Protestus Baltarusijoje lydi Vytis. EPA-EFE/STR nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Tautinių mažumų (bendrijų, etninių grupių) sambūvis Lietuvoje niekada nebuvo labai konfliktiškas, tačiau ir ne rožėmis klotas. Per 2022 m. mes jau esame rašę, kad rusų, baltarusių, lenkų ir kitų ne daugumai priklausančių bendruomenių santykiai su valstybe istorijos bėgyje buvo ir skaudūs, ir problematiški. Tačiau visi tyrinėtojai bemaž sutaria, kad Lietuvos valstybė visada buvo tolerantiška joms, o pastarosios savo ruožtu praturtino šios valstybės visuomeninį socialinį gyvenimą.

Tapatybės rūpesčiai

Ruošiantis apžvelgti tuos kritinius sambūvio taškus, dėmesį atkreipė vienas naujausių tyrimų, paskelbtų leidinyje „Etniškumo studijos“ (Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institutas, Vilnius, 2012, 1-2). Jo autorės – šio instituto mokslininkės Monika Frėjutė-Rakauskienė ir Kristina Šliavaitė paskelbė straipsnį „Rusai, lenkai, baltarusiai Lietuvoje:

lokalaus, regioninio ir europinio identitetų sąsajos“. Tiesa, tyrimas apima 2008 – 2011 metus ir yra skirtas šių etninių grupių tapatybei plačiame kontekste užfiksuoti. Apibendrinime autorės rašo, kad „jų tapatinimasis su Europa ar ES, Lietuva, istorine tėvyne ar gyvenama vietove koegzistuoja ir įgyja skirtingas sąsajas, konstruojant informantų identitetą“.

Žinoma, šių tautinių mažumų jauseną Lietuvos valstybėje sunku apibrėžti tik laikotarpiu po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., o juo labiau – remiantis prieš keliolika metų surinkta medžiaga, ypač kai interviu buvo atliekami bemaž tik Vilniaus apskrityje. Kita vertus, šis regionas nuo seno yra labai jautrus minėto santykio su valstybe prasme ir iš dalies nenusako „vidutinės“ tautinių mažumų būsenos visoje šalyje. Tad keletas tyrimo momentų.

Įdomu, kad vietiniai rusai, lenkai ar baltarusiai, anot tyrimo rezultatų, kultūriškai save tapatina labiau su lokalizuota vieta, o ne su visa Europa ar jos organizacija – Europos Sąjunga. Skaitytojų įdomumui – štai ištrauka iš vienos minėtame mokslo leidinyje paskelbtu interviu. Pokalbis vyko su baltaruse Olga:

„I.: Ar Jūs jaučiatės daugiau europiete, baltaruse ar daugiau lietuve?

O.: Sunkus klausimas. [Pauzė]. Kultūriškai labiau jaučiuosi baltaruse. Man

toksai dvasinis supratimas, nu toksai… va tokie dvasiniai visokiausi dalykai…

nežinau… nu pradedant nuo muzikos, ten literatūros. Man, pavyzdžiui, patinka

skaityti baltarusiškai. Man patinka ta kalba. Aš skaitau… Aš labai daug klausausi muzikos – baltarusiškos, ukrainietiškos. Čia gal dėl to, kad man tos kalbos

patinka. Ir man tai yra toks malonumas. Kažkoks dvasinis pasitenkinimas. O jau

politiškai, aš be abejo esu Lietuvos pilietė. Ta prasme, net nežinau, ar politiškai, ar

kaip… nu iš tikrųjų aš esu Lietuvos pilietė, Lietuvos gyventoja ir visi tokie žemiški

dalykai yra labiau susiję su Lietuva. [Pauzė]. Tai va…

I.: O europietiškumas?

O.: O europietiškumas yra visiškai politinis toks klausimas. Na esu… turiu pasą

Europos Sąjungos…“

Lietuvos rusų tapatybės kriterijus daugiau susijęs ne su bendru Europos šalių ir tautų mentalitetu, o su ES institucijų veikla, todėl „tik nedaugelis iš apklaustų rusų galėjo pasakyti, kad jie jaučiasi europiečiais dėl bendro mentaliteto, vyraujančios kultūros ir religijos Europos žemyne“. Rusų grupėje ryškesnės emigracijos, sėslumo neigimo tendencijos. Lenkai labiau akcentavo jų priklausomybę europietiškai kultūrai, bet kartu ir išsakė kritikos dėl ES propaguojamų vertybių ar pažiūrų, nors, kita vertus, jie pabrėžė, jog „Lietuvai įstojimas į ES naudingas ekonomiškai“.

Nustatant santykius su Lietuva, baltarusiai tyrimo metu labiausiai akcentavo LDK teritorinį vientisumą ir jų istorinę priklausomybę šiai kunigaikštystei. Rusai ir lenkai save tapatino labiau su konkrečia jų gyvenama vietove ar net miestu, tačiau jauni žmonės jaučia stipresnį ryšį su Rusija ar Lenkija.

