose esančių dvarų galimą jos nuosavybę .Ar kartais nebuvo tie dvarai pavaldūs Algirdui iš jaunystės laikų, iki Vitebsko kunigaikštystės, ir po to, vėliau, kažkaip priklausomybė atnaujinta ~ 1347 m., jam atsikėlus į Vilnių ? Ką reiškia, kad 1377 m. Algirdui mirus, LDK Didysis kunigaikštis iškilmingai sudeginamas Maišiagalos piliavietėje ar prie jos (Kukovaičio šventykloje) ? (Kęstutis trakietis buvo Jogailos šalininkų nužudytas, bet ir jiems valdant buvo sudegintas garbingiausioje pagonybės šventovėje – Vilniuje -Šventaragio slėnyje). Pastebėtina, kad pro Maišiagalą prateka Dūkštos upė, kuri netoli Kernavės įteka į Nerį, ten, kur šiandien yra matomi keli iškilūs piliakalniai, rodantys, kad kažkada tai buvus galingomis pilimis. Ar nebus taip, kad tai liečia dar Vytenio laikus, kai Vytenis gyveno gerų santykių kaiminystėje su Traideniu ir organizuodavo bendrus karo žygius. Jų giminės plėtėsi pagal upes, būdavo susieti pagal upių baseinus-slėnius: – traideniškiai prie Musios, o vyteniškiai – Dūkštos.  Vytenis į Maišiagalos žemes, manytina, atsikraustė nuo dabartinės Želvos Butiškių, kurie, ko gera priklausė Butigeidžiams-Butiveidžiams. Ir gal todėl, žuvus vieninteliam sūnui Žvelgučiui, Vytenis buvo prisijaukinęs aktyvų karingą brolio Gedimino vyresnyjį sūnų Algirdą, jame matydamas būsimu palikuonimi. Ir todėl Algirdas, atsikraustęs iš Vitebsko į Vilnių, prisiminė Maišiagalą ir ten mėgęs lankytis.

Be to, tikriausiai dar Butigeidžiai-Butiveidžiai jau buvo įsisavinę Dūkštos upės žemupį iki Neries, jie buvo suformavę Buivydų kaimą prie Buivydų pilies.

(Butigeidžiai-Butiveidžiai-Butvydžiai- Butvydai-Buivydai). O iš kitos Dūkštos upės kranto pusės, tos, kuri yra arčiau (už 10 km.) Kernavės, beveik gretimai Buivydų piliakalnio yra kitas – iškilus Bradeliškių piliakalnis, buvusi pilis, su Bradeliškių kaimu ir malūnu. Dūkštos slėnį papildo Karamzinų ir dar vienas Buivydų piliakalniai, ko gera taip pat buvusios pilaitės. Galima sakyti – Dūkštos upės žemupys – tai galima antroji – Dūkštos Kernavė su 4 piliakalniais – buvusiomis keturiomis pilaitėmis ir jas aptarnaujančiais kaimais. Manytina, kad anksčiau Dūkštos upe rubežiavosi Traidenaičiai su Gediminaičiais. Žinoma, kad pirmoji Kernavė XIV-me amžiuje buvo 2 kartus, jau valdant Gediminaičiams, sudeginta: pirmą kartą ginant ją nuo kryžiuočių 1365 m., o antrą kartą, sudegino patys lietuviai-kernaviškiai, supratę pilies gynybos beprasmiškumą. Manytina, kad XV-jo a.pradžioje Kernavė kaip pilis tapo nebereikalinga, nebeatsigavo, virto tik ūkiniu dvaru. Ir logiška manyti, kad Kristinas Astikas senatvėje Kernave vadino Dūkštos pilis, nes jo mirties (1443 m.) vieta nurodoma Kernavė.

Dūkštos upės žemupys – galimai XV-jo a. pradžios antroji  Kernavė – Dūkštos Kernavė. Buvusių pilaičių o šiandien 4 piliakalnių ir likusių kaimų palydovinis žemėlapis. Iki senosios Kernavės tiesiu keliu ~ 10 km.

