Moderniosios XX a. Lietuvos valstybės svarbiausias dokumentas yra garsusis Vasario 16-osios Aktas. Jį pasirašę 20 žmonių tapo Lietuvos kūrėjais signatarais. Tarp jų – ir du iš Biržų krašto kilę žmonės – Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis.
Kilęs iš Jasiškių
Jokūbas Šernas gimė 1888 06 14 Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Jasiškių kaime, evangelikų reformatų šeimoje. Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą, mokėsi privačiai, vėliau Slucko (Baltarusijoje) ir Dorpato (dabar Tartu Estijoje) privačioje gimnazijoje.
1910-1914 m. studijavo Dorpato, vėliau Peterburgo universiteto Teisės fakultetuose. Baigęs studijas, J. Šernas atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Tolimesni jo gyvenimo faktai – „Lietuvos žinių“ laikraščio redaktorius (1914 m.), Vilniaus „Ryto“ gimnazijos mokytojas (1915-1918 m.), Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti reikalų vedėjas (1914 m.), komiteto narys, vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m.) organizatorių, Lietuvos Tarybos prezidiumo sekretorius (1918-1919 m.), ministras be portfelio ketvirtojoje M. Šleževičiaus vyriausybėje (1919 04-1919 10).
J. Šernas – 1917 09 18-22 d. Lietuvių konferencijos dalyvis, jos metu išrinktas į Lietuvos Tarybą, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras.
J. Šernas buvo Lietuvos Tarybos delegacijos, vykusios į Berlyną ir 1918 10 20 susitikusios su Vokietijos kancleriu M. von Badenu, narys. Delegacija gavo principinį Vokietijos pritarimą, kad jie patys gali nuspręsti Lietuvos politiką, sudaryti vyriausybę, užmegzti santykius su šalimis.
Lietuvos Taryba delegavo J. Šerną į Mažosios Lietuvos lietuvių organizaciją – Prūsų Lietuvos Tautinę Tarybą. Jo pastangomis 1920 metų pavasarį į Lietuvos Tarybą įtraukti trys Mažosios Lietuvos atstovai.
J. Šernas buvo „Savivaldybės“ žurnalo steigėjas ir redaktorius (1923-1926 m.), Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybės departamento organizatorius ir pirmasis jo direktorius (nuo 1925 m.), Prekybos ir pramonės banko direktorius.
Priklausė Tautos pažangos partijai, aktyviai dalyvavo Evangelikų reformatų bažnyčios
veikloje.
Pirmojo pasaulinio karo metais vedė Kleofą Brijunaitę. 1917 m. jiems gimė dukra Danutė Irena. Išsiskyręs su pirmąja žmona, 1925 m. vedė Verą Fainbergaitę. Vestuvėse dalyvavo visoje Lietuvoje žinomi žmonės: Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Sofija Chodakauskaitė – Smetonienė, Jonas Basanavičius, kunigas Povilas Dogelis, Augustinas Janulaitis, kunigas Juozapas Kukta, Antanas Smetona.
Su žmona Vera Fainbergaite-Šerniene turėjo 1925 m. gimusį sūnų Jokūbą Bernardą Šerną, vėliau tapusį garsiu aktoriumi ir nusifilmavusį daugelyje Italijos, Prancūzijos filmų.
Mirė J. Šernas po sunkios ligos 1926 m. liepos 31 d. Kaune. „Biržų žinios“ 1926 08 15 informavo skaitytojus: „Mirė Jokūbas Šernas, paskutinių laikų Savivaldybių Departamento Direktorius, žinomas biržėnams visuomenės veikėjas. Jo lavonas rugp. m. 1 d. atgabentas į N. Radviliškį ir ten iškilmingai ev. Reformatų kapinėse palaidotas. Tai buvo dar jaunas, vos 38 m. žmogus, didelės energijos, gerai pažįstamas visame Lietuvos krašte.“
Po J. Šerno mirties žmona su mažamečiu sūnumi Jokūbu išvyko į Prancūziją. Pats Jokūbo, tapusio Žaku Šernu, gyvenimas irgi buvo audringas, kupinas įvairiausių išbandymų. Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijai okupavus Prancūziją, jis dalyvavo pasipriešinimo judėjime, buvo areštuotas, kalėjo Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Prieš tapdamas žinomu aktoriumi, studijavo, dirbo žurnalistu, netgi bandė siekti profesonalaus boksininko karjeros.
