Pagrindinis puslapis Lietuva Mažoji Lietuva Darius Kiniulis. Skalvos mitologija

Darius Kiniulis. Skalvos mitologija

 

Darius SKINIULIS, Tauragės krašto muziejaus Istorijos-etnografijos skyriaus vedėjas

Skalvos mitologinių objektų tyrimas

Lietuvos archeologijos ir istorijos moksle aprašant tam tikrą regioną, kultūrą, gentį mitologinių vietų analizė ne visada yra įprasta sudedamoji tyrimo dalis. Beveik visais atvejais apsiribojama kapinynų, gyvenviečių, piliakalnių kartografija, būdingų bruožų aprašymu. Jei žinomos tirtos šventvietės – aprašomos ir jos. Ne visi tyrėjai naudojasi tautosaka, dažniausiai surinkta ir užrašyta iš kaimo žmonių, gyvenusių XIX a. – XX a. pr. Padavimai, legendos ne visada pakankamai įvertinami kaip galintys padėti atkurti ikivalstybinių ar kiek vėlesnių laikų praeitį.

Amžininkų, gyvenusių tada, kai pagoniškos tradicijos dar buvo plačiai praktikuojamos, užrašai yra aukso vertės. Kalbant apie vakarų baltus: prūsų gentis, kuršius, nadruvius bei skalvius, tikras lobis yra Mato Pretorijaus 18 knygų rinkinys „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, kurias autorius parengė XVII a. antroje pusėje. Aprašomai temai aktualiausios 4, 5 ir 6 knygos, kuriose „užkonservuotos“ to meto vietinių baltų tradicijos ir tikėjimai, o skalviai ten minimi gan dažnai.1 Knygų autorius, istorikas, to meto standartais pasižymėjo nešališkumu ir kritiniu mąstymu, todėl jo knygos iki šiol yra vienas pagrindinių šaltinių atkuriant buvusias tradicijas. Nėra abejonės, kad XVII a. daug pagoniškų reliktų jau buvo nunykę, kadangi krikščionybė šiuose kraštuose jau karaliavo keturis šimtmečius. Nepaisant, to knygose randame daugybę įdomių papročių, kuriuos dvasininkija smerkė arba nesuprato. Nereiktų abejoti, kad to meto gan konservatyvūs valstiečiai iš kartos į kartą perduodavo šimtametes tradicijas. M. Pretorijaus knygose randame užrašus apie skalvių šventų ąžuolų, liepų, kriaušių garbinimą, tikėjimą nykštukais barzdukais, bezdukais ir kaukais, kurie visi yra  po žeme gyvenantys dievukai.

                      Tarp šių dienų archeologų mitologinių vietovių reikšmę savo darbais įrodo Vykintas Vaitkevičius. Ryškiausiai jo veiklą iliustruoja dvi knygos: „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ ir „Žemaitija“. Tai visų jam tuo metu žinotų, tikėtina, mitologinę reikšmę turinčių vietų katalogas. Dar viena reikšminga V. Vaitkevičiaus studija yra knyga „Alkai“.2 Joje kartografuoti ir trumpai aprašyti įvairių tipų mitologiniai objektai, lyginant su anksčiau išleistais Aukštaitijos ir Žemaitijos katalogais, medžiaga papildyta naujais objektais. Kitas mitologinius Nemuno žemupio, o ir visos Mažosios Lietuvos bei Tvankstos (Sembos) teritorijos objektus tyręs yra lietuvininkas, Kanadoje po karo apsigyvenęs kalbininkas Vilius Pėteraitis3. Svarbu atkreipti dėmesį, jog Amerikos lietuviui buvo daugiausia prieinama tik ikikarinė ir užsienio literatūra, o tiesioginių tyrimų Lietuvoje atlikti jis neturėjo galimybės. Nepaisant to, mokslininkas išskyrė 14 vietovardžių, pagrįsdamas, kodėl jie gali turėti mitologinę reikšmę. Čia taip pat nerasime nė vieno Skalvai priskirtino mitologinę prasmę turinčio vietovardžio kairiajame Nemuno krante (Karaliaučiaus krašte). Jo žemėlapyje gausiai mitologinių vietovių esama į pietus nuo tiriamo regiono, Nadruvos centre: Įsruties ir Gumbinės apylinkėse. Mokslininkai šias vietas laiko itin svarbiomis baltų genčių mitologijai4.

