Kultūros projektų Vilnijos krašte iniciatorių ir vadovą, literatą Juozą Žitkauską kalbina mgr. Romas Adomas Vorevičius

Kur ir kada užgimė projektas ,,Dainų dialogai Vilnijos krašte“?

Projekto idėja gimė prieš kelerius metus. Prabilo mano ankstesnė patirtis ir veikla Vilnijos krašte su viešosios įstaigos BARDAI LT, kurios vienas steigėjų esu ir aš, darbais. Štai trečius metus Šalčininkuose ši įstaiga rengia tarptautinį gyvosios muzikos festivalį „Iš širdies į širdį”, į kurį kviečiami ne tik žinomi Lietuvos bardai, kitų žanrų atlikėjai ar svečiai iš kaimyninių šalių, bet ir šio, Vilnijos krašto moksleiviai, miesto bendruomenė. Tai, mano manymu, kitoks renginys šiame regione, kurio tikslas –  glausti visas tautas gražiai, kultūringai bendradarbiauti. Turiu pripažinti,  jeigu pirmais metais jis buvo deramai remiamas, vėliau teko suktis tik  privačiomis lėšomis, kurias skiria vienas verslininkas.

Kad projektas būtų prasmingesnis, sugalvojau „Dainių dialogus Vilnijos krašte”, kaip ištisinį procesą visus mokslo metus, kur kalbėtume ir apie bardiškąją kultūrą ir apie poeziją apskritai, gimnazistus supažindinant su jaunaisiais kūrėjais, įsukant ir juos pačius dalyvauti. 2014 metų pradžioje pirmiausia tokį projektą pateikėme Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai. Deja, kai  kurie šios ministerijos atstovai švystelėjo atsakymą, kad jie mums gali pasiūlyti bardų. Kai paaiškinau, kad mums ne bardų reikia – patys juos pažįstame – tada sulaukėme atsakymo, kad tokiam projektui reikia skelbti viešųjų pirkimų konkursą, o čia dėl vienos savivaldybės niekas to nedarys. Nors kalbėta buvo apie 5 savivaldybes …

Praeitų metų vasarą Lietuvos kultūros ministerija paskelbė Kūrybinės veiklos autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos konkursą. Pateikėme paraišką ir gavome paramą.  Todėl dabar be anksčiau minėtų tikslų, renginiai turi ir kitus uždavinius – juose supažindinama ir su  autorinėmis bei gretutinėmis teisėmis. Deja, mokiniai apie jas dažniausiais išgirsta pirmą kartą…

Projektą vykdo Viešoji įstaiga Bardai LT.

Projekto geografija – Vilnijos mokyklos, kultūros įstaigos?

Projekto geografija – Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonų gimnazijos arba vidurinės mokyklos, nesvarbu kokia dėstomoji kalba. Auditorija – vyresnės klasės. Tariantis su mokyklos administracijomis dėl renginio, akcentuojame, kad klausančiųjų skaičius nesvarbu, svarbiausia – susitikimo kokybė, kad mus išgirstų ir suprastų. Su šiuo projektu važinėju nuo lapkričio mėnesio. Jau aplankytos 28 gimnazijos, dar liko 16, o projekto trukmė – metai. Tačiau tai su viltimi vadinu projekto pirmuoju etapu. Norint pasiekti rezultatų, turi būti nuolatinis darbas, nuolatiniai susitikimai.

Tavo palydovai – žinomi, pripažinti šalies bardai. Kokia patirtis jiems?

Mano palydovai, bendrakeleiviai –  jauni bardai, poetai, tvirtai apsisprendę savo gyvenimišku pasirinkimu nesiblaškyti, o griebtis meno ir su juo bei jame gyventi. Vieni jų – dar studentai, kiti – gerai žinomi, pelnę įvairių apdovanojimų, išleidę savo autorines knygas ar albumus. Pagaliau ir jaunumo kartelę gal esu šiek tiek ,,praplėtęs“ – vyriausiam iš jaunų – 42 metai. Iš bardų norėčiau paminėti: Domantą Razauską, Gytį Ambrazevičių, Akvilę Vervečkaitę, poetus Rimvydą Stankevičių, Dainių Gintalą, Ramunę Brundzaitę, Aušra Kaziliūnaitę ir kitus.

Kai kurie, vyriausi iš jaunų, šiame krašte lankosi ne pirmą kartą, kiti apie Vilniją būna tik girdėję. Manau, kad jiems patirtis yra didžiulė. Juk daugumoje mokyklų auditorija „gyvą” poetą mato pirmą kartą. Tad atitinkamai į tai ir reaguoja, kitaip suvokia jo tekstus. Lengviau bardams. Sėkmingai čia subujoja muzikos galia, atlikėjų aktoriniai gebėjimai.

Kaip Jus pasitinka kultūros, švietimo bendruomenės? Gal vienas projekto tikslų… neatrastų, ,,pasislėpusių“ talentų paieška?

Tikrai taip – vienas tikslų ir naujus talentus atrasti. Asmeniškai man, labai miela juos rasti Vilnijos krašte. Tiek rašančių, tiek dainuojančių bei grojančių. Brandūs talentai auginami Riešės, Nemenčinės Gedimino, Pabradės „Ryto”, Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijose. Jaučiu, kad jų yra ir kitur, gal tik per mūsų susitikimus jie dar  neatsiskleidė.

Mūsų pažintis prasideda ne nuo tada, kai peržengiame gimnazijos slenkstį, o nuo pirmojo skambučio telefonu su pasiūlymu dėl renginio. Tenka išgirsti ir labai kategoriškų atmetimų – mums tai neaktualu, taip ir nepaaiškinus kodėl. Žinome, kad klausytojai įgys žinių, gal net drąsos savo kūrybinei raiškai. Sunkiau bendrauti su tų mokyklų vadovais, su kuriais iki šiol nebendrauta, su pažįstamais gerokai lengviau susitariu. Tačiau labiausiai glumina ,,valdiškas“ pedagogų požiūris į renginius. Šis projektas skirtas vyresnėms klasėms, devintokams – dešimtokams. Tai ne sceninis pasirodymas, bet kartu ir bedravimas, kalbėjimas apie literatūrą, muziką, teksto santykį su muzikine jo raiška.

Tačiau daugiausia yra gimnazijų, vidurinių mokyklų, kuriose gera ir vis norisi į jas sugrįžti. Kai kada gailiesi, kad renginio valanda jau prabėgo. Ryšys su auditorija, manau, labai priklauso ir nuo pedagogų, moksleivių patirties, kiek jie pripratę prie tokių ar panašių renginių. Susitikimo metu jauti, kad kažkaip neįprastai gerai tavęs klauso, adekvačiai reaguoja, o po renginio sužinai, kad tos mokyklos moksleiviai mažiausiai kartą per mėnesį susitinka su menininkais. Šlovė tokiems Mokytojams, iki susitikimų!