Česlovas Iškauskas. Sausis prieš 100 metų: pavyzdinis Klaipėdos išvadavimas

Česlovas Iškauskas. Sausis prieš 100 metų: pavyzdinis Klaipėdos išvadavimas

Klaipėdos krašto savanorių armijos kariai. Klaipėda, 1923 01. Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Lygiai prieš šimtą metų, 1923-ųjų sausį, Lietuva įvykdė vieną sumaniausių ir sėkmingiausių operacijų – iš okupacinės prancūzų administracijos išvadavo Klaipėdą. Siūlome kiek pakoreguotą žiniasklaidoje skelbtą straipsnį, kuris pasirodė prieš dešimtmetį, kai Rusija dar tik brazdino ginklais Ukrainos pasienyje ir rengėsi aneksuoti Krymą, tuo pačiu keldama grėsmę ir Lietuvos saugumui.

Baltų žemių žmonės, o juo labiau lietuviai, niekada nebuvo nuolankūs savo pavergėjams. Patys užkariaudavę didžiules teritorijas iki Maskvos Kremliaus ir Juodosios jūros, jie patyrė ir kryžiuočių, ir Rusijos carų, ir lenkiškųjų bei sovietinių okupantų grandines. Todėl ir sukilimai prieš juos arba, kaip sakytų marksistai, nacionalinė išsivaduojamoji kova buvo dažnas reiškinys.

Tarp ryškesnių tokių tautinių sujudimų istorikai primintų prūsų sukilimo vado Herkaus Manto (Henrichės Montės) keletą metų trukusį išsivaduojamąjį iš kryžiuočių karą XIII a. antroje pusėje. Neužmirštamas ir buvusios Abiejų Tautų Respublikos surengtas ir daugiau kaip metus užsitęsęs sukilimas prieš carinę Rusijos imperiją, beje, prasidėjęs 1863 01 22 Varšuvoje. Tai buvo aršus lenkų ir lietuvių pasipriešinimas, per kurį įvyko net 321 mūšis su caro kariuomene ir kuris, deja, pasibaigė dar žiauresnėmis represijomis vakariniuose imperijos pakraščiuose.

Neabejotinai prisimintume ir 1941 m. Birželio sukilimą, kurio baigtis taip pat neatitiko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) lūkesčių ir kuris iki šiol vertinamas nevienareikšmiai.

Tačiau nemažiau svarbus ir vadinamasis Klaipėdos sukilimas, kuris ir dabar kelia aibes kontraversiškų vertinimų, bet neabejotinai išskirtinas savo ryžtu, tikslia kovine taktika ir sugebėjimu apginti Lietuvos interesus. Sakoma, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Dažnas istorikas vengia žodžio „sukilimas“, kai kas linkęs manyti, kad tai buvo „okupacija“, gi vienas iš šių įvykių organizatorių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius savo prisiminimuose ir 1952 04 09 Mykolui Biržiškai iš JAV rašytame laiške teigė, kad tai buvo Klaipėdos „atvadavimas“.

Taigi, Lietuva Klaipėdos krašto (apie 2848 kv. km) neturėjo nuo pat formalaus jo atsiradimo, tai yra, nuo 1919 06 28 pasirašytos Versalio taikos sutarties. Teisybę sakant, ir anksčiau Klaipėda priklausė Prūsijai, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijai. Versalio sutartimi į Rytų Prūsiją įeinantis kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pateko Antantės žinion. Pirmojo pasaulinio karo sąjunginės valstybės delsė de jure pripažinti 1918 02 16 nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, o šį motyvą pagrindiniu jos skelbė vėliau, kai Vilnius reikalavo priskirti Lietuvai Klaipėdos kraštą. Antantė krašto administravimą pavedė Prancūzijai, kuri nuo seno buvo palankesnė Lenkijai (galbūt nuo vadinamojo Lenkijos įpėdinystės karo, palietusio ir Prancūziją), reiškusiai kone didžiausias pretenzijas į šią teritoriją.

Anot visiems prieinamų žinynų, 1920–1923 m. dėl politinės krašto ateities susikirto Lenkijos, Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojų interesai. Lenkija ir Lietuva, spręsdamos Klaipėdos krašto ateities klausimą, rėmėsi ekonominiais ir etnopolitiniais motyvais. Lenkija buvo suinteresuota turėti Klaipėdos uosto kontrolę, per jį eksportuoti savo produkciją. 1921 m. gruodį Klaipėdoje įsteigtas Lenkijos konsulatas, o 1922 m. pasirašyta prekybos sutartis su Klaipėdos krašto pramonininkais užtikrino per karą nutrūkusį medienos tiekimą į uostą. Kita vertus, stipri Lenkijos įtaka Klaipėdoje galėjo Lietuvą daryti dar labiau priklausomą nuo Lenkijos. Nepamirškime, kad tuo metu, 1920 10 09, generolo Liucjano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) būriai, tylomis palaiminti iš Varšuvos ir abejingai stebint Antantei, jau buvo užėmę Vilnių, o paskui okupavo ir Vilniaus kraštą.

