Spalio 24 d. sukanka 110 metų, kai Paberžių kaime prie Tauragės (dabar Tauragės miesto Pramonės g.) gimė evangelikų liuteronų kunigas ir bibliofilas Mikas Preikšaitis. Gimė labai religingoje ūkininko ir Paprūsės Dievo Žodžio sakytojo Jurgio Preikšaičio ir Marės Trumpaitikės šeimoje. Mokėsi Tauragės gimnazijoje, bet jos nebaigė. 1925 X 1 buvo priimtas laisvuoju klausytoju į Lietuvos universiteto Kaune ką tik įsteigtą Evangelikų teologijos fakultetą. Neaišku ar baigė studijas. Vėliau dirbo Konsistorijoje. Buvo tvirtos valios ir didelio pasiryžimo kelti lietuvių liuteronų dvasią ir patriotizmą. Vienas iš lietuvių ev. liuteronų sąjungos „Pagalba“ įkūrėjų, centro valdybos narys ir vadovų (pirmininkas), aktyviai dalyvavo „srovininkų“ veikloje, kad parapijose pamaldos būtų laikomos lietuvių kalba, bet ne vokiškai, nes iki tol visur dominavo vokiečiai. Siekė apriboti vokiečių liuteronų įtaką Lietuvoje.
1925 metais buvo išrinktas į Konsistoriją kaip lietuvių atstovas pasaulietis, kur greitai perėmė reikalų vedėjo pareigas tautiniais ir tikybiniais klausimais. 1933 metais kartu su kitais privertė atsistatydinti Konsistorijos prezidentą kunigą prof. dr. Vilių Gaigalaitį, kaltinamą vokiečių protegavimu. M. Preikšaičio ir jo bendraminčių parengtas Konsistorijos įstatymas, kuris nebuvo priimtas, sukėlė esminį konfliktą tarp Lietuvos ev. liuteronų bendruomenės ir Lietuvos Vyriasusybės. Kilus nesutarimams Bažnyčioje, 1935 V Švietimo ministerija jį atleido kartu su Martynu Kavoliu iš Konsistorijos. Kurį laiką redagavo „Sandoros“ draugijos žurnalą „Pagalbą“, 1933 – 1934 metais – radikalų evagelikų liuteronų laikraštį „Srovė“. Antrojo pasaulinio karo metu, artėjant frontui, 1944 VIII 13 d. Tauragėje buvo kunigų Jono Kalvano ir (brolio) Martyno Preikšaičio įšventintas kunigu ir paskirtas į Batakius.
Vienas iš nedaugelio liuteronų kunigų liko Lietuvoje. Paskutiniu metu aptarnavo Klaipėdos (nuo 1955), Šilutės, Skaudvilės ir Batakių parapijas, anksčiau dar ir Nidos (1957 XI 12 – 1963 IV 28). Kartu su kunigais Jonu Armonaičiu ir Jurgiu Gavėniu buvo opozicijoje Konsistorijai, veikė savarankiškai. Liko nevedęs, gyveno asketiškai. Mėgo tai, kas senoviška, lietuviška. Labai mėgo knygas. Jas pradėjo rinkti dar prieškario, o ypač intensyviai – pokario metais, kai daugelis Klaipėdos krašto lietuvininkų išvykdami į Vokietiją dovanodavo ar parduodavo savo knygas. Sukaupė ir paliko sesers Anės Gocentienės (1902 – 1983) šeimai labai didelę biblioteką (kukliais paskaičiavimais apie 10 tūkst. knygų, iš jų 2 tūkst. lituanistinių, kai kurios labai retos ar net vienintelės pasaulyje). Į ją pateko kai kurios kun. prof. dr. Viliaus Gaigalaičio asmeninės ir „Sandoros“ draugijos Klaipėdoje knygos. Knygotyrininko, VU prof. Domo Kauno teigimu, tai greičiausiai visais laikais nepralenkta dydžiu ir verte asmeninė biblioteka. Jo manymu jos dydis siekė apie 15 000-20 000 egzempliorių. Šiuo metu jis vis sparčiau sklaidosi ir kaip biblioteka jau nebeegzistuoja.
Mirė 1972 spalio 27 d. (taigi prieš 35-erius metus) Batakiuose, Tauragės rajone, kur ir palaidotas Batakių parapijos evangelikų liuteronų Mažintų kapinėse. Jaunesnis brolis Jonas (1900-1976) buvo vargonininkas ir chorvedys Tauragėje, vėliau Klaipėdoje. Jauniausias brolis Martynas (1908-1980) 1937 VIII 22 d. įšventintas kunigu, darbavosi Sudarge, Batakiuose, Žemaičių Naumiestyje, vėliau JAV, kur ir mirė.
Apie M. Preikšaitį rašė jo bendražygis ir bendramintis, tai gal kiek ir šališkai M.Kavolis. Miko Preikšaičio gyvenimo turinys // Svečias, 1973, nr. 1, p.12-19; nr. 2, p. 13-19; Stebuklingas Viešpats vedimas // Svečias, 1973, nr. 4, p.11-17; 1974, nr. 1, p. 22-27.
