Susirenka, suvažiuoja kultūros žmonės, norintys pasisemti išminties, įkvėpimo, džiaugsmingo pabuvimo kartu.

 

Šeimininkai Vida ir Arūnas Sniečkai sukuria labai jaukų, visus vienijantį alsavimą šioje istorinėje pastogėje, kurioje prisilieti prie anų, spaudos draudimo dienų, Juškų milžiniškų pastangų gelbėti lietuvišką dainą, papročius, gyvensenos būdą – visa, kas, atrodė, jau beišnykstą…

 

Važiuoji tokį kelią, pasiilgęs dvasingumo, o vaišingi šeimininkai kartais ir nakvynę pasiūlo- čia pat ant grindų (yra čiužinių) ar atsivežtoj palapinėj.

 

Dabar skubame į Vilkiją švęsti dideles Šventės – Juškų muziejui 20 metų, kaip ir nepriklausomai Lietuvai, tik jis įsteigtas 4 dienom anksčiau – 1990 m. kovo 7 dieną.

 

Iš visos Lietuvos sugūžėjo „juškininkų“ gausus būrys, kurių širdyse netelpa pagarba mūsų didiesiems tautosakininkams broliams Antanui ir Jonui Juškoms, sugebėjusiems spaudos draudimo metais rinkti ir net išspausdinti lietuvišku šriftu tris didžiulius tomus gražiausių šio krašto liaudies dainų.

 

Jubiliejaus proga muziejuje dainuojamos dainos nuostabių atlikėjų Evaldo ir Daivos Vyčinų, įvairių kitų ansamblių pripildo širdį tikėjimo, kad daina-didžioji mūsų vertybė, padėjusi išlaikyti lietuvišką žodį, suvokti savo tapatumą, ir šiandien įpareigoja remtis į garbingą praeitį ir didžiuotis, kad lietuviais esame gimę.

 

Stebina, kad mažai raštingas kaimo žmogus mokėjo savo poetišką prigimtį išlieti dainomis – juk kaime buvo dainuojama įvairiausiomis progomis. Iš kur tas amžinas ilgesys grožio, vidinės darnos? Iš kur tas kūrybingumas – juk ir žodžiai, ir melodijos virpina širdį?

 

Šiandien muziejuje taip galingai skamba dainos-rodos stogą nukels… Ir visi čia jaučiasi savi, vienas kitam reikalingi, pakylėti, nušvitę.

 

Antanas Juška mokėjo prakalbinti žmogų, su juo suartėti, paskatinti, sudominti, pavadindamas net „dainų karalienėmis“, tapo mėgstamas, populiarus, todėl ir pavyko užrašyti tūkstančius dainų.

 

Juškų gimtadieniai Vilkijoje dabar tampa dainų šventėmis. Muziejus perimdamas pačių Juškų pradėtas tradicijas, jas tęsia ir džiugina įvairių formų gyva veikla. Jame vyksta edukacinės pamokėlės: šiuo metu apie gėrį ir grožį, ugdant vaiko dvasinį pasaulį. Advento metu jaunimas mokomas kalėdinių giesmių, gaminami iš šiaudelių eglutės papuošalai, paukšteliai, sodai, žaidžiami advento žaidimai, rateliai, aptariami pasninko valgiai bei įvairūs papročiai.

 

Bendraudami su žymiais mūsų kultūros žmonėmis, suranda originalių sprendimų – Vytautas Landsbergis (jaunesnysis) liaudies dainoms pritaria gitara, Petras Vyšniauskas net pasinaudoja dūdmaišių akompanimentu. Rudenį vyksta dūdmaišių koncertai. Iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos suvažiuoja net 17 dūdmaišininkų siekdami populiarinti šį retą Lietuvoje instrumentą, kurio tradicijos siekia senokus laikus.

 

Muziejaus direktorius A. Sniečkus, garsėjantis medžio skulptūromis: Antano Juškos skulptūra kieme jo pirmasis darbas (jo projektuotas, jo drožtas, tik veidą pagyvinti padėjo vienas skulptūros studentas), išdrožtas kryžius su Jėzumi Nazariečiu, kuris su kitomis 20 skulptūrų – Lenkijoje Elkoje, sudarė altorių, prie kurio Popiežius Paulius II aukojo Mišias. (Dabar tas kryžius Vygriuose). A. Sniečkų galima laikyti sumanytoju skulptorių plenerų Vilkijoje nuostabioj Dubysos įlankoj. Šioje stovykloje susirinkę skulptoriai dirba ir džiaugiasi vienas kito darbais.

 

Bet Arūnas niekada nepamiršta jaunimo. Brolių Juškų muziejų nuolat lanko ekskursijos, o direktorius stebi moksleivius, pasikalba su mokytojais ir pasiūlo atvažiuoti į Krašto pažinimo stovyklą (gegužės-birželio mėn.), kurioje trejus metus iš eilės dalyvius

 

Moko drožinėti, o tie, kurie išlaiko Pagarbos savo kraštui egzaminą, gali kada panorėję atvykti į muziejų kaip į savo namus.

 

Tokia veikla ugdo pagarbą mūsų talentingai tautai, atveria perspektyvas kūrybai, o pats muziejaus steigėjas A. Sniečkus, suaugęs su liaudies kūryba, tapo savotišku simboliu. Jis įprasmino Vilkijos traukos centrą – Antano ir Jono Juškų etnines kultūros muziejų.