                      Kitą svarbių šaltinių dalį sudaro vardynai: „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“5, „Vietovardžių žodynas“6, „Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas“7 ir „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“8 tomai. Naudojantis jais buvo rasti akivaizdžiai mitologinę reikšmę turintys vietovardžiai, nepaminėti kitų mokslininkų.

                      Dar vieną svarbią šaltinių dalį sudaro užrašyti padavimai. Svarbiausias iš leidinių yra: „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“9, sudarytas tarpukariu ir išleistas jau nacių okupuotame Mažosios Lietuvos miestelyje Lauksargiuose (dabar Tauragės r.). Knygoje užrašyti padavimai daugiausia apie piliakalnius, bet kartais kalbama ir apie šventus akmenis, šventus medžius.

                      Tyrėjams buvo nežinomas Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje saugomas aplankas su sovietmečiu aplinkinių kaimų bibliotekininkių surinktais ir užrašytais vietovardžiais.10 Jos tokią užduotį, matyt, buvo gavusios apie 1985 m. Sąsiuviniuose yra keletas mitologinės kilmės vietovardžių, niekur kitur neminimų, o kartais turi net paaiškinimus.

                      Tačiau norint atrinkti galimai mitologinę reikšmę turinčius objektus ir ypač vietovardžius, reikia būti susipažinus su baltų dievybėmis. Tai yra neatsiejama tokio darbo dalis. „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“11 bei „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“12 yra privalomi išmokstant atskirti mitologinę prasmę turinčius vietovardžius, bandant pagrįsti kai kurių vietovardžių, pasakojimų atsiradimą bei jų priskyrimą mitologijos pasauliui.

                      Ieškant informacijos, rasta gan nemažai ankstesnių tyrėjų nepastebėtų mitologinės kilmės vietovardžių, ypač pietų Skalvoje, kuri šiandien Lietuvai nepriklauso. Sudėjus visus objektus į lentelę bei sudarius žemėlapį, galime susidaryti bendrą paplitimo vaizdą (1, 2 pav.). Išskirti 66 objektai. Jau pakanka duomenų teigti, kad Nemuno žemupio kultūrą (gyvavusią I-VI a.), o vėliau iš jos kilusius skalvius supo dykros. Dykrų – neapgyventų tarpgentinių teritorijų, kurios pelkėtos, miškingos ir sudievintos – teoriją iškėlė Valdemaras Šimėnas13. Kartografuoti objektai tik paliudija, kad mitologinių objektų nemažai esama dykrų pakraščiuose.

Visgi paaiškėjo, kad didžiausia mitologinių objektų ir vietovardžių sankaupa yra Skalvos centre – aplink Rambyną ir į šiaurę nuo jo – Lauksargių apylinkėse. Išimtį sudaro į šiaurę nuo skalvių plytėjusios teritorijos – šiaurinis Tauragės rajonas. Plačios teritorijos buvo apleistos Nemuno žemupio kultūros, kuri čia retai išsibarsčiusi gyveno iki VI a. Dabartiniai archeologiniai duomenys leidžia teigti, kad šią teritoriją iš šiaurės atkeliaujantys žemaičiai ėmė įsisavinti tik valstybės susidarymo laikais – XIII a. Tai buvo palanki terpė baltų dievybėms gyventi, todėl čia gausu ir mitologinių vietų, iš kurių išsiskiria į šiaurę nuo Žygaičių esantys miškai (kadaise girios) ir pelkės su tokiais pavadinimais kaip: Vaidilai, Alkos kapai su verdančiu upeliu, Šventgiris, Velniadaubė ir keletas legendomis apipintų akmenų su įspaudais. Matyt, vėlesni yra keli Saulės kalnai, esantys šiaurinėje tiriamos teritorijos dalyje.14 Pastarieji būdingi tik Žemaitijos regionui ir galėjo atsirasti tik kai žemaičiai pradėjo apgyventi Nemuno žemupio kultūros apleistas teritorijas.

