Pagrindinis puslapis Sena Voruta Didysis Vilniaus Seimas ir Marija bei Jurgis Šlapeliai

Didysis Vilniaus Seimas ir Marija bei Jurgis Šlapeliai

1905 m. gruodžio 4 d. sukanka 100 metų, kai buvo sukviestas Vilniuje Didysis Seimas, kuris gavo Didžiojo Vilniaus Seimo vardą.
Iki jo lietuviai ėjo išmintingai, realiai ir ryžtingai. Tam buvo išnaudojamos Carinei Rusijai nepalankios sąlygos – 1904 m. pralaimėtas Rusijos – Japonijos karas. Tuo pasinaudodami lietuviai atgavo spaudą lotyniškais rašmenimis. 1905 m. vasario mėn. sukilo visos Rusijos pavergtos tautos, sukilo ir lietuviai. Rusų caro valdžia suminkštėjo ir leido gyventojams įvairiais klausimais kreiptis į carą. Rašė daugybę prašymų. Juos berašinėdami lietuviai susipažino su politiniais ir visuomenės reikalais. Nesulaukę atsako į laiškus, daugelyje vietovių žmonės pradėjo smarkiai bruzdėti.
Vienur kitur valsčiaus sueigoje, susirinkimuose vyrai nutarimais pertvarko savo valsčius, reikalauja caro valdininkams pasitraukti, o į jų vietas patvirtinti lietuvius. Tas pats atsitiko ir mokyklose, rusai mokytojai turėjo užleisti vietą lietuviams mokytojams. Dalykai turėjo būti dėstomi lietuviu kalba. Nuo sienų nukabinami caro portretai, uždaromos degtinės parduotuvės, pašalinti policininkai.
Lietuviai veikė daug ramiau po Caro išleisto manifesto, kuriame leista susirinkimų, žodžio ir kitų konstitucinių laisvių.
Po 1905 m. vasario revoliucijos daug universitetų Rusijoje buvo uždaryta. Iš jų sugrįžo į Lietuvą ir nemažai lietuvių studentų, nusiteikusių ryžtingai veikti Lietuvai.
Suorganizuotas inteligentijos žiedas su dr. Jonu Basanavičiumi priešakyje. Jiems kilo sumanymas sušaukti visos Lietuvos valstiečių ir inteligentų suvažiavimą.
Visa tai iššaukė didelį judėjimą, kuriam reikėjo nustatyti vieningą tvarką ir pareikšti tautos vardu savo politinius reikalavimus. Tam tikslui dr. J. Basanavičiaus iniciatyva sudarytas organizacinis komitetas, kuris 1905 m. lapkričio 11 d. paskelbė „Vilniaus žiniose“ platų atsišaukimą. Jį pasirašė dr. J. Basanavičius ( organizacinio komiteto pirmininkas ) ir Jonas Kriaučiūnas – sekretorius.
Suvažiavimo vieta numatyta – pati didžiausia salė Vilniuje – prie Aušros Vartų gatvės, dabartinė Filharmonija.
Atsišaukimas visuomenėje susilaukė didelio pasisekimo. Visi suprato, kad suvažiavimas – tai Seimas. Jis taip ir buvo pavadintas. Daugelyje parapijų kunigai jį bažnyčiose skelbė, valsčiuose atlikti konstituciniai rinkimai. Lietuvos žmonės suprato, kad Seimas išspręs visus jų reikalus ir lūkesčius. Į Seimą iš visų Lietuvos vietovių išrinktos teisėtos delegacijos, kurios turėjo aiškius ir konkrečius reikalavimus.
Paskirtą dieną, gruodžio 4 d. suvažiavo į Vilnių apie 2000 delegatų. Su vilniečiais delegatais jų buvo apie 2300. Seimas posėdžiavo dvi dienas, darbą baigė gruodžio 6 d. Seimo prezidiumą išrinko iš šių asmenų:
Dr. J. Basanavičius (nuo nepartinių),
A. Smetona (nuo demokratų),
S. Kairys (nuo socialdemokratų),
kun. prof. Būčys (nuo kunigų),
J. Stankūnas (nuo ūkininkų).
Seime dalyvavo ir lenkiškai kalbantieji darbininkai, buvo atstovaujama ir Lietuvos žydų darbininkija. Seimą sveikino Prūsų Lietuvos atstovas J. Vanagaitis, kuris reiškė viltį, kad Mažoji Lietuva ateityje turės susijungti su Didžiąja Lietuva.
Antros dienos posėdžiuose Seimas svarstė Lietuvos autonomijos klausimą, kalbėjo apie pilną nepriklausomybę, bet turėjo galvoje realias tautos pajėgas.
Buvo priminta, kad tik metai ir keli mėnesiai buvo praėję, kai tauta atgavo spaudą, nutarta tuo tarpu pasitenkinti autonomija, kaip etapu prie visiškos nepriklausomybės.
Priimtoje rezoliucijoje taip pasakyta: „ Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje. Į tą Seimą rinks atstovus visi Lietuvos žmonės lygių teisių ir slaptu balsavimu. Jei norime įgyti autonomiją, turime pirmiausia sugriauti dabartinę mūsų tautos prispaudėjų tvarką…
Todėl reikia nemokėti valdžiai jokių mokesčių, uždaryti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neleisti savo brolių kareiviauti ir t. t.“
O kas vyko Vilniuje, ruošiantis Vilniaus Seimui. Į tai galiu atsakyti, vadovaudamasi Marijos Šlapelienės prisiminimais.