 

Direktorius prisimena pradžių pradžią . Kai kurios aplinkybės (gal ženklai?) lėmė tokį jo gyvenimo būdą šioje Juškų išgarsintoje vietovėje.

 

Pasirodo, būdamas penkerių metukų, yra savotiškai „prisilietęs“ prie Antano Juškos. Iš tėvo komplektuojamo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ išsikirpo A. Juškos nuotrauką (matyt, ji pasirodė jam graži) ir gavo nuo tėvo į kailį.

 

Tėvas, paprastas darbininkas, turėjo įvairių gabumų ir labai domėjosi kultūra. Jo liaudies motyvais ažūru išdrožinėti šaukštai dabar Amerikoje atsidūrė „Pasaulio lietuvių namuose“. Kolekcionavo lietuviškas monetas, atvirukus žurnalų komplektus, net albumus, o knygas, ypač kalbotyros leidinius, laikė didžiausia vertybe. Mėgo keliauti. Dažnokai ištyrinėjęs žemėlapį, susodindavo šeimyną į zaporožietį ir traukdavo i Lvovą, Novgorodą, Pskovą, Rygą, Taliną, Sankt Peterburgą, pakeliui stabtelėdamas pasigrožėti vienuolynais.

 

Arūnas prisimena ir kitokių situacijų. Būdamas penktokas, su klase lankėsi karo muziejuje. Smalsuolio ranka palietė kalaviją ir buvo budinčios išvarytas. Tada „užsiprogramavo“ ateityje steigti muziejų vaikams (dabar Juškų muziejuje nuolatos šurmuliuoja vaikai, jaunimas).

 

Gal genai pažadino Arūnui grožio ilgesį: tai į kalnus kopia, tai ekskursijas organizuoja po gražiausias apylinkes, tai piešia, tai drožia, tai groja, dainuoja… Bet vis dėlto didžiausią įtaką jam turėjo lietuvių kalbos mokytoja Strebulienė, kuri 6 ir 7 klasėje buvo Arūno auklėtoja, įžvelgusi vaiko gabumus. Ji jį nusivedė į Dailės institutą, viską aprodė, komentavo, net skatino tėvus, kad leistų vaiką į meno mokyklą. (Ją auklėtinis ir dabar vienintelę iš visų mokytojų kaip gyvą prisimena, tik vardą užmiršo). Tačiau tėvai sūnaus gabumų nesureikšmino.

 

Buvo ir vėliau keistokai įdomių dalykų: kariuomenėje „politrukas“, pačiupęs Arūno pieštus kareivėlius, pavadino fašistais. Vyresnieji nutarė nebausti, o išnaudoti jo gebėjimus: „Būsi dailininkas, gražinsi patalpas, o jei ne – gausi į kailį!“ Nebuvo nei dažų, nei teptukų, o įsakyta nukopijuoti Aivazovskio „Devintąją bangą“, Van Gogo „Saulėgrąžas“ – didelio formato. Teko suktis. Tai nebuvo jaunuolio pasirinkimas, tik nuožmi prievarta. Tačiau sunkiai įgyta patirtis labai pravertė vėliau.

 

Trejetą metų padirbėjo paminklosaugos klube „Atgaja“, dalyvavo piliakalnių kasinėjimuose, 1992 m. vyko su ekspedicija į Norilsko lagerį. Ten drožiant koplytstulpį davė įrankius ir Arūnui, o vėliau Algimantas Sakalauskas pakvietė į tris simpoziumus ir pripažino skulptoriumi.

 

1989 m. Arūno šeima susitvarkė dokumentus išvykti i Kanadą. Tokia perspektyva jo neviliojo, bet pakluso šeimos norui. Nuėjo į klubą atsisveikinti ir išgirdo repliką „išdavikas“. Grįžęs namo, suplėšė savo dokumentus. Prisiminė vieno klubo bičiulio klausimą, ar nenorėtu tapti Antano Juškos memorialinio muziejaus direktoriumi ir kurti gyvą muziejų. Dabar žaibiškai apsisprendė: kurs!

 

Bet reikėjo įveikti konkursą: jis ne specialistas, netgi folkloro nemėgo. Teko pasiknaisioti enciklopedijoje – daugiau sužinoti apie Juškas, nors kai ką ir iš tėvo bibliotekos buvo skaitęs (vėliau tėvo visos dovanotos knygos muziejui sudaro trečdalį turimų). O konkurse dalyvavo daugiau norinčiųjų, bet Arūno atsakymai buvo įtaigūs, net prisipažino mylįs Juškas (ir susigėdo pamelavęs). Laimėjo!

 

1990 m. vasario 7 d. įsteigtas muziejus, A. Siečkus skiriamas direktoriumi. Dar spėjo patalkinti baigiant restauruoti patalpas, o vienas likęs nakvoti tuščiame name – klebonijoje, pagaliau suprato: čia jo vieta (dūšioje romu ir gera!).

 

Šeima 1990 m. gegužės 5 d. išvyko, kartais apninka savigrauža: ar teisingai pasielgta? Bet prieš mirtį Tėvas pasakė: „Teisus buvai! Ar atsimeni už ką gavai į kailį?…“

4. Ansamblių dainos širdis pripildė tikėjimo