                      Visomis kitomis kryptimis yra 15 – 30 km tiek archeologiškai tuščia, tiek ir mitologiškai skurdi terpė – tarpgentinės dykros. Į šiaurės vakarus Šilutės rajone esantis regionas – Lamata, anksčiau kai kurių mokslininkų priskirtas Skalvai, šiandieniniais archeologiniais duomenimis, yra atskirtas apie 30 km negyvenamos dykros. Tą patį liudija ir mitologiniai objektai, kurie minėtoje dykroje nėra išplitę. Šiame Skalvos pakraštyje išskirtini pavadinimai: Vydutaičiai, Velnežeris, Juodupė. Į rytus nuo tiriamo regiono egzistavusi Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra – aukštaičiai, taip pat atskirta 30 km dykros, kuri iš esmės yra iki šiol išlikusioje Karšuvos girioje ir joje esančioje didelėje Laukesos bei kitose, šiais laikais jau sumažėjusiose pelkėse. Be šios pelkės verta paminėti vardus: Šventoji upė, Alkelis, Aukakalnis. Plačiausia dykra skiria Skalvą iš pietvakarių, pietų ir pietryčių, kadangi čia yra daug labai žemų, užliejamų, pelkėtų vietų, netikusių gyventi. Už jų gyveno nadruviai ir sūduviai. Šioje plačioje dykroje mitologinių objektų itin mažai, tačiau jų mažiau ir dėl to, kad šis regionas ne taip domino XIX a. – XX a. pr. vokiečių mokslininkus, tarpukariu jau suvokietėjusi didžioji visuomenės dalis šiais dalykais nesidomėjo, o vėliau kraštas nebeteko senųjų gyventojų, kurie dar būtų ką nors papasakoję. Todėl daugiausia tenka kliautis tik buvusių kaimų pavadinimais ir upeliais. Dykra čia ne mažesnė kaip 30 – 40 km. Pavadinimai: Dundeliai, Stablaukis, Barzdai, Perkūnai, Velniabalis, Skaisgiriai, Kaukvietis, Vaidėnai.

                      Analizuodami sąraše esančių objektų pavadinimų kilmę, rasime keletą siejamų su Velniu. Tai tikriausiai jau krikščionybės laikų vardai, atsiradę XVI-XVII a.15, tačiau realu, kad tos vietovės dar anksčiau gyvenusiems žmonėms turėjo mitologinę prasmę ir nebūtinai reiškė neigiamą vietą, kurios reikėtų vengti. Keletas pavadinimų byloja apie alkus – vietas, kur buvo deginama šventa ugnis ir aukojama. Vietovardžiai patvirtina, kad regione tikrai garbintos šios dievybės: Perkūnas, Velinas, Vydutis, Laima, barzdukai/bezdukai, kaukai (panašūs į barzdukus), lauksargiai, laumės, gyvūnų dievybės. Žvelgiant į žemėlapį (2 pav.), tikėtina, jog kai kurie vietovardžiai gali būti senesni nei vėlyvieji IX – XIII a., kai skalvių gentis jau buvo glaudžiai susispaudusi Nemuno krantuose ir Jūros žemupyje. Jų protėviai – Nemuno žemupio kultūros žmonės gyveno daug plačiau išsibarstę. Kai kurie mitologiniai objektai yra būtent ten, kur baigėsi šios kultūros teritorija.

