Pagrindinis puslapis Kultūra Etninė kultūra Daiva ir Jonas Vaiškūnai – gyvenimas kosminės strėlės kryptimi
Daiva ir Jonas Vaiškūnai – gyvenimas kosminės strėlės kryptimi

Jorės šventėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

Eglė Oškinytė, www.voruta.lt

Molėtų rajone, šalia observatorijos, etnokosmologijos sodybą įkūrę ir ten ekskursijas priimantys Daiva ir Jonas Vaiškūnai jau 26 metus balandžio paskutinį savaitgalį rengia pirmosios žalumos šventę – Jorę.

Senuosius lietuvių papročius puoselėjanti šeima sako, kad gamtos atbudimas padeda žmogui atgimti ir su naujomis jėgomis kibti į kasdienius darbus.

Jorė – gyvybinių galių šaltinis

Jorės šventė Kulionių kaime, etnokosmologo ir senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ vaidilos Jono ir Daivos Vaiškūnų įkurtoje Dangaus šviesulių stebykloje, Kulionių piliakalnyje bei Molėtų krašto muziejaus (MKM) etnografinėje sodyboje, rengiama nuo 1997 metų. MKM Dangaus šviesulių stebykloje vyksta apeigos pagal senovės lietuvių papročius, gaivinamos senosios tradicijos, dalijamasi išmintimi. J. Vaiškūnas teigia, kad būtent Jorė visus grąžina į gamtą, skatina atgimti, pastebėti savo galias, o žmogus – tai pati gamta, tad jo dvasiniame gyvenime viskas vyksta pagal tuos pačius dėsnius.

„Jorės šventė – laikas, kai gamta pradeda busti, matoma pirmoji žaluma. Švęsdami Jorę, mes grąžiname žmones į gamtą ir primename, kad ji yra geriausias vadovas ir mokytojas: daryk tai, ką tuo metu daro gamta – gimk su ja, su ja brandink  vaisius, ir nereikės net kalendoriaus vartyti. Žiūrėk – dabar toks laikas, kai grįžta paukščiai, tai ir aš turiu grįžti į tėviškę iš kokio nors Londono, juk nuskridau, sparnelius pasišildžiau, kur man patogiau, ir reikia grįžti atgal“, – gamtos pamokymus nupasakoja J. Vaiškūnas.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai eisenoje į Kulionių piliakalnį Jorės šventėje | V.Kašinsko nuotr.

Jorė yra kaip Naujųjų metų šventė – atskaitos taškas, nuo kurio visus metus skaičiuosime įgyvendintus sumanymus, nuveiktus darbus. Būtent šiuo metu švenčiamas kuriantis pumpuro sprogimas, kuris, anot J. Vaiškūno, panašus į Didįjį kosminį sprogimą, tapusį viso pasaulio pradžia. Tad negalima praleisti šio ypatingo meto – jei žinai laiką, kada gamtoje kas vyksta, gyveni kliaudamasis gamtos ratu, įgyji galių, kurios padeda išlikti net sunkiausiais laikais.

Jorės šventėje | V.Daraškevičiaus nuotr.

„Šiuolaikinis žmogus, gyvendamas miestuose, uždarose, nuo gamtos atskirtose erdvėse, nepastebi metų laikų kaitos, lieka ir be pavasario, ir be vasaros. O Jorės šventėje mes grąžiname žmones į gamtą, kad jie visus tuos pokyčius išjaustų. Atgimimą išgyvenus kartu su gamta, bus lengviau atlikti kasdienes užduotis, subrandinti kūrybos vaisius. Vasaros pabaigoje švenčiamos Žolinės, tai tarsi pirmųjų kūrybos vaisių, užsimezgusių per Jorę, nuskynimas, pasidžiaugimas pirmu derliumi ir pasiruošimas artėjančiai žiemai. Gamtos vaizdiniai atitinka sielos ir kūno poreikius“, – sako J. Vaiškūnas.

Šventėje – archajiški papročiai

Jorė – viena svarbiausių metų švenčių senovės baltų kalendoriuje, krikščionybės metu sutapatinta su šv. Jurgio diena (balandžio 23 d.), o daugelį Jorės papročių perėmė Velykos. Viena iš tokių tradicijų – kiaušinių marginimas. Jie puošiami senoviniais raštais, atspindinčiais Visatos sukūrimo mitą ir Jorėje vadinami joručiais.

„Pasaulio sukūrimo mitą galėčiau nupasakoti kaip fizikas arba astronomas – mes sakome, kad Visata atsirado iš singuliarinio taško. Tai yra toks mažesnis už atomą grūdelis, kuris sprogo ir plečiasi, ir dabar mes gyvename tame grūdelyje, sprogusioje besiplečiančioje visatoje. Panašiai pasakojama ir Pasaulio sukūrimo mite apie anties padėtą kiaušinį, kuris suskilo ir iš jo atsirado Visata. Kiaušinis čia atitinka tą pirmapradį Visatos tašką, o jo sprogimas, skilimas – gyvybės sklaidą. Iš pirmapradžio kiaušinio kuriasi Pasaulis. Ne veltui pirmas  apeiginis Jorės veiksmas yra joručio sudaužimas ir padalinimas žemei, žmonėms“, – paaiškina J. Vaiškūnas.

Daiva ir Jonas Vaiškūnai ant Kulionių piliakalnio | Vaiškūnų asmeninė nuotr.