Karas – esminė pataisa

Reiktų pastebėti, kad šis tyrimas buvo atliktas dar gerokai prieš invaziją į Ukrainą, Krymo aneksiją ir karą prieš šią šalį. Būtent agresyvi Rusijos politika – 2008 m. nuo Gruzijos atplėšti du regionai, 2014 m. dviejų sričių atsiskyrimas nuo Ukrainos ir pagaliau šių metų vasario 24 d. prasidėjusi invazija į šią nepriklausomą valstybę – pakeitė visuomenės požiūrį ne tik į Rusiją, bet ir po visą pasaulį išsibarsčiusius ar apsigyvenusius rusų tautybės žmones. Tolerancijos epocha, skatinama liberalių politinių jėgų, ko gero, baigiasi. Rusijos agresija paskatino tautinį susipriešinimą, ir tai pastebima plika akimi buitiniame gyvenime. Visi pasakų herojaus raginimai „Vaikai, gyvenkime draugiškai!” virto muilo burbulu ir žavi nebent pačius slavus ir jų simpatikus. Beje, jeigu atidžiai įsiklausytume, šiame nekaltame vaikiškame raginime taip pat skamba agresijos motyvas: jeigu tu nesieksi gyventi su mumis draugiškai, tai tau gali atsirūgti…

Bet šiame nukrypime autorius kalba ne tik apie tautinį susipriešinimą pačioje Rusijoje ar Baltarusijoje, kuris yra toks menkas, kad pastarųjų apklausų rengėjai vis kartoja tą patį sociologinių tyrimų rezultatą: 78 proc. rusų pritaria Putino karui Ukrainoje. Todėl reikėtų analizuoti ne opozicines nuotaikas pačioje Rusijoje, kiek besikeičiantį pasaulio požiūrį į šį agresyvų režimą.

Spalio viduryje ukrainiečių autoriai Olegas Golovatenko, Maksimas Omelčenko portale Svoboda.fm (straipsnis buvo paskelbtas ir LRT.lt) pagrindė, kodėl vadinami „eiliniai“ Rusijos piliečiai, o ne tik Putino elitas yra atsakingi už režimo nusikaltimus. Vykstant tam tikram pasipriešinimui karo veiksmams ir paskelbtai „dalinei mobilizacijai“, autoriai rašė, kad „vadinamoji „giluminė liaudis“ (vidutinis rusas – vidutinio amžiaus, gyvenantis etniniame Rusijos regione ir gaunantis vidutines pajamas) iš esmės liko protestų nuošalyje. Pašalinį stebėtoją šokiruoja nuolankumas, su kuriuo dešimtys ar šimtai tūkstančių rusų patraukė į karinius komisariatus, o iš ten į mobilizacijos punktus, kur jiems buvo išduotos praėjusio amžiaus pabaigos karinės uniformos ir surūdiję kulkosvaidžiai.“

Kodėl taip atsitiko? Anot Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataro, diplomato, buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus patarėjo Albino Januškos, bėda ta, kad Rusijoje iki šiol nebuvo sukurta pilietinė visuomenė. „Tai masė žmonių, kurie nelaiko savęs valstybės piliečiais. Jie sutinka būti „patrankų mėsa“. Žinoma, galima tikėtis, kad mobilizacija kažką pakeis, bet tam reikia ten gyvenančias tautas įstumti į visišką neviltį, tik bėda ta, kad per tiek metų jie įprato gyventi tokioje būsenoje. Jie tiesiog neturi vilčių, jų poreikiai minimalūs“, – aiškina jis.

Spalio pradžioje atliktos provyriausybinio Rusijos fondo „Visuomenės nuomonė“ (FOM) apklausos, atliktos rugsėjo 23–25 d., duomenimis, rusų nerimo lygis paskelbus mobilizaciją išaugo beveik dvigubai – nuo 35 proc. iki 69 proc., taip pat 3 proc. – nuo 77 proc. iki 74 proc. sumenko pasitikėjimas V. Putinu, o remiantis „Levada“ centro apklausa, parama vadinamajai „specialiajai operacijai“ Ukrainoje rugsėjį sumažėjo iki 72 proc., lyginant su 76 proc. rugpjūtį. Tačiau tik 9 proc. mano, kad „specialioji operacija“ vyksta sėkmingai.

Atrodytų, ta „paprasta liaudis“ bunda. Ją pabudino dažnai rusų šeimai daug nerimo sukėlusi mobilizacija. „Rusijos žmonių inercija, tylus (o kartais ir aktyvus) pritarimas Kremliaus agresijai prieš Ukrainą, pilietinio aktyvumo stoka – visa tai verčia Vakarų šalis persvarstyti savo požiūrį ne tik į Rusijos režimą, bet ir į paprastus rusus“, – pastebi minėto straipsnio autoriai. Būtent jie – ta pilkoji rusiškoji masė – kalta, kad brežnevinės stagnacijos neatsikračiusioje Rusijoje tęsiasi karo psichozė, ir Putinas rengia šovinistinius karinės propagandos šou.