                      Apibendrinant tyrimo rezultatus, galime teigti, kad dykrų gilumoje mitologinių objektų beveik nesama. Aiškiai pastebimas mitologinių objektų gausumas skalvių genties pakraščiuose, kurie įrodyti archeologinėmis žiniomis. Tą patį pasakytume ir apie kaimynines gentis. Mitologinių objektų tankiausiai esama skalvių žemės centre – Rambyno ir Lauksargių apylinkėse.

Mitologinio paveldo pritaikymas turizmui

                      Ką šie nauji duomenys gali pasiūlyti turizmo plėtrai? Ar krašte yra turizmui pritaikytų mitologinių objektų? Tik keletas lankymui pritaikytų piliakalnių išnaudoja legendas, padavimus, kurie užrašyti stenduose ir gidų pasakojami turistų grupėms. Iš pastarųjų paslaugų paminėtinos yra Pagėgių sav. turizmo centro Vilkyškiuose, Rambyno regioninio parko kultūrologų bei VšĮ „Aktyvi Tauragė“ vedamos ekskursijos Skalvos centre Pagėgių sav. Pastarosios įstaigos gidai keliautojams veda 15 km žygį „Rambyno karalystė“, kurios metu yra daug dėmesio skiriama skalvių genčiai bei legendomis apipintoms vietovėms: kalvoms, upeliams, ežerėliams. Taurų nuotykių parke Tauragėje egzistuoja pramoga visureigiu su galimybe pasirinkti du maršrutus: „Safaris Ragainės link“ ir „Safaris Pagramančio link“, keliose vietose sustojantis prie šventais laikomų šventų medžių ir piliakalnių, kur pramogautojams pasakojami vietovių padavimai.

                      Mitologinis tyrimas liudija, kad krašte žmonės labai tikėjo minėtais barzdukais ir kaukais – nešančiais ir saugančiais javus nykštukais. Kai kuriose užsienio valstybėse, kur dažno regiono turizmo sektorius puikiai išvystytas, patrauklumą, žinomumą gerokai padidina talismano buvimas, kuris gerai išreklamuotas paverčia regioną patrauklesniu turistams. Šiandieninei vartotojiškai visuomenei tai yra būtinas atributas, kadangi daugelis keliautojų jaučia poreikį įsigyti materialų, bet nebrangų buvusią kelionę primenantį daiktą. Šiuo atveju būtų galima išleisti seriją suvenyrinių nykštukų – skalviškųjų barzdukų. M. Pretorijus XVII a. rašė, kad „paprastas nadruvis16 tebėra įsitikinęs <…>, kad tai esą visiškai mažyčiai vyrukai, kurių barzda siekianti kelius, visa persona tesanti piršto ilgio, vyrai paprastai turi ant galvos raudonas kepurėles, o moterys baltas skraistes.“17Tai vienas iš efektyviausių būdų regiono savitumui didinti. Galima kurti maršrutus ir juos pristatančius lankstinukus išskirtinai mitologine tematika, kaip tai pastaraisiais metais bando daryti panašūs Latvijos, Estijos ir Švedijos regionai. Tačiau tam reikia infrastruktūros.

Iš gretimų užsienio valstybių mitologinio paveldo pritaikyme turizmui itin išsiskiria Latvija. Visi jos regionai: Kuršo, Žiemgalos, Rygos, Latgalos, ir Vidžemės turi paruoštus turistams mitologinių objektų maršrutus bei lankstinukus latvių, estų, švedų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. Tai Europos Sąjungos remtas projektas į kurį be Latvijos įsitraukė ir Estija su Švedija. Tačiau pastarose valstybėse mitologiniai maršrutai užima tik mažą dalį jų teritorijos.  Tarpvalstybinis projektas objektų paiešką palengvina tinklapyje.18 Į maršruto sąrašą įtraukti tokie objektai, kaip dubenuotieji ir pėduotieji akmenys, šventi medžiai, velnių olos, bažnytkalniai, velniakalniai, upelių versmės ir net Rygos katedra, po kuria 1986-1989 m. rasta pagoniškos lyvių šventyklos įrodymų.19 Lenkijoje ir Baltarusijoje, į kurių didžiąją dalį teritorijos krikščionybė atėjo daug anksčiau nei į Latviją ar tuo labiau Lietuvą, tokių maršrutų nerasime, kadangi pagoniški atgarsiai čia daug labiau nunykę.

