Pagrindinis puslapis Sena Voruta Dailininkės Sofijos Romerienės – Lietuva, tremtis, emigracija

Dailininkės Sofijos Romerienės – Lietuva, tremtis, emigracija

Piešė gipsus, aprašinėjo Vilnių
Kultūros, filosofijos ir meno institutas išleido monografiją „Dailininkė Sofija Romerienė” (1885 –1972). Monografijos autorė – Jolanta Širkaitė.
„Monografiją nebūtų buvę įmanoma parašyti be kruopščiai motinos archyvą kaupusio
Andriaus Romerio iniciatyvos bei visokeriopos pagalbos”, – pratarmėje rašo J.Širkaitė. Dailininkė gimė Dorpate, Tadeušo Dembovskio ir Matyldos Grosse šeimoje.
1888 metais šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Dailininkės tėvas gydytojavo. Sofija buvo vienintelis Dembovskių vaikas, auklėjamas senąja dvasia.
Tėvai skrupulingai rūpinosi tiek dukters piešimo pradžiamoksliu Vilniuje, tiek tolimesnėmis studijomis Vokietijoje, Prancūzijoje.
Pradėjusi lankyti piešimo pamokas Vilniuje, Sofija buvo jauniausia tarp ja lankiusių mergaičių. Apie savo mokytoją ji atsiliepė taip:„Piešėme gipsus, o geriausius piešinius Trutnevas liepdavo pasirašyti ir atidėdavo. Trutnevas pirmiausia žiūrėdavo, kad šešėlius suskaidytume į plokštumas, kad nesuapvalintume jų, aiškino, kad netgi rutulys susideda iš daugelio plokštumų”.
Ryškus senasis Vilnius
Savo užrašuose dailininkė mini: „Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje dar nebuvo tos meninės atmosferos, kuri atsirado vėliau”. Knygos skyriuje „Mano Vilnius” pasitelkti pačios dailininkės užrašai, kuriuose gana smulkiai ir vaizdžiai aprašytas tuometinis Vilnius, pradedant teatru ir baigiant saldumynų krautuvėlėmis. Labai ryškūs iškilesnių inteligentų portretai.
Skaitant S.Romerienės užrašus, akivaizdu, kad dailininkė buvo labai pastabi ir turėjo nuostabią vizualinę atmintį. Matyt, nereikia ir abejoti, kad šias savybes dienoraščio stiliaus aprašymai tik dar labiau ugdė.
Būsimos dailininkės vaikystė neapsiribojo vien Vilniumi. Kol buvo gyvi jos seneliai, vasaras dailininkė leisdavo Krokuvoje ir Zakopanėje.
Pasak J.Širkaitės, žymių žmonių apsuptis, neabejotinai veikė Sofijos pasaulėjautą, formavo jos estetinį pojūtį ir pomėgius, o vaikystėje patirtas potraukis dailei kasdien vis stiprėjo.
Viliojo Paryžius
Rūpindamiesi rimtomis dukters studijomis, T. ir M.Dembovskiai 1902 – aisiais ją išsiunčia studijuoti į Miuncheną. XX amžiaus pradžioje Miuncheno šlovė jau blėso, tačiau paskutiniais ankstesnio amžiaus dešimtmečiais šis miestas buvo vienas pagrindinių dailės mokymo centrų Europoje. Čia buvo garsūs ir muziejai. Nuo XIX amžiaus vidurio propaguotas idėjų pliuralizmas, klestėjo individualaus mokymo koncepcija.
Bet negalėjo nevilioti Paryžius – naujoji meno sostinė, kurioje Sofija atsiduria 1903 metais. Tačiau jeigu apie studijas Miunchene duomenų nedaug, apie studijas Paryžiuje jų dar mažiau.
Trumpam grįžusi Į Vilnių, 1905 m. ji atsiduria Krokuvoje. Po nesėkmingo meilės romano su Bronislovu Malinovskiu ji daug tapo, norėdama užsimiršti. Ocminove ji jautėsi laisva, pakylėta gamtos, kaimo žmonių paprastumo.
Romeriai ir Riomeriai
Susipažinusi su Eugenijumi Riomeriu, 1911 metais susituokė. Šeima apsigyveno Tytuvėnų dvare, kurį pradėjo remontuoti, puošti ir sukti jaukų šeimyninį lizdelį.
E.Riomeris buvo energingas verslininkas ir veiklus visuomenės veikėjas, todėl šeima lėšų nestokojo.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, su trimis vaikais šeima iš Tytuvėnų dvaro pasitraukė ir, laviruodama tarp karo pavojų, kraustėsi iš dvaro į dvarą. Tapybą keitė šeimyniniai rūpesčiai. Tik po trejų metų šeima grįžo į Lietuvą. Baiminantis rusų bolševikų dėmesio ar keršto, teko atsisakyti pavardės, nuo šiol ji – be vokiško umliausto. Taigi painiojantis tarp Romerių ir Riomerių, reikia turėti omeny, kad vokiško umliauto atsisakė dar keli šios giminės atstovai, kiti jos nekeitė, o iš tikrųjų tai ta pati giminė.