1922 m. Ambasadorių konferencija Klaipėdos klausimui spręsti paskyrė J. Pilsudskį šlovinusį ir apie jį knygą parašiusį, o vėliau Varšuvoje ambasadoriumi įsikūrusį prancūzų diplomatą Žiulį Larošą (Jules Laroche), kuris, labiau paveiktas Freištato Freistaato (laisvos valstybės) idėjos šalininkų, jau 1923 01 10 buvo pasiruošęs suteikti Klaipėdos kraštui tokios valstybės statusą. Tai reiškė, kad po to teisinėmis priemonėmis susigrąžinti priėjimą prie jūros Lietuvai bus neįmanoma…

Vilnius, teisingiau – laikinoji sostinė Kaunas, tokioje situacijoje nutarė veikti ryžtingai: ministro pirmininko Ernesto Galvanausko vyriausybė, dar gerokai prieš tai rengusi slaptus posėdžius, užsitikrino Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą. Per visuomeninę Lietuvos šaulių sąjungą ir Klaipėdoje įkurtą „lietuvninkų“ Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą ji organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį Klaipėdos sukilimą, kuris nuo 1923 01 10 truko daugiausiai savaitę. Apie šią operaciją daug rašyta, bet daugiausiai pastangų įdėjo garsus kraštotyrininkas, esperantininkas ir Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas Vytautas Povilas Šilas.

Kodėl lietuvius rėmė Berlynas? Jis buvo suinteresuotas, kad vokiečių gausiai gyvenamame Klaipėdos krašte neliktų Vokietiją po karo parklupdžiusios Antantės. Vokietija greičiausiai svarstė taip: šiandien Klaipėda geriau tebūnie silpnų lietuvių, bet ateis laikas, kai ji vėl bus mūsų (tokia taktika pasitvirtino: jau 1939 03 23 Adolfas Hitleris sugrąžino Klaipėdą reichui). Berlynas taip pat neatmetė versijos, kad uostamiestį kada nors kontroliuos Lenkija, kuri jau buvo įkūrusi okupacinę Vidurio Lietuvą ir dominavo Nemuno žemupyje.

Gi Maskva, 1920 07 12 pasirašiusi Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, jau buvo pripažinusi nepriklausomą Lietuvą, o Vilnių ir Gardiną – Lietuvai. Tiesa, Raudonosios armijos daliniai iš Vilniaus pasitraukė tik 1920 09 26, o jau po keleto savaičių, spalio 9-ąją, Vilnių užėmė kitas okupantas – Lenkijos kariuomenė. Taigi, tegul ir trumpas taikių derybų ir pripažinimo laikotarpis suteikė daug galimybių Vilniui, o Maskvai piršo idėją geriau leisti Lietuvai kontroliuoti neužšąlantį Klaipėdos uostą, negu jį palikti Antantei arba lenkams.

Beje, po to, kai sausio 15 d. rytą po kautynių prie Klaipėdos Sendvario miestas buvo išvaduotas ir pasirašytos paliaubos, kitą dieną prancūzams į pagalbą jau plaukė Lenkijos karo laivas „Komendant Piłsudski“, tačiau buvo per vėlu: sužinojęs apie lietuvių užimtą miestą, laivas grįžo.

Ministras pirmininkas E. Galvanauskas priima sukilėlių paradą Klaipėdoje (1923 m.)

Taip lietuviai ryžtingai, apsimesdami, kad operacija buvo surengta ne valstybiniu lygiu, o pačių „lietuvininkų“ iniciatyva, susigrąžino sau langą į Vakarus. Istorikas Algimantas Kasparavičius pateikė taiklų palyginimą. Atsakydamas į BNS klausimus, jis teigė: „Lietuvių grįžimas į Klaipėdą po 500 metų pertraukos civilizacine prasme Lietuvai reiškė maždaug tą patį, ką Berlynui – Vokietijos suvienijimas ir Bavarijos įjungimas į Vokietijos valstybę arba Rusijai – Švedijos sumušimas ir Sankt-Peterburgo įkūrimas“.

Iš visos savanorių rinktinės Klaipėdai vaduoti, kurią sudarė 1078 kariai (bendras jų skaičius siekė 1753), žuvo 12 lietuvių. Sakykime, kad tokia auka nedidelė. Gal kiek ir ciniškas palyginimas, tačiau ji ne tokia skausminga, kaip netolima Sausio 13-osios tragedija. O Klaipėdos sukilimo pasekmės, bent ekonomine prasme, neišmatuojamos. A. Kasparavičiaus duomenimis, per 15 metų užsienio laivyba Klaipėdoje išaugo daugiau nei dvigubai: nuo 700 laivų 1923 m. iki 1550 1938-aisiais, o krovinių apyvarta uoste padidėjo net keturis kartus. 1938 m. per Klaipėdą ėjo jau beveik 80 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos. Iš dalies tai daug nulėmė prezidento Antano Smetonos valdymo sėkmę.

Ką darytume, jei iki šios dienos būtume atkirsti nuo jūros? Beje, rusų istorikai, tarsi pamiršę bolševikinės Rusijos diplomatinę patirtį, nesiliauja ginčyti šio krašto priklausomybę. Tokius ginčus dar 1989 m. paskatino pats Michailas Gorbačiovas. Kaip savo studijoje „1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo kontroversijos“ rašė istorikas Vygantas Vareikis, garsusis „gensekas“, mėgindamas stabdyti lietuvių nepriklausomybės siekius, jau tada siūlė atkurti tą nepriklausomą Lietuvą be Klaipėdos krašto, tai yra, 1940 m. sienų ribose. Mat, pagal prieškarinę Lietuvos ir Vokietijos sutartį kraštas priklausęs Vokietijai, o pagal 1945 m. pasirašytą Potsdamo sutartį Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai esą pateko į Sovietų Sąjungos kontrolę, ir Klaipėda jokia formalia sutartimi Lietuvai nebuvo perduota.

O ir dabar kartojama, kad Rusijos Federacija yra visų SSRS teisių perėmėja, taigi, ir Rusijos teisės į Klaipėdos kraštą nėra išnykusios. Kitaip sakant, kai pakvimpa gardžiu kąsniu, Rusija paveldėja Sovietų Sąjungos teises ir įsipareigojimus, bet, kai reikia kompensuoti okupacijos padarytą žalą – neria į krūmus…

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.