Kas šiuo klausimu nuveikta Lietuvos regionuose? Orientuotas į baltų dievybes yra verpstės išplanavimo, „disneilendiškas“ baltų mitologijos parkas Sausdravuose, netoli Darbėnų Kretingos r. Čia galima rasti daugybę skulptūrų, vaizduojančių baltų dievus, čia vyksta paskaitos baltų mitologijos klausimais bei atkuriamos senovės šventės. Be šių atributų, parke yra vaikų žaidimų aikštelės, įrengtos imituotu „senoviniu“ stiliumi, labirintas ir kitos pramogos.20 Egzistuoja tokios pat paskirties, tik mažesnis Balsių mitologinis parkas, esantis šiauriniame Vilniaus miesto pakraštyje.21 Be abejo, patraukliai baltų dievybės pavaizduotos Naisiuose Šiaulių r.

Nemaža dalis regioninių parkų į savo maršrutus turi įtraukę mitologinių objektų, tačiau Sirvėtos regioninio parko sukurtas pažintinis mitologinis parkas Šventos kaime, Švenčionių r. – geriausiai išreklamuotas. 1,3 km ilgio take išdėstyta 17 akmeninių skulptūrų, reprezentuojančių baltų dievybes.22 Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju regiono savitumui stiprinti gerai išnaudojamas ne tik kaimo vardas, bet ir rajono centro pavadinimas.

Iš pateiktų ryškiausių Lietuvos pavyzdžių matome, kad šalyje populiari mitologijos tematika, tačiau čia ji sukuriama, o ne bandoma gaivinti, kaip tai vyksta minėto Latvijos projekto atveju. Kai kuriuose Lietuvos dalyse, o išskirtinai pietinėje Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje, objektų, apipintų padavimais yra labai daug. Nepaisant tokių faktų, mitologiniai maršrutai, neskaitant naujadarų su skulptūromis, šalyje kuriami vangiai. Skalva turi gausų mitologinį paveldą, kurį būtų galima panaudoti turizmo plėtrai, tačiau tam reikia žinių, noro ir investicijų.

1 pav.

Tikėtinos mitologinės vietos Skalvoje ir dykrose 30 km spinduliu
Eil.

nr.

Pavadinimas Vieta Ypatybės Artimiausi archeologiniai objektai
Akmuo milžinas Tamošaičiai (Mažonų sen.) Neišlikęs. Trys duobutės primena pėdos įspaudą. Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
Akmuo su velnio pėdomis Balskai (Mažonų sen.) Neišliko. Pailgos duobutės priminė pėdas. Duobutės kitos spalvos nei akmuo. Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
Akmuo vestuvių vežimas Šereiklaukis (Vilkyškių sen.) Buvo senovės gyvenvietės teritorijoje. Keli padavimai, vienas apie šventą ugnį. Šereiklaukio kompl.
Alkas Saurkampiai (Mažonų sen.) Minimas XVI a. dokumente. Šaukėnų kap., Matiškių piliak.
Alkelis Mantviliai (Jurbarkų sen.) Miškas. Smalininkų kap.
Alkos kapai Kamščiai (Pajūrio sen.) Už 300 m į P – gydantis upelis. Žr. Virduliukas. Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
Alkupis Pabambiai (Skaudvilės sen.) Šalia galėjo būti alkas. Juškaičių piliak., Vėluikių kap.
Aukaimis Batakiai (Batakių sen.) Kaimas ir galinga pilis. Minimas dar kryžiuočių. Galbūt mitologizuotas jau žemaičių. Batakių piliak., gyv.
Aukakalnis Užbaliai

(Smalininkų sen.)

