Česlovas Iškauskas. Kas agresorius ir kas nekaltas avinėlis?

Česlovas Iškauskas. Kas agresorius ir kas nekaltas avinėlis?

Charkivo miesto centras po Rusijos raketų atakų. Pavel Dorogoy/AP Photo

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Įtampa Ukrainos fronte tolydžio auga, ir, kaip prognozavo ekspertai, ji – atsitiktinai ar planuotai – persimeta į NATO valstybes. Lapkričio 15 d., kai Balio saloje susitikimą pradėjo G-20 formato šalių lyderiai, rusiška raketa nukrito Lenkijos teritorijoje ir pražudė du žmones. Ar ne taip (nuo provokacijų) prasidėjo anie du pasauliniai karai?

Modeliuoju tokią paprastą buitinę situaciją: kažkaip viena ausimi išgirdau (vadinkite mane Jonu), kad kaimynė Marytė kažką prieš mane rengia – ar ketina nunuodyti mano šuniuką ar vištas, ar dar kažką blogo padaryti. Netgi girdėjau už tvoros jos keiksmus, o dar kitas kaimynas Petras anądien šnipštelėjo, jog turįs žinių, kad Marytė rezga piktą planą…

Nieko nelaukęs vieną naktį išdaužau Marytės namo langus ir jau ruošiuosi jį padegti. Taip užkirsiu kelią jos piktadarybei…

Ar supratote alegoriją? Šio buitinio vaizdelio projekcija į nūdieną akivaizdi. Putinas gavo žinių (prie informavimo prisidėjo ir Lukašenka), kad esą Vakarai rengiasi užpulti Rusiją ir pakeisti jos santvarką, kad NATO ir JAV tam panaudos Ukrainos placdarmą, kuriame veisiasi „nacikai“, neva kuriamas bakteriologinis ginklas, o pavasarį grįžtantys paukščiai į Rusiją užneš baisų užkratą… Putinui paviešinus šiuos tariamai patikimus žvalgybos pranešimus ir parengus teorinį „prevencinio“ smūgio Ukrainai – šiai nacikų, fašistų ir narkomanų tėvonijai – pagrindimą, vasario 24-ąją Rusijos kariuomenė peržengė suverenios šalies sienas… Visa kita – kaip sakoma, jau generolų ir unitazų plėšikų iš Rusijos gilumos reikalas…

Šį Putino susikurtą „specialios karinės operacijos“ modelį Maskva parengė savo rusiškajai auditorijai, nes nei Vakarų, nei artimiausių kaimynų, net Kinijos, tokia prevencija įtikinti negalėjo. Dar daugiau: Putinas įklimpo į karą Ukrainoje ir dabar ieško būdų kaip išsisukti. Toliau siaubdamas Ukrainos miestus ir kaimus, naikindamas energetikos infrastruktūrą, jis bando įtikinti ukrainiečius ir Vakarus, kad Zelenskis turi sėsti už derybų stalo pagal jo taisykles. Daug kas naiviai ar pragmatiškai patiki tokia Maskvos klasta, juo labiau, kad ji manipuliuoja savo energetikos resursais, taip keldama pasaulyje ekonomikos krizę ir gąsdindama vakariečius.

Bet grįžkime prie naujo posūkio šiame kare. Tikėtina, kad Lenkijoje tą dieną, 15.40 val., ant Pševoduvo kaimo Liublino vaivadijoje nukritusi raketa – tai šio karo klaida. Kol ekspertai galutinai neištyrė (o išvadų rašant šias eilutes dar nebuvo), mes negalėjome žinoti, kas ją padarė. Tai, kad S-300 (pagal NATO kodifikacija tai SA-10 Grumble; skrieja iki 300 km) buvo 7-ojo dešimtmečio sovietinės gamybos, kad ją galėjo išsaugoti ir posovietinės šalys, dar nieko nepaaiškina. Tikėtina, kad ją paleido ukrainiečių oro gynybos sistema, siekdama numušti link Lvovo skriejančias rusų paleistas raketas. Juk tą lapkričio 15-osios naktį rusai į Ukrainą nuskraidino apie 100 tokių užtaisų, kai kurie jų buvo nutaikyti į vakarinius Ukrainos objektus. Apskaičiuota, kad vien tik šis raketų „lietus“ Rusijai kainavo beveik milijardą dolerių… Manoma, kad, bandydami juos numušti, ukrainiečiai kartą prašovė pro šalį, nors šiaip jų priešraketinė gynyba nukauna apie 80 proc.  Klaida? Gal būt. Tragiška. Bet – karas yra karas…

Kas kaltas? Zelenskis ir toliau tvirtina, kad ją paleido rusai, nors vėliau jis taip kategoriškai nesakė. Gali būti, kad jis teisus, rašo Graniru.com. Mat, zenitinė raketa S-300 yra vertikalaus kritimo ir pati susinaikina, ištiškusi į skeveldras, nepalikdama tokios duobės kaip Lenkijos kaime; gi čia buvusi Rusijos „oras – žemė“ raketa nauju sutrumpinimu X-101, kuri gali nešti ir branduolinį užtaisą, nuskrieti net 5500 km., yra mažiau radiolokacijos pastebima. 2015 m. tokios raketos buvo naudojamos Sirijoje.

Kol ekspertai dirbo, pasaulio lyderiai tikino, kad šis prieš NATO šalį įvykdytas išpuolis tėra nelaimingas atsitikimas, bet tokį precedentą sukūrė ne kas kitas, o Rusija, pradėjusi karą prieš suverenią valstybę. Pasaulio bendruomenė reikalauja jos atsakomybės. Tiesa, tie reikalavimai Putinui kaip nuo žąsies vanduo. Jo atstovas Peskovas ir toliau tvirtina, kad „pirmoji šio incidento priežastis – NATO ir JAV“, o ne Maskva.

Taip mes grįžtame prie mūsų sumodeliuotos buitinės situacijos: kaltas ne tas kaimynas, kuris nusiaubė Marytės būstą, o pati Marytė bei ją palaikantys kaimynai, nes, girdi, ji kėsinosi į taikųjį Joną ir, ko gero, į visą demokratinę kaimo bendruomenę…

Iš viso šito padarykime tolėliau siekiančią išvadą: karo Ukrainoje eskalavimas gali išplisti ir į kaimynines šalis. Pakanka eilinės provokacijos pasienyje su migrantais ar „netyčia“ nukritusio sprogmens Lietuvos teritorijoje, – ir konflikto židinys surusens. NATO vadovai sukurs, surengs keletą posėdžių, paskirs ekspertų komisijas incidentui ištirti, ilgai svarstys, koks atsakas gali būti, kurį NATO įstatų straipsnį aktyvuoti, o mūsų pramanytasis Jonas jau žengs per suverenios Baltijos valstybės sienas.

Ar esame sukūrę patikimą mechanizmą reaguoti į tokius iššūkius? Istorija mus moko, kad tokiu atveju agresorius dažniausiai ima viršų. Tiesa, laikinai. Paskui jo laukia klaiki mirtis bunkeryje arba kartuvės kur nors viešoje vietoje…

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.