Daiva Vaiškūnienė pasakoja, kad šiandien Jorės šventės vyksta jau ne tik Kulionyse, bet ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, lietuvių bendruomenėse užsienyje. Jorės šventė prasideda susirinkus prie Dangaus šviesulių stebyklos, vėliau traukiama Kulionių piliakalnio link. Čia į šventę pasikviečiami protėviai, minimi jų žygdarbiai, degama šventa ugnis, vyksta įšventinimo į romuvius apeiga, kurios esmė – viešas naujo bendruomenės nario prisistatymas visuomenei ir jo viešas pasižadėjimas eiti protėvių pramintu kelių ir tęsti šį kelią.

Anot D. Vaiškūnienės, svarbiausia šventėje stebėti gamtos ženklus ir pajusti bendrumą. Apsilankę piliakalnyje, šventės dalyviai darnia eisena sugrįžta į šventyklą, kur vyksta apeigos, skirtos pagrindinėms senovės baltų dievybėms: pagerbiami Perkūnas, Žemyna, Gabija. Pati švenčiausia apeigų dalis – vaišės iš vieno katilo. Visi turi paragauti šio viralo, nes tai suvienija bendruomenę.

„Žiemą mažiau kur išeiname, mažiau dalyvaujame renginiuose, todėl būname išsiilgę bendrystės jausmo, todėl norisi prisikepus pyragų, prisimarginus margučių, prisileidus sulos susikviesti daug žmonių, visiems drauge susikurti šventišką aplinką, vaišintis, bendrauti, dalintis mintimis ir šiluma, o prisikauptų  pojūčių užtenka visiems metams. Jorėje sprogstantys pumpurai išsprogdina žmonių sielų žieminius kiautus, kiekvienas išsilukštename iš savų kevalų“, – pasakoja D. Vaiškūnienė.

Moteris pabrėžia, kad Jorės šventėje kiekvienam svarbu  prisidėti, įsitraukti į šventę. Viena svarbiausių šventės dalių – bendra talka tvarkant aplinką ir rengiant ją šventei. O besiruošiant yra kalbamasi, bendraujama, iškyla klausimų, į kuriuos tuoj pat galima gauti atsakymų iš papročius išmanančių žmonių, todėl ir pats darbas tampa apeiga, kai galima daugiau išmokti, sužinoti, patirti.

Tradicijos – svarbios ir šiandien

Daivos ir Jono Vaiškūnų šeimą senosios tradicijos lydi visą gyvenimą, suteikia stiprybės žengiant į ateitį, todėl svarbiausias jų uždavinys – savo patirtį ir žinias perduoti kitiems. Jų įkurtoje etnografinėje sodyboje vyksta ekskursijos, konferencijos, parodos ir kiti renginiai, supažindinantys su protėvių paveldu.

„Kartais klausiama, kodėl šiandieniniam žmogui reikalingos senosios šventės ir tradicijos? Man patinka lekiančios kosminės strėlės pavyzdys. Kodėl turime lėkti kaip strėlė, kurią paleido kažkas prieš tūkstančius metų, o ne vinguriuoti į šalį? Jei kosminė strėlė pradės vinguriuoti, ji nukris ant žemės, nes praras kryptį ir pagreitį, o nukritusi išnyks. Grįžti atgal su ta pačia jėga neįmanoma. Todėl ir reikia eiti protėvių pramintu keliu: kuo toliau jis tęsiamas, tuo didesnė galia įgyjama“, – sako J. Vaiškūnas.

Jorės šventė | V. Daraškevičiaus nuotr.

Jorės šventė – viena iš tų paleistų strėlių, turinčių itin senas ištakas. Didysis lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad lietuvių kalbos daiktavardis jorė įvardija pavasario žalumą, veiksmažodis jorėti reiškia augti, plisti, o latvių jārēties – dūkti, lakstyti.  Taip pat Jorę galima sieti ir su žodžiu ėriukas, nes būtent šiuo metu avys vesdavo jauniklius, o ėriuko kailį lietuviai aukodavo ardami pirmąją vagą. Įdomi ir žodžių ėras bei arti sąsaja.

Šaknį jar- / jor- turintys žodžiai būdingi ir slavų kalboms (plg. rus. Ярило – vienas iš slavų derlingumo ir seksualinių galių  vaizdinių, яркий – ryškus, šviesus,  ярый – karštas, aistringas, яровой хлеб  – naujo  derliaus grūdų duona, яри́на – avinėlio kailis,  я́ренка – jaunamartė; ček. jaro – pavasaris ir kt.). Taip pat  atitikmenų galima rasti ir kitose kalbose (plg. lot.  hōrnus – šiųmetinis, aera – pradžia, аriеs – avinas; gr.  αρχή – pradžia,  ἔριφος – ožys; vok. Jahr – metai ir kt.).

Lygindami Europos kalbas matome, kad Jorės pavadinimas yra senas indoeuropietiškas žodis, pasiekęs mus iš amžių glūdumos, o pati šventė yra visos Europos civilizacijos tradicijos dalis.

Šiemet XXVI Jorės šventė Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje ir Dangaus šviesulių stebykloje (šalia Observatorijos – Gilužio g. 2a, Kulionių km., Molėtų raj.) vyks balandžio 23-24 dienomis.

 

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Susiję straipsniai