Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.voruta.lt

„Šeimos gynimo maršas“ sukėlė tokį „kibišą“, kad net jo organizatoriai nesapnavo, jog tiek susirinks tradicinės šeimos rėmėjų iš visų Lietuvos kampelių. Vingio parke buvo leista susitelkti 7000 jo dalyvių, būta apie 10 tūkstančių, o kiti priskaičiuoja kur kas daugiau. Galų gale skaičius nesvarbu. Ši margaspalvė minia, pasinaudojusi geru oru ir daliniais karantininiais atlaisvinimais, išreiškė savo valią – NE genderinei ideologijai, besaikiam valdžios nuolaidžiavimui iškreipti tradicinės šeimos sampratą, infiltruojant į ją Partnerystės įstatyme numatomam vienalyčių šeimų institutui.

Besirengiant Maršui valdančioji dauguma per jai pavaldžias žiniasklaidos priemones ir įstaigas bei organizacijas pasitelkė sunkiąją artileriją. Ekspertai, politikai, žurnalistai, įvairaus rango veikėjai ėmė bombarduoti šios akcijos rengėjus, pasitelkę neįtikėčiausius argumentus. Vieni tvirtino, kad eisena ir mitingas suskaldys tautą, supriešins visuomenę, kiti šaukė, esą Maršo organizatoriai parsidavę Kremliui ir yra jam „naudingi idiotai“, treti vardijo atskirus veikėjus, infiltruotus FST, kad sugriautų Lietuvos valstybę.

Kad ši isterija įgautų įstatyminę galią, į apyvartą mesti policijos kordonai, o Vilniaus savivaldybė keletoje renginio prieigų leido rinktis LGBT šalininkams. Taip buvo kuriama susipriešinimo, riaušių, neramumų atmosfera, už kurią, žinoma, būtų atsakingi tik Maršo organizatoriai. Bet jis buvo taikus, ramus, o renginio dalyviai į Vilnių sugužėjo ne tik mitinguoti, bet ir pailsėti, pabūti su šeimomis, atsipūsti koronaviruso akivaizdoje.

Tiesa, kaip ir reikėjo tikėtis, akyloji policija ir savivaldybė nesnaudė: ji puolė tirti karantino pažeidimus, grasino baudomis, fiksavo „gausų alkoholio vartojimą“, vieną kitą neblaivų ir perspėjo, kad kitiems panašiems renginiam bus uždėtas kietas apynasris.

Nustebino ne kas kitas, o šalies Prezidentas. G. Nausėda, ko gero, pirmąkart per savo dvejų metų kadenciją ryžtingai ir nedviprasmiškai palaikė Maršo dalyvių reikalavimus, cituodamas Konstitucijos 38 straipsnį, kuriame teigiama, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu (paryškinta mano). Pastaruoju metui puolamas Prezidentas galų gale pademonstravo, kad jis iš tikrųjų yra Konstitucijos garantas.

Neįprastai mikliai LRT tyrimų skyrius atliko „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ užsakomąją analizę, kurios išvados, žinoma, įtinka valdančiosios daugumos nuostatoms. Dauguma jų neįtikina, yra pagrįstos tyrėjų asmeninėmis nuomonėmis, silpnais argumentais, „slidžiais“ faktais. Pavyzdžiui, neįtikina išvados, kad tie patys Maršo organizatoriai „keliauja nuo Garliavos įvykių Klonio gatvėje“, kad jie kažkaip suaktyvėjo po Krymo aneksijos 2014 m., kad daug jo organizatorių ir dalyvių vykdo Kremliaus užsakymus ir yra FST užverbuoti…

Panašaus turinio renginiai nėra puolamojo pobūdžio. Žinoma, be jų galima ir apsieiti. Tačiau demokratinėje šalyje savo poziciją gali išreikšti kiekviena socialinė grupė. Protestai yra įprasta politinio visuomeninio gyvenimo atributai. Juo labiau, kad LGBT bendruomenė nuo seno gauna leidimus reikšti savo pozicijas tokia forma, netgi per valstybines šventes. Štai jos lyderis V. Simonko išdrąsėjo: jam neužtenka Partnerystės įstatymo, jam jau norisi specialaus plano, skirto gėjų draugijos plėtrai. Prisimenate pasaką apie suskilusią geldą?..

Pastaruoju metu jos lobistai taip suaktyvėjo naujosios valdžios koridoriuose, kad žmonės pradėjo kalbėti, jog daugumai tradicinės orientacijos ir „klasikinių“ krikščioniškų šeimų bendruomenėms „ima lipti ant galvos“. Ar šie „tradicionalistai“ neturi teisės reikšti savo nuomonę?

Šeimų maršas nuošė, lyg pavasario liūtis, kuri, tikimasi, atgaivins liberalią ir „laisvąją“ valdžią. Nes gali ateiti laikas, kai ji sukomanduos: tradicinė šeima, marš į būdą!