Anot jos, tai buvo nepaprastas žygis – sušaukti iš visos Lietuvos atstovus, kad pareikštų lietuvių reikalavimus valdžiai. Tai buvo drąsus sumanymas, kuriam nesiryžo kitų tautų žmonės – ypatingai lenkai, kurie vis savinosi Lietuvą. Lietuviai rizikavo. Kodėl dabar ( Tarybiniais metais ) menkinamas tas įvykis? Kad tai sumanė ne kairieji, bet tikri lietuviai patriotai – savo Tėvynę ir savo tautą labai mylintieji.
Prieš ir suvažiavimo metu buvo renkami pinigai – ginklams pirkti ir Seimo posėdžių išlaidoms padengti. Surinkta labai daug, ypač aukojo įvairūs lietuvių sluoksnių žmonės. Labai daug pinigų aukojo inžinierius Petras Vileišis. To pamiršti negalima.
Jis – inž. Petras Vileišis – savo laikraščio „ Vilniaus žinios“ redakcijoje išspausdino kvietimus, mandatus ir kitą būtiną medžiagą Vilniaus Didžiojo Seimo organizavimui, jo realizavimui.
Kadangi „Vilniaus žinių“ knygyne vedėja dirbo Marija Šlapelienė, tai jai ir teko nemažas vaidmuo sutikti delegatus, juos registruoti ir išdalinti mandatus. Taip pat sekti ir reguliuoti organizacinę Seimo veiklą, nuolat budėti.
Kuo Vilniaus Didžiajame Seime buvo svarbus Jurgis Šlapelis?
Iš Marijos Šlapielienės atsiminimų aiškėja, kad J. Šlapelis ir kiti vyrai siekė organizuoti rimtą saugą – nemažas vyrų būrys ginkluoti pistoletais saugojo rūmus, kad neapsuptų caro žandarai ir jų nepradėtų šaudyti, kitaip tariant, ginkluotam užpuolimui, nors leidimas ir buvo gautas iš Vilniaus generalgubernatoriaus.
Buvo sumanyta, jeigu būtų grėsęs apsupimas, šaudytis, gintis ir gyviems nepasiduoti. Svarbiam reikalui esant, pakartoti Pilėnų likimą.
Ginklai kalami buvo iš anksto, tam kruopščiai ruošiantis. Ginklų kalėjas – šaltkalvis, revolverių gamyklos darbininkas pavarde Blusius ( vardo M. Šlapelienė neprisimena ), Saracėnų gatvėje, netoli Šlapelienės tėvų namų, gyveno ir slapta vykdė užsakymą – nukalti ne vieną šimtą pistoletų ir juos parduoti Vilniaus Didžiojo Seimo delegatams bei žmonėms, esantiems provincijoje.
Ginklai slepiami „Jokūbinėje“, tai namai netoli šv. Jokūbo bažnyčios ir ligoninės . M. Šlapelienė prisiminimuose rašo, kad „Jokūbinėje“ gyvenę J. Šlapelis, Feliksas Bugailiškis, Antanas Purėnas, Tadas Šulcas ir Juozas Vaitekūnas. Tai buvo labai judri ir visiems žinoma vietovė. Tenai apsigyvendavo ir Mikas Petrauskas bei kiti veikėjai.
J. Šlapelis iš to šaltkalvio atsinešdavo ginklų ir juos paslėpdavo komodoje Šlapelienės  tėvų bute (Saracėnų g.16 ).
M. Šlapelienė rašo apie brolį – Stasį Piasecką ( 1891 – 1971 ), kuris mokėsi realinėje gimnazijoje. Tai kiekvieną rytą – J. Šlapelis pridėdavo į mažą lagaminėlį tų ginklų ir su broliuku ėjo lyg lydėdamas vaiką į mokyklą. Ypač pavojinga buvo pereiti Žaliąjį tiltą, kurio pradžioje ir pabaigoje stovėdavo policininkai – „gorodovojai“, stropiai sekdami praeivius, kai ką sustabdydami patikrinti, kas nešama. Už tilto brolis Stasys ėjo sau skirtu keliu į mokyklą, o Jurgis Šlapelis – kur jam reikėjo, į Jokūbynę. Į šią vietą atvykdavo suvažiavimo dalyviai ir kiti žmonės, nusiteikę vykdyti Seimo nutarimus, pirkdavo ginklus.
Ginklai slepiami „Jokūbines“ sode, altanoje, apaugusioje žalumynais. Buvo iškasta duobė, į ją įleista dėžė, joje slepiami ginklai. Šis slėpinys apdengiamas įvairiomis šiukšlėmis bei žemėmis ir taip apsaugoma nuo nereikalingų akių.
„Jokūbinė“ – istorinė vieta, deja neišlikusi.
Po Vilniaus Didžiojo Seimo, ypač po referendumo grafui Vittei, kurį pasirašė dr. J. Basanavičius, kun. J. Ambraziejus, D. Malinauskas, imtasi represijų. Buvo suimtas ir nuteistas Vilniaus gubernatorius, leidęs sušaukti Vilniaus Didįjį Seimą. Lietuvos valsčiuose, ypač turgavietėse, kur susiburdavo kaimiečiai, buvo šautuvų buožėmis ir bizūnais mušami ir užmušami bei įvairiais būdais kankinami mūsų tautiečiai. Kraujas liejosi visoje Lietuvoje… Apie Vilniaus Didįjį Seimą atsiminimus yra parašęs dr. J. Basanavičius leidinyje „Iš Didžiojo Vilniaus seimo“.
Nežiūrint praradimų ir skausmų, Vilniaus Didysis Seimas padėjo Lietuvai siekiant Nepriklausomybės, 1918 m.
Kartu reikia pasidžiaugti, kad šiose istorijos audrose teko gyventi ir dirbti Marijai ir Jurgiui Šlapeliams. Garbė ir pagarba Jiems.
Muziejaus direktorė

Naujienos iš interneto