Smalininkų kap.
Barzdai Ragainės (Neman) r. Išnykęs. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas. Kraupiško, Žąsupėnų kap. ir pil
Barzupė Vilkyškių sen. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas. Barzūnų, Oplankio kap., Gilandžių pil., gyv.
Barzūnai Vilkyškių sen. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Kaukų sinonimas. Barzūnų, Opankio kap., Gilandžių pil., gyv.
Bitė Lumpėnų sen. Bitė simbolizuoja greitą judėjimą ir atsinaujinimą. Bitėnų, Rambyno, Paskalvių kap.
Buveinė Lapynai (Tauragės sen.) Akmuo pelkės viduryje. Dabar be leidimo perkeltas į Dauglaukį, vaikų išpieštas. Dauglaukio kap., gyv., šventvietė.
Dauglaukis Tauragės sen. Tyrė A. Malonaitis. Švenvietėje rasta daug puodų šukių, stulpavietės, laužavietės, erdvinio orientavimosi vieta. Dauglaukio kap., gyv., šventvietė.
Dundeliai Lazdynų (Krasnoznamensk) r. Dabar Krajnee. Vėderaitiškių kap.
Gilandžiai Vilkyškių sen. Padavimas apie karalaitę Gilandą. Šalia – Gilandėlės upelis, Gilandviršių kaimas. Barzūnų kap., Oplankio kap., Gilandžių piliak., gyv.
Juodupė Pagėgių sav. Sąsaja su požemio pasauliu, velniu. Gudų kap.
Kalėnai Lauksargių sen. Senolių kilmės aiškinimas: kalėnai – tai kaliniai, kuriuos potvynio vanduo, pakilus Jūros upei, atskirdavo nuo pasaulio. Greižėnų kompleksas
Kaukaras Eisuliai, Ragainės (Neman) r. Eisulių piliakalnis. Kaukaru įvardija E. Hollack. Vieni mokslininkai mano, kad kaukaras – kalno dievybė, kiti – kauko sinonimas. Eisulių piliak., Ragainės piliak. ir kap., Šereiklaukio kompl.
Kaukėnai Gastų (Slavsk) r. Jasnoje. Kaukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Barzdukų sinonimas. Linkūnų kap.
Kaukvietis Ragainės (Neman) r. Neišlikęs. Kaukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus. Barzdukų sinonimas. Bendiklaukio, Jurgaičių kap.
Kreivė Pagėgių sen. Kildinama nuo krivio – apeigų atlikėjo. Kreivėnų kap. ir piliak.
Kreivėnai Lauksargių sen. Kildinama nuo krivio – apeigų atlikėjo. Kreivėnų kap. ir piliak.
Laukesos pelkės Gaurės sen. Velnių namai. Smalininkų kap.
Lauksargiai Lauksargių sen. Pavadinimo kilmė nuo pasėlių bei javų dievybės. Pirmas paminėjo M.  Mažvydas. Kreivėnų kap.
Laumių kalnas Mažrimaičiai (Vilkyškių sen.) Padavimas apie Laimą, palikusią Rambyną. Greižėnų, Oplankio kompleksai.
Laimos liepa Lumpėnų sen. Buvo Rambyno papėdėj garbinama, turėjo virš 600 m. Užrašė E. Gizevijus. Rambyno, Bitėnų kap.
Merguva Lumpėnų sen. Vandens deivės, reikalauja aukų. Rambyno, Bitėnų, Ragainės kap., Šereklaukio kompleksas.
Opstainys Vilkyškių sen. Legenda apie karalaitę Selmytę. Opstainių kap., piliak., dvi gyv.
Ožkalnis Gudai

(Pagėgių sen.)

