Kava. (Afp)

www.vaticannews.va

Pelno nesiekiančios organizacijos „Laudato si‘ socialinė įstaiga“, gyvuojančios Tailande, padedama grupė italų misionierių užtikrina vietos darbininkų teises ir rūpinasi, kad jų vaikai gautų išsilavinimą.

Grupė Fidei donum misionierių iš Italijos, tarnaujančių Tailando Chae Hom miesto Taikos Karalienės parapijoje, sukūrė projektą, kaip auginti ir parduoti kavą. Projektas ypatingas ne tik dėl produkto kokybės, tačiau ir dėl to, kad visas pelnas skirtas padengti vaikų stipendijoms, mokyti vietinius gyventojus, projektu siekiama gerinti vietinių gyventojų gyvenimo sąlygas. Parapijos, įkurtos daugiau nei prieš dešimtmetį, sielovadoje taikytos tos pamatinės vertybės, kurias  vėliau popiežius Pranciškus įvardijo enciklikoje „Laudato si’“.

Ištakos

Misijos gimė iš troškimo sukurti misionierišką bendradarbiavimą tarp Chae Hom ir šiaurinės Italijos vyskupijų. Pirmą kartą apie tai kalbėta 1990 m. šiaurės Italijos Akvilėjos mieste vykusiame susitikime, vėliau apie tai rašė Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris Missio, nurodydamas, jog Azijos žemynas turėtų būti prioritetiniu renkantis misijų teritorijas.

Po septynerių metų keli Italijos Vičencos vyskupijos kunigai pradėjo savo sielovadinę tarnystę Chae Hom, prie jų per keletą metų prisijungė kiti kunigai, Šv. Pranciškaus Ksavero seserys, kitų vienuolijų nariai. Oficialiai Marijos Taikos Karalienės parapija Chae Hom įkurta 2000 m. gegužės 1 d. Jos teritorija apima 40 kaimo vietovių, išsidėsčiusių kalnuotame regione, kuris tęsiasi virš 3 000 km. Parapijiečiai yra įvairių etninių grupių atstovai.

Parapija sukurta remiantis prieš tai buvusios struktūros pagrindu, ja rūpinosi Popiežiškųjų misijų draugijų misionieriai, kurie stengėsi suteikti dvasinę, materialinę pagalbą mažoms bendruomenėms iš Kinijos, Mianmaro, Laoso. Krikščionys čia sudaro apie 1% iš 120 000 gyventojų.

Veikla

Misionieriai visų pirma norėjo suteikti kaimuose gyvenantiems vaikams galimybę mokytis. Užgriuvę kalnų takai, liūčių sezonas ir mokytojų stoka buvo ilgam užkirtę kelią įgyti bet kokį išsilavinimą. Misionieriai įsteigė 4 ugdymo centrus, kur galėjo mokytis šimtai septynių skirtingų genčių vaikų iš 40 kaimų.

Dabar belikę 2 centrai, tai reiškia, kad vaikai savarankiškai pasiekia mokyklas. Parapijoje teikiama  dvasinė pagalba, dirba katechetai, kurie pasiekia žmones iš tolesnių vietų, su skirtingomis tradicijomis, iš skirtingų genčių.

Tailande tik 5% gyventojų yra katalikai, dauguma – budistai. Tai atsispindi ir kaimų tikrovėje. Centruose priimami visi, nepaisant religijos.

Kavos plantacija – atsakas į taršą

Misionierius kunigas Bruno Rossi sako pastebėjęs, kad žmonių rankos padengtos raudonomis dulkėmis nuo pesticidų. Komunijos dalijimas įgavo labai simbolinę prasmę – kunigas duoda Kristaus Kūną į žaizdotas žmonių rankas, gyvybę teikiantis gestas, atskleidžiantis ir mirties ženklus.

Misionieriams kilo idėja praplėsti kavos plantacijas iki kalnuotų vietovių. Mintis imtis ekologinio ūkininkavimo kilo paragavus vietinių žmonių išaugintos kavos. Ji labai kokybiška, tačiau skrudinimo procesas kitoks, nei misionierių šalyse, neišgaunamas toks aromatas. 2012 m. misionieriai atsisiuntė pirmąjį kavos skrudinimo aparatą, atliko kelis patobulinimus ūkiuose ir ėmėsi ūkininkavimo bei marketingo. Tai pakėlė tiek produkto kokybę, tiek gyventojų gyvenimo lygį. Kavos pardavimai konkurencinėmis sąlygomis leido atkurti ūkininkų orų gyvenimą, sukaupti stipendijas moksleiviams.

„Bruno kavos“ gamyba prasidėjo prieš daugiau nei 10 metų. Kunigas Rossi sako, kad bendruomenė trokšta likti sveika sveikoje aplinkoje, gerbti gamtą, dirbti harmonijoje su ja. Šis troškimas kyla iš vidinių gelmių, dėmesingumas yra ir Azijos kultūros dalis. Juokaudamas kun. Bruno palygina savo parapijiečius su kavos pupelėmis – kiekviena skiriasi nuo kitų, turi savo nepakartojamą istoriją. Skrudinimas daro jas skirtingomis. Galimybė kiekvienam atskleisti gražiausias savybes, kaip kad mokytojai padeda tai padaryti savo mokiniams. „Tailande per mėnesį pagaminame ir parduodame apie 800 kg skrudintos kavos, kuri itin populiari tarp viešbučių ir smalsių turistų, norinčių išgerti itališkos kavos“, – pasakoja kun. Bruno. „Nors pandemija sukėlė nemažai problemų dėl turistų stygiaus, misionieriai projekto neapleidžia, mėgina auginti ir arbatą,  kakavą, kuri padės išsilaikyti parapijiečiams, negalintiems auginti kavos.“ (DŽ / Vatican News)