Tautinis požiūris į agresiją

Šiame skyriuje mes kalbėjome apie „paprastus rusus“, kurių tyliu pritarimu ir pasyvumu vyksta baisus brolžudiškas karas Ukrainoje. Tačiau kokios pačių rusų ar baltarusių nuotaikos Lietuvoje? Kokia tautinių mažumų vidinės sąmonės būklė karo atžvilgiu? Keista, bet iki šiol nėra atlikta jokių sociologinių tyrimų, ką mano apie tai čia atvykęs rusų ar baltarusių imigrantas, jų bendruomenės. Ko gero, paskutinė Visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa buvo atlikta dar 2014 m. gruodį. BNS tuomet skelbė, kad dauguma tautinių mažumų atstovų apie įvykius Ukrainoje pirmiausiai sužino iš Rusijos televizijos ir dėl šalies rytiniame regione vykstančio karinio konflikto labiau linkę kaltinti pačią Ukrainą. Prieš septynerius metus į klausimą, kas kaltas dėl konflikto Ukrainoje, Ukrainos kaltę nurodė 26 proc. tautinių mažumų atstovų, Rusijos kaltę – 16 proc., Donecko ir Luhansko separatistų kaltę – 6 proc., Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Europos Sąjungos (ES) kaltę – 23 procentai.

Suprantama, šiųmetė Rusijos agresija prieš Ukrainą turėjo smarkiai pakeisti šį santykį. Bet šių metų gegužę pokalbyje su 15min.lt žurnalistu Tautinių mažumų departamento vadovė Vida Montvydaitė tegalėjo išspausti, kad „požiūris į karą Ukrainoje nėra susijęs su tautybe, Rusijos palaikymo negalima sieti vien su Lietuvoje gyvenančiais rusais“. Nejaugi?

Prie buvusio Vaikų pasaulio Vilniuje nugirstu dviejų gėles pardavinėjančių senučių pokalbį. Viena – lietuvė, kita – rusė, kuri net nesistengia kalbėti lietuviškai. Ji garsiai nutildo lietuvę, sakydama, kad ukrainiečiai dabar moka už „nekaltų Luhanso ir Donecko žmonių žudymą“. O V. Montvydaitė toliau ramina: „Nereikėtų traktuoti kolektyvinės tautinės atsakomybės, tai yra žmonės, turintys įvairias politines pažiūras ir čia jos pasireiškia nepriklausomai nuo tautybės“. Interviu laikraščiui „Kauno diena“ pareigūnė „įspėjo gyventojus vengti neapykantos tautiniu pagrindu, t. y. neužgaulioti rusakalbių ar Lietuvoje gyvenančių rusų“.

Baltarusių tautinė bendruomenė Lietuvoje ir bėgantys nuo A. Lukašenkos režimo sukuria kiek kitokią atmosferą ir Rusijos karo Ukrainoje, ir įsisiautėjusių represijų gudų tėvynėje atžvilgiu. Jie glaudžiau susilieja su pagrindiniu gyventojų sluoksniu. Taip yra nuo seno: juk Gudija (šis kaimyninio krašto pavadinimas geriau tinka istorinei bendrajai apibrėžčiai) istoriškai nepaprastai susijusi su LDK, jų integracija Lietuvoje kur kas buvo intensyvesnė. Atrodo, tos sąveikos nesužalojo net Minsko režimo vis eskaluojamas priešiškumas tiek Ukrainai, tiek Lietuvai, tiek prieraišumas Putino Rusijai, tiek Vakarų kritika.

Portale https://tbn.lt/ova_sev/lietuvos-baltarusiai/ suskaičiavau net 20 įvairių baltarusiškų organizacijų, centrų, lokalių draugijų, kurios nuo seno vysto savo kultūrinę, bendruomeninę, šviečiamąją veiklą Lietuvoje. Jų atstovai akcentuoja, kad, pavyzdžiui, kone visa baltarusių literatūra gimė ir gyvavo Lietuvoje, lietuviai giria juos, kad Baltarusijoje gerai išlaikytas LDK laikų kultūrinis-architektūrinis paveldas. Tuomet tarsi nublanksta negatyvūs kaimyninių tautų santykių momentai: Minsko mokslinio elito demonstruojamas savinimasis mūsų kunigaikščių, laisvės kovų didvyrių, netgi paties Vilniaus priskyrimas slaviškajai terpei. Tačiau A. Lukašenkos paranojiniam režimui, o ne visos gudų bendruomenės pozicijai priskiriamas prievartinis pabėgėlių antplūdis per Lietuvos sieną, kai kurios teritorinės pretenzijos.

***

Šiame antrajame rašinyje tik prabėgomis palietėme rusiškojo ir gudiškojo mentaliteto atspindžius regioninėje politikoje ir lietuviškoje sanklodoje. Tautinių mažumų identiteto paieškos vyksta skaudžiai, o Lietuvoje gyvenančios bendrijos retai atskleidžia savo pozicijas vienu ar kitu klausimu. Gaila, kad šiuo aspektu nevyksta jokie tyrimai ar mokslinė analizė, kuri leistų geriau nustatyti tautinės įvairovės poveikį valstybės ir geopolitinei raidai.