Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Šį kartą pradėsiu nuo įdomios Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio iniciatyvos: jis pavedė vyriausybei parengti projektą, pagal kurį Rusija būtų pervadinta į Moskoviją. Šiam sumanymui šalies vadovas pasitelkė gyventojų peticiją, kuri surinko 25 tūkstančius parašų. Joje sakoma, kad Rusijos pavadinimas pasirodė tik prieš 300 metų, kai Petras I įkūrė imperiją, nors iki tol žemėlapiuose ir senuosiuose raštuose Rusija vadinama Maskvos caryste (ar kunigaikštyste) arba tiesiog Moskovija.

Sunku pasakyti, kokiu teisės aktu ir kada bus pervadinta šalis agresorė, bet ši žinia priminė kitą ne taip seniai pervadintą valstybę. 2018 m. gegužę Gruzijos diplomatinės atstovybės Lietuvoje iškaboje atsirado daugiau raidžių, nes sutikome šios šalies pavadinimą pakeisti Sakartvelu. Tai patvirtino ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija, atmetusi kitą siūlytą variantą – Georgija. Mat, abu tie žodžiai kilę iš persų kalbos žodžio „gurğān“ – „gauruoti vilkai“, ir tokį įžeidžiantį kartvelų tautos pavadinimą pamėgo rusai.

Dar 1995 m., paskui 2009 m. antrąkart Tbilisis prašė pakeisti šios Kaukazo respublikos pavadinimą, o šį prašymą vėl pakartojo po devynerių. Vilnius prašymą išgirdo ir ėmė laužyti carinius ir sovietinius įpročius. Lietuva pirma ėmė vartoti naują pavadinimą.

Bet nesigilinsime į lingvistines peripetijas, tik pasidžiaugsime, kad Lietuva savo pavadinime niekada nesutiko vartoti „Litva“. Bet kodėl tokia plati įžanga?

Politine prasme Sakartvelo valdžia geruoju neatsimokėjo, nors suprantu, kad pavadinimo kaitos negalima gretinti su tuo, kas dabar vyksta šioje šalyje. O vis dėl to…

Tbilisis gerokai komplikavo savo santykius tiek su demokratinėmis regiono valstybėmis, tiek su visais Vakarais, kurie visada jį rėmė. Prisiminkime 1989 m. balandį, kai SSRS kariuomenė jėga užgniaužė taikius protestus Tbilisyje ir žuvo 19 žmonių, 17 iš jų – jaunos moterys. Kareiviai žmones daužė aštriais kastuvėliais… 1991 m. balandžio 9 d. pagaliau buvo paskelbta nepriklausomybė ir į valdžią atėjo ryžtingai tautiškai nusiteikęs mokslininkas ir rašytojas Zviadas Gamsachurdija. Bet po pučo netrukus prie vairo stojo saugumietis Eduardas Ševardnadzė. Kai Lietuvos TV žurnalistų grupė iš Grozno buvo nuvežta į dar paraku pakvipusį Tbilisį, ant vyriausybės pastato kolonų matėsi kulkų ir sviedinių padarytos žymės. O pats E. Ševardnadzė per interviu su šių eilučių autoriumi gyrėsi atkursiąs šalyje „tikrą demokratiją“ ir atsiribosiąs nuo Maskvos…

Kartvelams vis plačiau atsiveria akys. Yra toks anekdotas: „nežinau, į kokią koncentracijos stovyklą mus veža, nes politika nesidomiu“. Bet, ko gero, šioje Kaukazo šalyje apolitiškų žmonių vis mažiau. Ant Tbilisio gatvių vitrinų vis dažniau matosi raudonais dažais rašomas šūkis „Fuck Russia!“.

Per 2008 m. Rusijos ir Sakartvelo karą pasaulis palaikė Tbilisį, tačiau galingesnieji atplėšė nuo valstybės Pietų Osetiją ir Abchaziją. Tuomet kartvelai dėkojo už šią paramą. Bet, atrodo, pamokos nebuvo išmoktos. Sakartvelas, išsigandęs naujų Rusijos agresijos išpuolių, ėmė jai pataikauti, sukti Maskvos farvateriu, vengti demonstruoti savo poziciją karo Ukrainoje atžvilgiu. Žinoma, rašau ne apie kartvelų tautą, bet apie valdantįjį režimą.

Būtent oligarchinė politinė grupuotė, prieš 2012 m. parlamento rinkimus susibūrusi į partiją „Gruzinų svajonė“, kaip pašiepė portalas Graniru.com, tapo ne kartvelų, o Kremliaus svajone – įtraukti Kaukazo šalį į Maskvos orbitą. Nors magnato Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama partija atgal į imperiją Sakartvelo gražinti neįstengė, tačiau slinktis į Rytus, už akių kartojant, kad valstybė siekia europinės integracijos, buvo aiški. Paaiškėjo iš smulkmenų. Antai, paskutinioji: praėjusią savaitę parlamentas pirmuoju svarstymu pritarė Rusijos pavyzdžiu parengtam teisės akto projektui dėl „užsienio agentų“. Pagal projektą žiniasklaidos priemonės ir nevyriausybinės organizacijos, gaunančios daugiau kaip 20 proc. savo finansavimo iš užsienio, būtų turėjusios užsiregistruoti „užsienio įtakos agentais“. O tuomet – puikiai žinome, kas vyksta Rusijoje…

Tik kilus masiniams protestams, žiauriems susirėmimams su policija, netrukus parlamentas pirmąjį savo sprendimą atšaukė, bet pasipriešinimas vyksta toliau. Įdomu, kad ryžtinga Sakartvelo prezidentės Salomės Zurabšvili pozicija visiškai skiriasi nuo vyriausybės ir parlamento vadovų, o tai reiškia gilų skilimą valdžios viršūnėje.

Sakartvelo valdantieji Maskvos patarimu stengiasi šalį išmušti iš euroatlantinės integracijos kelio, visiškai numarinti idėją tapti ES ir NATO nare. Manoma, kad milžiniška šalį pasiekusi pabėgėlių nuo mobilizacijos Rusijoje banga atplukdė ir didžiulę paramą Penktajai kolonai. Ne tik Ukrainos, bet ir Sakartvelo pavyzdys daug ko moko ir Lietuvos politinę viršūnėlę, ir mus pačius – šio komentaro skaitytojus.

Kartvelams vis plačiau atsiveria akys. Yra toks anekdotas: „nežinau, į kokią koncentracijos stovyklą mus veža, nes politika nesidomiu“. Bet, ko gero, šioje Kaukazo šalyje apolitiškų žmonių vis mažiau. Ant Tbilisio gatvių vitrinų vis dažniau matosi raudonais dažais rašomas šūkis „Fuck Russia!“.