Legenda apie kryžiuotį. Vietovardis gali būti vėlyvas. Gudų kap.
Ožnugariai Batakių sen. Šalia – Velniaintakis. Batakių piliak.
Pekla Mockaičiai

(Skaudvilės sen.)

Pekla – pragaras. Vėluikių kap.
Perkūnai Ragainės (Neman) r. Neišlikęs kaimas. Kraupiško kap.
Perkūngirė Bernotiškė (Gaurės sen.) Dar žinoma kaip Vilkduobė. Gaurės kap.
Perkūnupis Tauragės sen. Netoli dviejų Ližių kapinynų. Ližių kap.
Piktupė Piktupėnai (Pagėgių sen.) „Pikt“ šaknies buvimas gali reikšti blogųjų dvasių vietą. Vidgirių kap.
Piktupis Rūgaliai (Tauragės sen.) „Pikt“ šaknies buvimas gali reikšti blogųjų dvasių vietą. Vidgirių kap.
Puželiai Skaudvilės sen. Gydomasis šaltinis, 6 m apimties ąžuolas. Vėluikių kap.
Ragainė/Raganita Ragainės (Neman) r. Galbūt kilmė nuo raganos – kerėtojos, kuri anksčiau galėjo ir nebūti siejama su blogiu. Arba nuo žodžio „rangytis“. Ragainės kap. ir piliak.
Ragingė Gastų (Slavsk) r. Upė ir kaimas. Galbūt kilmė nuo raganos – kerėtojos, kuri anksčiau galėjo ir nebūti siejama su blogiu. Linkūnų kap.
Rambynas Lumpėnų sen. Liko tik šlaitas. 1811 m. suskaldytas šventas akmuo. Apipintas gausiais padavimais. Iki šiol beveik be pertraukų žmonės atlieka apeigas, laiko šventu. Skalvių religinis centras ir vienas svarbesnių baltų pasaulyje. Rambyno, Bitėnų, Ragainės kap., Šereklaukio kompleksas.
Rambynkalnis Kuisiai (Tauragės sen.) Natūrali kalva, rastas akmeninis kirvelis. Dauglaukio kap.
Romės laukas Vaitimėnai (Mažonų sen.) Žr. Stabinė/Stabgirė Ringių, Šaukėnų kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
Siuvantis akmuo Ragainės (Neman) r. Suakmenėjęs siuvantis žmogus. Paskalvių kap., piliak.
Skaisgiriai Bolšakovo, Gastų (Slavsk) r. Miestelis ir miškas. Granzberg kap.
Skalvė Ragainės (Neman) r. Paskalvių piliakalnis. Padavimas apie milžinus. Paskalvių kap., piliak.
Skensgailinė Žygaičių sen. Miško pieva. Aukštupių kap. ir piliak.
Stabinė/Stabgirė Vaitimėnai

(Mažonų sen.)