Ko gera ne atsitiktinai Kristinas Astikas prašo kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį patvirtinti šiuos Dūkštos dvarus kaip jo žmonos Onos nuosavybę, matydamas, ar net tiksliai žinodamas, kad ši vieta turi kaip Kernaviškių-Traideniškių (Bradeliškės), taip ir Gediminaičių-Vyteniškių (Buivydiškės) dar protėvių palikimo teises. Neatmestina, kad Algirdas paaugusius savo daugiavaikės šeimos vaikus iš Bražuolės iškeldavo gyventi į kitas savąsias pilaites ar dvarus. Ir tokiu atveju, Dūkštos ir Alantos pilaitės-dvarai gal ir buvo Algirdo priklausomybėjė, ir į jas gyvenimui buvo orientuota paaugusi, ir gal ten kurį laiką buvo gyvenusi Ana-Praksėda. Tai buvo pagrindas Kristinui Astikui prašyti tokio testamento.

Pats Kristinas Astikas buvęs trakietis, atsisakęs tėvoniškų Trakų teisių Vytauto naudai – Kęstutaičiams, neįsijautė į Vytauto jam perleistų Užpalių ir Pienionių kraštus kaip savą tėvoniją. Kaip rodo 1436 m. testamentas, senatvėje prisimena savo protėvių Musninkų Kernaviškąją kilmę – gyvenimo pabaigai, ramiai mirčiai, nutarė susikurti antrąją – savą Kernavę – Dūkštų Kernavę (Deukldebiškse). Atrodo, kad šioje Dūkštų Kernavėje, būdamas apie ~80 metų amžiaus, 1443 m. ir mirė  ilgametis Vilniaus pilies kaštelionas, Radvilų giminės pradininkas, ištikimiausias Vytauto ir visų Kęstutaičių bei Kazimiero Jogailaičio bendražygis Vaišundas-Kristinas Astikaitis. Jo biografijose teigiama, kad mirė Kernavėje, bet manyčiau tiksliau – Dūkštos Kernavėje.

Vaišundo Astikaičio galima iškilimo istorija surišta su 1382-84 m. veikla, gelbstint Vytautą jam bėgant iš Krėvos, lydint į Mozūriją, pas kryžiuočius, būnant ištikimiausiu Vytauto palydovu iki pat jo mirties 1430 m. (http://www.traku-zeme.lt/trakai-bernardinu-kalnas/) Kotlubajaus prisiminimai apie Vaišundo bravūriškumą talkinikaujant Jogailai 1384 m. kariaujant su lenkais prie Vyslos, rodo jo tinkamumą vadovaut karinėms operacijoms. O tai, kad 17-metis jo sūnus Radvila, gimęs 1384 m., jau deda parašą Vilniaus-Rodomo sutartyje, rodytų, kad jaunuolis yra Vytauto dvaro vaikis, o jo motina Ana (Praksėda) – tikriausiai Onos Vytautienės dama-palydovė. Gal būt jie visi, sunkiausiu 1382 – 1392 m. laikotarpiu buvo priversti kartu bastytis tarp Trakų, Mozūrų, Marienburgo, Gardino. Toks gyvenimas Vytauto ir Vaišundo-Kristino Astiko šeimas surišo išbandyta ištikimybe visam gyvenimui.

Jų sūnus Radvila Astikaitis jau nuo 1440 m. buvo pirmuoju Lietuvos dvaro maršalka, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų tarybos nariu, o ilgą laiką ir jos pirmininku. 14681475 m. jis buvo LDK žemietijos maršalka, nuo 1466 m. Trakų vaivada, nuo 1474 m. Vilniaus kaštelionas. Užimdamas vienas svarbiausių LDK valstybinių pareigų, pradėjo plėsti ir savo asmenines valdas. Jam priklausė Musninkai, kuris buvo jo pagrindinis dvaras, Upininkai, BiržaiKėdainiaiVyžuonosUžpaliai ir kiti dvarai. Visus juos paveldėjo vienintelis jo sūnus, Kristino Astiko vaikaitis,  – Radvilo Astikaičio sūnus – Mikalojus Radvilaitis. Jis buvo vienas pirmųjų lietuvių, savo tėvo vardą pavertęs pavarde.

Trakai, Trakų Žemės piliakalniai ir ežerai, pagrįstai gali didžiuotis savo XIV-jo amžiaus pilių „Erelių lizdais“ – antrosios pusės istoriniais nuopelnais – išauginę ir išugdę trijų garsių Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos Karalystės ir net Rusijos Imperijos  valdovų kilmės pradininkus – davę Vytauto, Jogailos ir Radvilų dinastijoms genetinius pamatus.

 

Naujienos iš interneto