Kaip žurnalistas, buvo akredituotas ir iš arti stebėjo Niurnbergo procesą 1946 m., kada buvo teisiami nacistinės Vokietijos veikėjai. Apie savo lietuviškas šaknis Žakas Šernas daugiau sužinojo iš JAV gyvenančio vaikaičio Metjuso Frajolio, kuris giminės istorijos paieškas pradėjo nuo enciklopedijų bei žinynų apie Lietuvą ir netikėtai užmezgė ryšį su Medininkų žudynėse vieninteliu gyvu išlikusiu pareigūnu Tomu Šernu, vėliau tapusiu kunigu.
2004 m. Žakas Šernas buvo atvykęs į Lietuvą, apsilankė Nemunėlio Radviliškyje, kur evangelikų reformatų bažnyčioje buvo pakrikštytas ir kur yra jo tėvo, Vasario 16-osios Akto signataro J. Šerno kapas.
Kunigas, tapęs politiku
Kitas būsimasis signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 08 04 Vabalninko valsčiaus Kateliškių kaime, ūkininkų šeimoje. Pradžios mokslus išėjęs namuose, vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje, Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Sėkmingai baigė seminariją, bet dėl per jauno amžiaus A. Petrulis į kunigus nebuvo įšventintas. Jis išvyko į tuometinę Austrijos – Vengrijos imperiją ir porą metų klausė paskaitų Lvovo veterinarijos institute.
Po to vėl pasuko dvasininko keliu – įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, vėliau – į Peterburgo dvasinę akademiją. Kunigu įšventintas 1899 metais Vilniuje ir paskirtas Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios vikaru.
A. Petrulis – 1917 09 18-22 d. Lietuvių konferencijos dalyvis, išrinktas jos metu į Lietuvos Tarybą, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras.
Visą gyvenimą A. Petrulis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, lotynų kalbas, buvo mokęsis vokiečių bei prancūzų, dažnai lankydavosi Vilniuje.
Dirbdamas Maišiagaloje, iš Vilniaus vyskupo išsirūpino leidimą dalį pamaldų laikyti lietuvių kalba, dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, aktyviai bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“.
1908 m. A. Petrulis tapo Lietuvių mokslo ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų nariu. 1911 m. kartu su kunigais V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę, iki 1915 m. leidusią Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą tokio pat pavadinimo žurnalą. 1913 m. talkino kuriant „Ryto“ švietimo draugiją, buvo Pivašiūnų skyriaus vadovas.
A. Petrulis 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1918 metų lapkričio mėnesį dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.
1919 metais lenkų kareiviai A. Petrulį buvo du kartus suėmę. Po antro suėmimo jis pasitraukė į Kauną, kurį laiką dirbo Tautos pažangos partijos centro komiteto sekretoriumi. 1920 m. vėl grįžo klebonauti į Pivašiūnus, po to jam teko patarnauti tikintiesiems Paparčiuose ir Musninkuose.
Mirė A. Petrulis 1928 m. birželio 28 d., būdamas Musninkų klebonu. Tą pačią dieną „Lietuvos aidas“ paskelbė: „Šįryt dėl širdies ligos mirė kun. Alf. Petrulis Musninkų klebonas, buv. Valstybės Tarybos narys. Apie tai praneša giminėms ir pažįstamiems giliai nuliūdusieji motina, broliai ir seselės.“
Biržietis kunigas A. Petrulis buvo palaidotas Širvintų rajono Musninkų bažnyčios šventoriuje. Jo atvirą karstą per miestelį iš klebonijos į bažnyčią visą laiką nešė du broliai, sesers sūnus aviacijos kapitonas L. Peseckas ir trys parapijiečiai. Prie kapo mirusiojo nuopelnus bažnyčiai ir tėvynei priminė kanauninkas Cijūnaitis, susisiekimo ministras S. Čiurlionis, dekanas kunigas V. Mironas ir brolis Vytautas Petrulis.
Nuotraukoje: Signataras J. Šernas
