Socialinių tinklų nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Branduolinis Rusijos šantažas pasiekė naują aukštumą: Putinas pagrasino, kad iki liepos 1 d. taktinis branduolinis ginklas bus dislokuotas Baltarusijoje. Pasirengimas prasidės jau nuo balandžio 3 d., o iki metų vidurio Lukašenka įrengs šių raketų saugyklas.

Pradžiai – šiek tiek asmeninių prisiminimų. 1968 m. pabaigoje buvau pašauktas į sovietinę karinę tarnybą. Provincijos vaikis jau buvo padirbėjęs Prienų rajono laikraštyje „Gyvenimas“, tad kaip turintis polinkį rašyti karinių „pirklių“ buvau išgabentas į balotuose Gomelio srities miškuose, kažkur Rečicos rajone dislokuotą raketinį dalinį (kaip dabar prisimenu jo numerį – 54140). Metus buvau štabo raštininku, bet baltijiečiais ten labai nepasitikėjo, ir netrukus, štabo vindikacijos majorui suradus vienai panelei iš Tiumenės rusų kalba rašytą mano laiškelį (jame pasiskundžiau, kaip tarnyboje nuobodu ir siaučia „dedovščina“), netrukus buvau gražintas į kuopą ir likusį laiką praleidau prie raketų. Karininkai neslėpė, kad strateginės paskirties tolimo nuotolio raketos skirtos „šaudyti“ į Vokietiją ir Norvegiją. Eilinio užduotis buvo konkreti, bet nelengva: per mokymus sunkų raketos pakėlimo skriedinį su trosu užkelti nuo vilkiko ant raketos platformos ir tučtuojau dingti į slėptuvę. Dalinyje lietuvius ypač ujo, nes sklido kalbos, esą prieš keletą metų išaiškino tautietį, kuris vykdė raketų paleidimo sabotažą – kalė vinis į energijos tiekimo kabelius… Tada tarnybos draugai iš baltijiečių šaipėsi: jūs ten miškuose iki šiol slepiate ginklus…

Rusijoje Putino lūpomis kalbėjo Žirinovskis, dabar kalba propagandistas Solovjovas. Bet štai Baltarusijoje pastarąjį bandė peršokti dukart Lukašenkos apdovanotas valdančiosios partijos politinės tarybos narys Grigorijus Azarionokas, per televiziją šaukęs, kad „Varšuva išsilydys, o Vilnius paskęs, gi mes stebėsime matinį saulėlydį ir maro grybą lenkiškose balose“.

Šis mano prisiminimų pasažas ypač dera su šiandienos naujiena: rusiškos branduolinės raketos vėl gražinamos į tas pačias požemines saugyklas. Žinoma, prabėgo bemaž pusė amžiaus, daugelio jų nebeliko, kitos apžėlė šabakštynais, o, kiek domėjausi, raketinio dalinio Nr. 54140 teritorija visiškai susiliejo su išsiplėtusia Rečica. Bet kas gali paneigti, kad gerai įrengti bunkeriai vėl netaps grėsmingo ginklo saugyklomis… Ir ne tik saugyklomis.

Rusijoje Putino lūpomis kalbėjo Žirinovskis, dabar kalba propagandistas Solovjovas. Bet štai Baltarusijoje pastarąjį bandė peršokti dukart Lukašenkos apdovanotas valdančiosios partijos politinės tarybos narys Grigorijus Azarionokas, per televiziją šaukęs, kad „Varšuva išsilydys, o Vilnius paskęs, gi mes stebėsime matinį saulėlydį ir maro grybą lenkiškose balose“. Nemanau, kad šis vaizdingas „armagedono“ pasažas tėra tuščias bauginimas ir nesuplanuotas iš anksto. Bet apklausų duomenimis, už Baltarusijos teritorijos pavertimą Rusijos kariniu placdarmu tepasisakė 10-15 proc. gyventojų. Baltarusiai dar prisimena ir kenčia nuo Černobylio tragedijos. Jie puikiai supranta, kad branduolinis užtaisas, sprogęs lenkų tyruose, vakario vėjo pučiamas nusiaubs ir gudų kaimus bei miestus. Išpuolio užtvindytas Vilnius skaudžiai atsilieps tiek baltarusiams, tiek Kaliningrado sričiai. Juk iš Baltarusijos paleistų taktinių raketų nuotolis siektų 500 km… Tik aklas gali nežinoti, kad šiuolaikiniame pasaulyje lokalinio branduolinio siaubo būti negali… Visiškai į Putino kišenę įlindęs Lukašenka, kalbėdamas apie nedalyvavimą Rusijos agresijoje Ukrainoje, tautiečiams stengiasi parduoti blogai užmaskuotą branduolinė baidyklę: neva šį ginklą valdys rusai, o ne baltarusiai… Jam primenami 1995 m., kai išgabenant branduolines raketas iš teritorijos, Lukašenka fantazavo: „Jūs matytumėte, kaip žmonės verkė, matydami, kaip išvežamas šis ginklas“.

Net Kremliui palankus Pekino dienraštis „Asia Times“ rašo, kad Rusija nelauktai, praėjus vos kelioms paroms po Si vizito, sukompromitavo Maskvoje pasirašytus susitarimus, paniekino jo „taikos planą“.

Apžvalgininkai sutaria, kad Putino grasinimai dislokuoti branduolinį ginklą vis arčiau Europos, tėra niekuo nepridengtas šantažas ir nusivylimo žingsnis. Tam pasirinkta formali dingstis – Vakarų ketinimai tiekti Ukrainai šaudmenis su nuskurdintu uranu, kurį, pasirodo, naudojo nacistinė Vokietija dar 1943 metais. Jeigu uranas kelia Kremliui tokį pasibaisėjimą, tai šantažuoti pasaulį branduoliniu ginklu – dar didesnis nusikaltimas.

Atrodo, šitaip Putinas atbaido net savo simpatikus. Antai, branduoliniu Putino šantažu nepatenkintas net Pekinas, nes neseniai Maskvoje viešėjęs Kinijos lyderis Si pasirašė taikos plano Ukrainoje dokumentus, atmetančius bet kokį branduolinį įsikišimą. Jis aiškiai pasakė: branduoliniame kare nugalėtojų nebus. Net Kremliui palankus Pekino dienraštis „Asia Times“ rašo, kad Rusija nelauktai, praėjus vos kelioms paroms po Si vizito, sukompromitavo Maskvoje pasirašytus susitarimus, paniekino jo „taikos planą“. Netgi jei Rusija prarastų Krymą, tvirtina laikraštis redakciniame straipsnyje, branduolinis „armagedonas“ taptų Europai didesne kur kas bausme…  Šiuo Putino žingsniu nusivylusi ir Rusijos partnerė Indija, kuri neseniai atsisakė įsigyti daugelį rusiškos ginkluotės. Jai apskritai nenaudinga Maskvos ir Pekino sąjunga.

Mintimis vis sugrįžtu į Gomelio miškuose išsimėčiusius strateginių branduolinių raketų poligonus, kurie pamažu atgyja. Putinas išsitraukė paskutinę – pačią baisiausią – kortą iš savo bauginimų kaladės, ir ji reiškia visišką Rusijos režimo pralaimėjimą, o baltarusiams – didžiulę katastrofą.