Daug akmenų. Vienas jų – velnio stalas, iškaltas pusmėnulis. Šalia – Romės laukas. Tyrė V. Urbanavičius, rado tik angliukų. Šalia esančiame Pūtvės kaime kai kurie lokalizuoja Pūtvės pilį. Ringių, Šaukėnų kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
Stablaukis Prioziornojė, Įsruties (Černiachovsk) r. Granzberg kap.
Šventgiris Dirvėnai (Žygaičių sen.) Ąžuolus iškirto vokiečiai per Pirmą pasaulinį karą. Lylavėnų kap.
Šventkalnis Gilandviršiai (Lauksargių sen.) Padavimas sako, kad pagonys tikėjo čia dievus gyvenant, aukodavo. Dar tarpukariu bijodavo naktį eiti. Greižėnų, Aukštvilkių kap.
Šventkalnis (2) Barzūnai (Vilkyškių sen.) Vartūliškių piliakalnio kitas vardas. Greižėnų, Aukštvilkių kap.
Šventoji Smalininkų sen. Minima dar kryžiuočių. Smalininkų kap.
Vaidėnai Vetrov, Ragainės (Neman) r. Paskalvių kap. ir piliak., Ragainės kap. ir piliak., Bendiklaukio kap.
Vaidilai Žygaičių sen. Žr. Šventgiris. Lylavėnų kap.
Vartuliškiai Vilkyškių sen. Legenda apie kalvį. Minimi požemių nykštukai. Greižėnų, Aukštvilkių kap.
Velnežeris Ragainės (Neman) r. Ragainės prieigose. Mini Martynas Purvinas. Ragainės piliak., kap., gyv.
Velnežeris Plaušvariai (Pagėgių sav.) Pagėgių kap.
Velniabalis Lazdynų (Krasnoznamensk) r. Neišlikęs kaimas. Kraupiško, Žąsupėnų kap.
Velniadaubė Pagramantis (Mažonų sen.) Vaidenosi žiburiniai, žmonės gaudė užkeiktą gaidį. Naujininkų piliak.
Velniaintakis Ožnugariai (Batakių sen.) Žr. Ožnugariai. Batakių piliak.
Vilka Natkiškių sen. Vilkas galėjo būti susietas su pranašyste. Aukštvilkių, Gudų, Kreivėnų kap.
Vilkalnis Pabambiai (Skaudvilės sen.) Vilkas galėjo būti susietas su pranašyste. Vėluikių kap.
Virduliukas Kamščiai (Pajūrio sen.) Gydantis upelis. Už 300 m. į R – Alkos kapai. Lylavėnų, Ringių kap., Pagramančio, Naujininkų piliak.
Vydutaičiai Pagėgių sen. Vydutis – šventos vietos globėjas. Kreivėnų kap. ir piliak.

 

2 pav.

1   Pretorijus M., Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, 3 t., Vilnius, 2006;

2  Vaitkevičius V., Alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius, 2003;

3  Pėteraitis V., Mažoji Lietuva ir Tvanksta. Vilnius, 1992;

4  Ten pat, p. 293-297;

5  Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Vilnius, 2002;

6  Pupkis A., Razmukaitė M., Vietovardžių žodynas. Vilnius, 2002;

7  Vanagas A., Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius, 1981;

8  Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. 1-4. Vilnius, 2000-2009;

9   Bicka J., Tumosas F., 50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų. Lauksargiai, 1939;

10 Tauragės rajono apylinkių vietovardžiai (rankraštis 4/67r);

11  Beresnevičius G., Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius, 2001;

12  Balsys R., Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda, 2006;

13  Šimėnas V., Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius, 2006;

14 Vaitkevičius V., Alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius, 2003, p. 40-42;

15 Vaitkevičius V., Žiemgalos krašto praeitis 6. Žiemgalos kultūros paveldas. Kaunas, 2011, p. 38;

16 Nadruviai – kaimyninė baltų gentis, gyvenusi į pietus nuo skalvių;

17 Pretorijus M., Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, 3 t., Vilnius, 2006, p. 293;

18 The Ancient Sacred Sites. Prieiga internete: <www.ancientsites.eu>;

19 Senās Dabas Svētvietas. Rīgas Plānošanas Reģions. Tūrisma ceļvedis. Rīga, 2013;

20 Baltų mitologijos parkas. Prieiga internete: <http://baltuparkas.webs.com/>;

21 Balsių „Mitologinis parkas“. Prieiga internete: <http://www.balsiai.org/kategorija/balsiu-mitologinis-parkas>;

22 Sirvėtos mitologinis takas. Prieiga internete: <http://www.sirveta.lt/index.php/lankytoj-centras/mitologinis-takas>;

 

Straipsnio šaltinis – žurnalas Rambynas Nr.2(12)

https://drive.google.com/file/d/0B-KIqmc5tVevRFBQNGgtXzhBZVk/view

Naujienos iš interneto