1924 – 1939 – ieji knygoje nurodyti kaip didysis kūrybos laikotarpis. Sofijai pavyksta išvykti į Paryžių, ji gali daugiau atsidėti kūrybai. Grįžusi namo, įsirengia dirbtuvę ir toliau intensyviai kuria. Labai mėgdavo tapyti portretus. Savo prisiminimuose vyresnioji duktė Zoselė rašė, kad mama tapė labai greitai. Vaikų portretų buvo tiek daug, kad atžalos ją net erzindavo, kad vaikus ji galėtų tapyti iš atminties.
Kūryba
Anot J.Širkaitės, tapydama suaugusiųjų portretus, dalininkė nebuvo nuosekli. „Šio laikotarpio jos kūryboje vyravo dvi tendencijos. Viena – realistinių portretų tapymas, nekreipiant dėmesio į plačias tapybos išraiškos galimybes, be to, tapybos stiliaus paieškos.
Pastaroji tendencija truko labai neilgai – yra žinomi vos keli paveikslai, nutapyti pagal tame laikotarpyje atsinaujinančią neoklasicistinio stiliaus madą. Tarkim, paveikslo „Davatka” stilistika artima vilnietiškajai neoklasicizmo srovei, tik veidas ir rankos modeliuoti perdėm realistiškai.
Akvareliniai Sofijos peizažai skaidrūs, saulėti, juose vyrauja impresionistinis stilius.
Tremtis
Kietai sukaltą skyrių apie tremtį į Kuibyševą galima perskaityti vienu ypu ir belieka tik konstatuoti, kad lakoniškas ir perdaug neišplėstas skyrius neužslopina kitų skyrių.
Kita vertus, skyrius inicijuoja mintį, jog iškentėti karai ir tremtys būsimoms kartoms bus aktualūs ir žinomi tiek, kiek mums dabar aktualūs ir žinomi 1831 ir 1863 m. sukilimai. Tokiai užmarščiai reikės ne šimtmečių, o, ko gero, dešimtmečių. Liks tik menininkės paveikslai, o jos gyvenimo sunkumai tiek ir terūpės. Intensyviai besivystantis šalies gyvenimas inicijuos ir kitokius žmonių interesus.
Negandos tapybos braižo nepalaužė
Skyriuje „Anapus Atlanto” įsimintinas paveikslas „Žiema Monrealyje”. Net nesitiki, kad tai ne jaukus Vilniaus skverelis žiemą su ūkanose skendinčia šventove. Galbūt ūkanos jai reiškė prisiminimų refleksiją.
Kartojasi ir gamtos motyvai, tik juose justi daugiau transformacijos. Daug portretų.
Net ir ne meno žinovas turėtų jausti, kad profesionalios dailininkės paveikslai preciziškai išbaigti tiek kompoziciškai, tiek stilistiškai, tiek koloritiškai.
Skrupulingai, su atsidavimu bei savita meile J.Širkaitės parašyta ir pačios dailininkės atsiminimais paremta knyga galėtų imponuoti ne tik tuo, kad personažė buvo profesionali dailininkė, turėjo puikų profesinį išsilavinimą, sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp atsidavimo kūrybai bei šeimai.
Gal atsiras nauja leidinių serija
Po Atgimimo buvo daug ir dėsningai rašyta apie karo ir pokario tremtį, o ši knyga apie Lietuvoje garsią Riomerių giminę gerokai praplečia netolimos istorijos spektrą. Skaitoma skaidriai, įdomiai ir su nauja intencija. Tarsi atveriančia ne mažiau įdomų tarpukario inteligentijos gyvenimo tarpsnį. Galbūt panašūs leidiniai atvertų galimybę serijai knygų ir apie iškiliausius daugiatautės Lietuvos politikus, menininkus, kitų profesijų žmones.
Knyga akivaizdžiai kompensuoja beletristikos apie praėjusio amžiaus lietuvių inteligentiją stygių. Inteligentiją, kurios nebuvo daug, bet kuri buvo labai konsolidi, bendravo šeimomis, nežiūrint savo specialybių ar pomėgių ir kurios atstovai pagal išgales gelbėjo vieni kitus nepritekliuose ar susidūrę akis į akį su mirtimi.

Naujienos iš interneto