Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Lietuva, kaip, beje, ir visas pasaulis, išgyvena nelengvą krizės, karų ir nepriteklių laikotarpį. Galima tik pasiguosti: o kada buvo kitaip? Kada viskas ėjosi kaip per sviestą? Kada Lietuvos pilietis džiaugėsi gyvenimu ir nieko nekoliojo?

Dabar prie šių negandų prisidėjo dar ir psichologinė įtampa. Psichologai sako, kad ją sudaro depresinių nuotaikų mišinys, į kurį įeina karo Ukrainoje keliamos grėsmės, nestabili geopolitinė situacija, kylančios kainos, brangstantis pragyvenimas ir net nerimą  skatinanti klimato kaita, kurią šiuo metu mūsų platumose pagilina gūdi rudeninė depresija.

Bet štai vienu atžvilgiu Lietuvos Vyriausybė trykšta optimizmu. Antai, pranešta, kad, valstybei baigiant mokėti žydams pinigus už XX a. nusavintą jų bendruomenių turtą, premjerė Ingrida Šimonytė siūlo skirti analogišką sumą kompensuoti nusavintam privačiam turtui. Tai būtų dviguba dovana kažkada dėl įvairių okupacijų savo nuosavybę praradusiems, po pasaulį pasklidusiems žydams ir jų palikuonims.

2011 metais priimtu įstatymu Lietuva yra įsipareigojusi per dešimtmetį išmokėti per 37 mln. eurų kompensaciją už totalitarinių režimų nusavintą žydų bendruomenių turtą. Išmokos kiek užsitęsė, ir dabar jos numatytos iki kitų metų liepos 1 d. Dabar naująją įstatymo redakciją Vyriausybė pildo nuostata, kad kompensacijos bus mokamos ir už „totalitarinių režimų okupacijų laikotarpiu neteisėtai nusavintą iki Antrojo pasaulinio karo ar šio karo metais Lietuvoje gyvenusių žydų tautybės asmenų, kurie neturėjo teisinės galimybės atkurti nuosavybės teisės į turtą, nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir bešeimininkį nekilnojamąjį turtą, perimtą valstybės nuosavybėn, dėl Holokausto nelikus tokio turto savininkų ar paveldėtojų“.

Projekte numatyta, kad už nusavintą privatų žydų turtą bus išmokėti papildomi 37 mln. eurų kompensacijų. Vyriausybės kanceliarijos rašte teigiama, jog tokia suma pasiūlyta „atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes“. Šią kompensaciją rengiamasi pradėti mokėti 2024 metų liepą ir baigti mokėti 2030 metų liepą.

Visi žinome šios daug kentėjusios tautos košmarus. Vien per nacistinės Vokietijos okupaciją 1941–1944 metais išžudyta apie 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Jų nekilnojamojo turto nacionalizacija prasidėjo pirmosios sovietų okupacijos metais. Vokietija, užėmusi Lietuvos teritoriją, nacionalizacijos neatšaukė, o Holokausto metu ją skatino, gi po to sekusi antroji sovietų okupacija galutinai atėmė jo aukų turtą.

Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą buvo priimtas 2011 m. birželio 21 d. įstatymas (Nr. XI-1470) pagal 47 pasaulio valstybių 2009 m. Prahoje patvirtintą Terezino deklaraciją, pakvietusią pasaulio valstybes vykdyti nusavinti žydų turto restituciją. 2019 m. Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija, skirta šios deklaracijos 10-mečiui pažymėti. Ruošiant ir svarstant „geros valios“ įstatymo projektą, jau buvo įkurta viešoji įstaiga „Lietuvos žydų paveldo fondas“.

Atrodytų, istorinis teisingumas atkurtas, ir žydų organizacijos tuo patenkintos. Tačiau dar svarstant įstatymo projektą, kilo aibė klausimų: ar gali fondą tvarkyti dar 1925 m. įkurta Lietuvos žydų bendruomenė, jei jau praėjo beveik 100 metų, ji smarkiai pakito, o ir dabar ji tebėra susiskaldžiusi, nevieninga, dažnai prieštaraujanti nepriklausomos Lietuvos vertybėms ir  radikalizuota? Kokiu pagrindu asociacija – Lietuvos žydų bendruomenė perėmė tradicinių religinių bendruomenių funkcijas? Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Mauša Bairakas 2012 m. griežtai kritikavo fondo įkūrimą ir įstatymo redakciją, pareikšdamas, kad jo „nuostatos yra rizikingos korupciniu požiūriu ir galimas pasipelnymas valstybės sąskaita bei pasiūlė LR teisingumo ministerijai ir LR Seimo teisės ir teisėkūros komitetui tobulinti įstatymo nuostatas“.

Tuometinis Seimo narys Gintaras Songaila portaluose DELFI.lt ir Alkas.lt paskelbė savo pasisakymą parlamente, kuriame pareiškė, jog turto kompensacija pagal Lietuvos įstatymus priklauso „vien Lietuvos piliečiams“, o „geros valios“ įstatyme tai pamiršta. Jis teigė, kad „turto, už kurį esą būtų kompensuojama, sąraše yra daug turto, kuris nepriklausė jokioms konkrečioms prieš karą Lietuvoje veikusioms žydų religinėms bendruomenėms. Šiuo klausimu žiniasklaidoje jau buvo paskleisti dūmai, kad esą visas prieš karą žydų organizacijoms priklausęs turtas yra „religinis“. Tai netapatu, manė parlamentaras. Dar daugiau klausimų jam kilo dėl paties fondo įkūrimo teisėtumo.

Čia nesiimsime išsamiai vertinti kažkada priimto teisės akto, nes – „dura lex, sed lex“ (blogas įstatymas – vis vien yra įstatymas). Juo labiau, kad žydų bendruomenių turto kompensavimas artėja į pabaigą. Bet štai I. Šimonytės pasiūlymas atlyginti ir privačių savininkų turtą tokia pat 37 mln. eurų suma yra naujas žibalo pliūpsnis į seniai rusenančią ugnį. Premjerė pripažįsta, kad tai simbolinis žingsnis, nes neįmanoma nustatyti visų privačių turto vertės ir savininkų, jį praradusių XX amžiuje. Kaip žinome, lygiavos principas yra socialistinis būdas lengviausiai išspręsti problemą. Kur garantijos, kad ši radikalių žydų veikėjų ir organizacijų vis pakurstoma ugnis po šios dovanėlės staiga išblės?

Lietuva ne tokia turtinga šalis, kad kaip Vokietija, Austrija ar netgi Čekija švaistytųsi įvairiomis „geros valios“ kompensacijomis. Ypač dabar, kai ją smaugia geopolitinė įtampa ir ekonominė krizė. Gal geriau tuos milijonus paskirkime iš tikrųjų kenčiančiai ukrainiečių tautai, o ne kažkada turtą praradusiems ir jokio nepritekliaus nejaučiantiems mūsų bendrapiliečiams? Lietuva gi jokių reparacijų už okupacijų metų patirtą žalą dar negavusi…