Jiems atrodė verčiau žūti gimtinėje negu kažkur toli svetimoje kariuomenėje ir dėl neaiškių tikslų.

 

Buvęs Vietinės rinktinės karininkas Juozas Kučinskas nepasitraukė iš Biržų, kai buvo išformuotos Biržų kuopos. Jis dažnai lankydavosi gimtinėje Zizonių kaime, kur užmezgė ryšį su aplinkinių kaimų žmonėmis. Susidarė tarsi koks branduolys – J. Kučinskas, ypač aktyvus Zastaučių kaimo ūkininkas Jonas Palšis, Geidžiūnų klebonas Petras Liepa, vargonininkas Domas Rašimas, zakristijonas Antanas Mozūra. Jie ragino žmones neiti į rusų armiją, bet kaupti ginklus, šaudmenis, sprogmenis, kurių daugelis kaimo gyventojų, praėjus frontui, prisirinko laukuose.

 

Tuo metu okupantų administracija tęsė žmonių gaudymus, suėmimus. Biržų kalėjimas niekada nebuvo tuščias – suimtųjų skaičius augo, jie buvo mušami, kankinami.

 

J. Palšis ėmė organizuoti Biržų kalėjimo užpuolimą. Buvo sukviesti partizanų būrių vadai, sudarytas planas. Tačiau pirmą kartą numatytas puolimas buvo atidėtas, nes neatvyko visi partizanai.

 

Antrasis puolimas įvyko spalio 26–ąją. Kalėjimą buvo nutarta pulti iš dviejų pusių. Išvažiavimo keliams iš miesto kontroliuoti sudarytos keturios grupės, vadovaujamos Jono Rastausko, Kosto Jasinsko, Kosto Kregždės, Jokūbo Šlekio. Kalėjimą puolė Jonas Palšis, Leonas Jasinskas, Valierius Jasinskas, Leonas Žukauskas, Česlovas Striška, Adolfas Audickas.

 

Jonas Palšis turėjo raketinį pistoletą. Įsiveržus į kalėjimą ir apie tai paskelbus paleidžiant žalią raketą, visos grupės turėjo atidengti ugnį trasuojančiomis šviečiamosiomis kulkomis, kad būtų sukelta kuo daugiau triukšmo ir panikos. Geltona raketa reiškė kalėjimo paėmimą, raudona – atsitraukimą, kad žinotų apsupties grupės.

 

Tuo metu kalėjimas buvo aptvertas dviejų metrų aukščio tvora, viršuje priraizgyta spygliuotos vielos. Įrengti du įėjimai – iš gatvės ir iš kiemo pusių.

 

J. Palšis ir L. Jasinskas prie kiemo durų susprogdino prieštankinę miną, išvertė duris, ir partizanai įsiveržė į kalėjimą. Ugnimi nutildytas pasipriešinimas, įsiveržta į kalėjimo vidų, atidarytos kameros ir paleisti kaliniai. Jų, kiek menama, išvaduota apie 60–70.

 

Paleidę geltoną raketą, vėliau raudoną, partizanai atsitraukė iš miesto.

 

Biržų partizanai atliko vieną pirmųjų, drįstu teigti, drąsių užpuolimų Lietuvos partizaninio karo istorijoje. Vėliau buvo Panemunio miestelio užpuolimas Rokiškio rajone, Merkinės puolimas Dzūkijoje, kiti didesni ar mažesni mūšiai, tačiau biržiečiai, įrašę vieną pirmųjų puslapių į Lietuvos partizaninio karo istoriją, tikrai gali didžiuotis.

 

 

Nuotraukoje: Buvęs kalėjimas Vabalninko gatvėje dabar tapęs gyvenamuoju namu