Nepaisydama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. sprendimo dėl valstybinės kalbos prioritetiškumo viešosios erdvės oficialiojoje vartosenoje ir šios nuostatos pakartojimo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose, kurie, galima būtų buvę tikėtis, nepaliko jokių neaiškumų dėl valstybinės pozicijos lietuvių kalbos atžvilgiu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė toliau ieško landų ir būdų, kaip nevykdyti LR Konstitucijos, LR Konstitucinio Teismo netgi pakartotinių sprendimų, ir pateikė Seimui įstatymo projektą, šiurkščiai prieštaraujantį Lietuvos konstitucingumui bei lietuvių tautos prigimtinėms teisėms. Vyriausybės įgalioti asmenys, pristatydami ir komentuodami įstatymo projektą, nė neslepia, kad įstatymą priėmus ir pagal jį pertvarkius vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos dokumentuose tvarką, ji būtų išplėtota iki visos lietuvių literatūrinės kalbos viešosios rašybos pakeitimo. Tokiu būdu būtų ne tik pagilintas dabar stichiškai susiformavęs vardų ir pavardžių rašymo literatūrinėje kalboje chaosas, bet ir įvykdyta lietuvių abėcėlės reforma, galinti turėti ne tik lingvistinių, kultūrinių, bet ir geopolitinių pasekmių.

 

Kokių tikslų siekdama LR Vyriausybė teikia šį įstatymo projektą?
 

Tikslas, kaip nurodoma įstatymo 1 straipsnyje, yra vardo ir pavardės „kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų“ „veiksmingesnė teisinė apsauga“. 2 straipsnyje, nurodančiame šaltinį, kuriuo remiantis daromas įrašas LR išduodamame dokumente, užsienio valstybės išduotame dokumente įrašytas vardas ir pavardė laikomi kopijuotinais paraidžiui, išskyrus nelotynišku šriftu įrašytus asmenvardžius, kurie pagal tarimą perrašytini lietuviškais rašmenimis. Pageidaujantieji gali perrašyti savo vardus ir pavardes lietuviškai, bet ar daug tokių atsiranda? Tokiu būdu įstatymas skirtas ne asmenvardžių pagal lietuvių kalbos dvasią ir raidę sunorminimui, o imigrantų, už užsieniečių ištekančių Lietuvos moterų bei Lietuvos tautinių mažumų aptarnavimui.

 

Užuot sprendusi, kaip minėtas asmenų grupes integruoti į lietuvių kultūrą, apie ką nuolat kalbama iš aukštų Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos ir tarptautinių organizacijų tribūnų, atskirų asmenų problemas Lietuvos Vyriausybė daro bendromis lietuvių tautos problemomis. Ne vienu atveju minėtos asmenų grupės susitelkia kryptingai ir agresyviai veiklai prieš nacionalines tradicijas ir Lietuvos valstybės tvarką, todėl panašaus tipo įstatymus galima vadinti penktosios kolonos aptarnavimo įstatymais.

 

Ar supranta Lietuvos Vyriausybė, ką šiuo įstatymo projektu siūlo?

 

Projektas pradedamas preambule, kuri pretenduoja į teorinį kitų tautų asmenvardžių nekeičiamumo lietuviškuosiuose dokumentuose pagrindimą.

 

Preambulėje asmenvardis apibrėžiamas kaip unikalus asmens tapatybės žymuo, jis, anot projekto, nereiškiąs sąvokos, t. y. „neturi leksinės reikšmės“, „todėl vienos kalbos asmenvardžiai nelaikytini juos vartojančios kitos kalbos sistemos dalimi“. Tai – lingvistinis įstatymo teisingumo ir teisėtumo argumentas. Save gerbianti institucija tikrai netvirtintų, kad asmens vardas ir pavardė yra unikalus žymuo – tokiu pačiu vardu ir pavarde žymisi tūkstančiai asmenų, ir unikalumą bet kuriame asmenvardyje įžvelgti gali nebent tie, kurie yra gavę nurodymą asmenvardį tokiu laikyti. Kad asmenvardis „neturi leksinės reikšmės“, t. y. neturi žodyje koduotos prasmės, galėtų būti įtikinamas argumentas nebent tam, kuriam neegzistuoja asmenų tautiškumo klausimas, kaip asmenvardžių „leksinė reikšmė“ fiksuojama tautų pavardėse, leidžiančiose atskirti lietuvį nuo lenko, ruso, gruzino, anglo, italo ar net latvio. Kas galėjo surašyti tokį preambulės „mokslinį tekstą“? Įstatymo projektas, kaip, beje, ir beveik visi mūsų įstatymai, yra anoniminis. Tačiau Vyriausybė už tokį jos kompromitavimą, jeigu jai dar svarbu elementarus raštingumas, ko gero, galėtų rasti, kaip deramai padėkoti ir anonimams. Dar vienas preambulės argumentas – garsiosios „žmogaus teisės“, kurios šiuo atveju kalba ne apie lietuvių daugumos teises, o apie migruojančius ir kitus „papildomų problemų“ galinčius patirti asmenis.

 

Visiškai amoralu yra remtis 1938 metų gruodžio 6 d. Pavardžių įstatymu, kuris leido rašyti nelietuvių pavardes lotyniško pagrindo rašmenimis. Tarsi Lietuvos Vyriausybė nematytų skirtumo tarp ano meto ir mūsų dienų lietuvių kalbos saugumo garantijų!

 

Laikydama LR Vyriausybės teikiamą Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą esant paremtą pseudofilosofija, nieko bendra neturinčia su kalbos filosofija, filosofija ir apskritai sveiku protu, be to, skirtą ne lietuvių tautos, o užsienio piliečių ir migruojančių asmenų aptarnavimui, griaunantį lietuvių kalbos raidyną ir naikinantį lietuvių kalbą, Lietuvos centro partija reikalauja Vyriausybę atsiimti pateiktą projektą ir neeskaluoti aistrų dėl įstatymiškai jau reglamentuotų lietuvių kalbos apsaugos normų.

 

Lietuvos centro partija kreipiasi į Lietuvos Respublikos Seimą ir, apeliuodama į jo narių gerą valią, priesaiką ginti Lietuvos ir lietuvių tautos interesus, problemos supratimą ir tą atsakomybę, kuri teikiamo įstatymo projekto priėmimo jiems tektų, sugriaunant du šimtmečius kurtos mūsų rašytinės kalbos nacionalinius pamatus, ragina atmesti įstatymo projektą jo nė nesvarsčius.

 

Lietuvos centro partija pareiškia, kad įstatymo priėmimo atveju ji laikys jį prieštaraujančiu lietuvių tautos interesams ir sieks jį teisiškai panaikinti, kurdama tam visas reikalingas prielaidas.

 
Lietuvos centro partija

Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas