Senovėje gražiuose apylinkės miškuose vykdavusios M. K. Sarbievijaus apdainuotos kunigaikščių, karalių ir didikų medžioklės. Nutiesus Vilniaus–Daugpilio geležinkelio liniją, 1860 m. Bezdonys tapo pirmąja iš Vilniaus važiuojančių traukinių stotimi. Geležinkelis, einantis per Bezdonių miestelį, yra seniausias buvusios carinės Rusijos imperijos prijungtose valdose.

1909 m. Bezdonis išgarsino J. Pilsudskis, kartu su Polska Partyja Socialistyczna nariais apiplėšęs rusų pašto traukinį, vežusį rusų valdininkams algas. Per 20 Lenkijos okupacijos metų Vilniaus krašte buvo pastatyta, pagal iš anksto nustatytą planą, šimtas mokyklų (neseniai televizijos laidoje istorikas Liudas Truska sakė, kad Lenkijos okupacija Lietuvoje buvo pati nuožmiausia iš visų okupacijų). Bezdonių mokykla buvo 100-oji ir jos iškilmingas atidarymas surengtas 1937 m. spalio 10 d. Jame dalyvavo Lenkijos Respublikos prezidentas ir J. Pilsudskio žmona Aleksandra. Iškilmėse buvo tvirtinama, kad mokykla turi būti Lenkijos ateitis ir lenkiškumo simbolis. Tačiau gyvenimas ir istorija pakoregavo kitaip: 1939 m. Vilniaus kraštas buvo sugrąžintas Lietuvai, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. buvusi lenkiška mokykla Vilnijoje tapo lietuviška. Taip buvo pradėta Vilniaus krašto gaivinimo programa.

Štai ką apie savo mokyklą rašo 2 klasės mokiniai: Labai graži mūsų mokykla. Medinė. Žaliai nudažyta. O baltos kolonos šviečia iš tolo. Gera ir jauku mokykloj net žiemą. Čia kūrenamos krosnys, todėl šilta kaip namie. Klasėje pasitinka graži ir gera mokytoja. Ji mus moko. Juk mokykla tam ir skirta, kad mokytumėmės. Mokykla maža, todėl nėra valgyklos ir sporto salės . Kai labai šalta žaidžiame stalo tenisą ir kitokius stalo žaidimus. Šalia mokyklos auga gražus obelų sodas už kurio yra mokyklos stadionas. Va ten mes ir sportuojam. Žiemą su rogutėmis važinėjam. O rudenį ir pavasarį žaidžiam futbolą, krepšinį, kvadratą arba dviračių lenktynes organizuojame. Mums labai patinka eiti į mokyklą, nes ten labai įdomu ir yra daug gerų draugų.

1994 metais 8 klasės mokinys Tadas Tomaševičius apie savo mokyklą rašė: Kas rytą aš einu į mokyklą ir matau ąžuoliuką. Jo vardas – Stelmužiukas. Vardas kilo iš didžiojo Stelmužės ąžuolo. Mūsų mokyklos senoji, geroji mokytoja Janina Gudėnienė su savo auklėtiniais lankėsi prie Stelmužės ąžuolo ir suradusi ten kelias giles parsivežė jas ir pasodino. Iš šių gilių išaugo maži Stelmužiukai. Vieną jų pasodinome prie mokyklos ir visi padainavome „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…“ Dabar ąžuoliukas auga šalia stovinčio prie mūsų mokyklos kryžiaus. Aš jį dabar matau kasdien, ateidamas į mokyklą.

Savo prisiminimais apie mokyklą dalijasi buvusi šios mokyklos įkūrėja ir ilgametė direktorė Aušrelė Šatienė.

Į Lietuvą sugrįžtame įvairiai: vieni iš Sibiro tremčių, kiti iš emigracijos, dar kiti pajutę motinų kalbą ir lietuvio dvasią savo širdimi ir krauju. Visokių kelių esti…

Mūsų kelias – mišrioje, rusų–lietuvių dėstomomis kalbomis mokykloje dirbusių mokytojų ir tėvų sunkūs žygiai į teisę turėti atskirą lietuvišką mokyklą. Visus vargus ir žygius vainikavo 1992 metų sausį tuomečio švietimo ir mokslo ministro Dariaus Kuolio leidimu Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus r. Artūras Merkys pasirašė potvarkį, kuriuo nuo 1992 sausio 1 d. buvo įsteigta mūsų mokykla. Iš mišrios mokyklos į ją atėjo 38 moksleiviai.

O pradžia tokia – mokslo metų vidurys, niūrus rūškanas sausis, atlydys, po kojomis purvas ir sniegas. Du devintokai, keturios moterys – mokytojos ir vienas vyras. Kraičio gavome nedaug – 16 senų suolų, 7 klasių lentos, 3 kėdės, vienas rašomasis stalas. Visi iš savo namų nešėme kas ką galėjome: gėles, vazas, užuolaidas, knygas. Pamenu, kaip džiaugėmės ant tuščios sienos pasikabinę pirmą padovanotą paveikslėlį. Susitvarkėme ir laukėme grįžtančių po žiemos atostogų vaikų.

Įsikūrę pajutome, kad kai kuriose klasėse labai šalta, nors kūrenome pakankamai. Pasirodė – lubos kaip rėtis. Visi pasiraitoję rankoves ėmėmės darbo: iš kaime veikusios lentpjūvės gavome pjuvenų ir 30 pilnų traktoriaus priekabų patys užpylėme ant lubų.

Tomis dienomis, o ir vėliau, supratome vieną aiškią tiesą – niekas nieko neatneš ir nepasiūlys, reikia patiems ieškoti išeities. Mūsų valstybė tąsyk turėjo daug rūpesčių ir mūsų bėdos jai nebuvo svarbiausios… Nelabai svarbios jos buvo ir vėliau, nes jautėmės lyg Nepriklausomos Lietuvos pamestinukai. Pagimdė ir paliko likimo valiai.

Atėjus pavasariui mums gimė svajonė – reikia prie mokyklos pastatyti kryžių. Nuėjau ir išsakiau savo svajonę tautodailininkui Ipolitui Užkurniui. Papasakojau jam apie mokyklą, apie mūsų norą prie jos turėti kryžių, prie kurio galėtume stabtelėti, kai sunku ar norėtume padėkoti, susirinkti rugsėjo pirmosios šventei. Ir nedrąsiai prasitariau, kad pinigų neturime.

– Tai ko prašai, jei pinigų neturi, – pasakė Ipolitas Užkurnys ir paliko mane stovinčią kiemo vidury.

Vasarai baigiantis telefono ragelyje išgirdau I. Užkurnio balsą:

– Ko neatvažiuoji pasiimti kryžiaus? – Žado netekusi vos išlemenau ačiū.

Rugsėjo pirmosios rytą, pro traukinio langą pamačiusi pastatytą kryžių, pravirkau… Tąsyk iš laimės… Pažvelgęs į kryžių persižegnok, atsiprašyk ir melsk Dievo palaimos sau, šeimai ir mokyklai (tokius žodžius sakiau susirinkusiems rugsėjo pirmąją).

Buvome naujakuriai, tuo skyrėmės nuo kitų mokyklų. Apsitrynusi lenta, kreida ir mes, mokytojai, pasiryžę meile ir rūpesčiu pridengti mokyklos skurdą. Gerai supratę savo misijos svarbą, stengėmės užgniaužti kylančią neviltį, kantrumu ir darbu lipdėme savą lietuvišką mokyklą Bezdonių kaimo vaikams, panorusiems joje mokytis.

Žadinti, gaivinti, puoselėti lietuvybę, padėti kitakalbiams ir kitataučiams integruotis į Lietuvos Respublikos gyvenimą, kad ateityje galėtų užimti deramą vietą savo valstybėje – tokia mokyklos misija.

Metai ėjo džiugindami ir keldami rūpesčius. Nekalbėsiu apie tuos, kurie privalėjo (Vilniaus r. savivaldybė) mums padėti ir padėjo tiek, kiek galėjo. O gal tiek, kiek norėjo?

1995-ųjų žiema buvo šalta ir snieginga. Ir taip kiauras mokyklos stogas nuo sniego gausos visai prakiuro, smuktelėjo čerpės, atsirado plyšiai ir viena gegnė bet kurią akimirką galėjo lūžti. Dvejus metus rašiau prašymus į visas instancijas. Atsakymas – nėra lėšų. Nuėjau pas tuometį Vilniaus apskrities viršininką Alį Vidūną ir pasakiau, kad klaupiuosi prieš jį ant kelių prašydama gelbėti vaikų gyvybes. A. Vidūnas išklausęs pasakė:

Rytojaus dieną iš pat ryto atvažiavo statybininkai ir pats apskrities viršininkas. Įvedė vandenį, sanitarinį mazgą, pakeitė mokyklos stogą ir t. t.

Prisimindama A. Vidūną sakau: tebūnie lengva jam Lietuvos žemelė… Dėkoju visiems už pagalbą ir paliktą savo pėdsaką bei širdies dalelę Lietuvos švietimo istorijoje. Dėkoju Valentinui Milakniui, profesoriui Antanui Tylai, kun. Hans Friedrich Fischer, Eligijui Ryškui ir daugeliui kitų žmonių, vienaip ar kitaip mus parėmusių. Mintyse dažnai jums linkiu Dievo palaimos.

Mokykla yra ne pastatas, o namai, kuriuose pirmiausia vienas kitą supranta ir jaučia. Mokytojų ir mokinių santykiams, lemiantiems ugdymo proceso eigą ir kokybę, teikėme daug dėmesio. Kokie gi buvo mūsų pirmieji mokiniai ir kokie šiandieniniai? Vargu ar galima būtų išmatuoti. Visi jie buvo ir yra mūsų mokiniai, patys svarbiausi tėvams ir mokytojams. Tačiau jų mąstymas, siekis tobulėti pakito. Ir tai džiugina. Per tuos darbo metus mokėmės visi: ir mes, mokytojai, ir mokiniai. Mokėmės vieni iš kitų mokėjimo kalbėti ir susikalbėti, suprasti vieniems kitus, pakantumo ir stiprybės. Būta džiaugsmų, būta ir karčių nusivylimų. Reformų, pertvarkų metas keičia mokyklą. Šį nelengvą Lietuvos švietimo sistemoje vykstantį virsmą šiandieninis mokytojų bendruomenės branduolys išgyvena mokydami ir mokydamiesi. Širdimi ir protu suvokiu, kad 1992 m. įkurta mokykla nuo šiandieninės skiriasi savo filosofija, vertybėmis, kultūra.

Istorijos instituto direktorius, habilituotas istorijos mokslų daktaras, akademikas Antanas Tyla kartą manęs paklausė:

Visą savo 19 metų pedagoginę veiklą Bezdonyse apibendrinčiau taip: Tai buvo „Ilga kelionė per kopas“.

Nuo 1992 metų mokykloje veikė Maltos ordino pagalbos tarnybos Vilniuje jaunųjų maltiečių grupė – pirmoji moksleiviška grupė Lietuvoje, kuriai vadovavo tuometė mokyklos direktorė A. Šatienė. Mokyklos bendruomenė ir dabar dalyvauja įvairiose paramos ir labdaros akcijose, lanko Antavilių senelių namuose gyvenančius senolius.

1996 m. Bezdonių antrajai mokyklai buvo suteiktas „Saulėtekio“ vardas. Tai ir Pietryčių Lietuva, ir patekanti saulė sveikina mokinius kas rytą, kviesdama dirbti didelius ir gražius darbus. Ir svarbiausia, mūsų Tėvynės saulėtekis po dviejų okupacijų. Taip kalbėjo mokyklos krikštatėvis, buvęs istorijos instituto direktorius, habilituotas istorijos mokslų daktaras, akademikas Antanas Tyla. Po metų, lietuviškos mokyklos penkmečiui, buvo sukurta daina, ženkliukas ir vėliava. Vėliavą pagamino dail. Ramunė Survilienė, o finansavo mūsų globėja ir rėmėja ponia Eugenija Bulotienė iš Detroito, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje.

2006 metais pašventinta Bezdonių bažnyčia. Nuo tada bažnyčioje gieda mokinių ir mokytojų choras, kuriam vadovauja vidurinės mokyklos direktorė Vida Dzenkauskienė. Kiekviena mokslo metų pradžios šventė prasideda bažnyčioje. Per kiekvieną Kalėdinį renginį į mokyklą ateina kunigas pasidalinti su visais kalėdaičiais. Baigiantys mokyklą dvyliktokai taip pat prašo Dievo ir Bažnyčios palaiminimo.

2004 m. mokykloje įsikūrė Vilniaus Valdovų rūmų tunto Gedimino skautų draugovė. Jai vadovauja vyresnioji skautininkė V. Dzenkauskienė. Šaunieji skautai ne tik mokosi bei rodo pavyzdį kitiems, kaip mylėti savo krašto žmones, bet ir jiems padeda: sodina mišką (2009 m. buvo pasodinta 1 000 medelių, skirtų Lietuvos tūkstantmečiui paminėti), tvarko ežero pakrantes, prieš Kalėdas dalina Betliejaus ugnelę. Visų darbų ir nesuminėsi… ir kam to reikia – padarei gerą darbą ir džiaukis. Skautai ne tik daug ir sunkiai dirba, jie nemažai keliauja, organizuoja įvairias vakarones, jų choras koncertavo Karo akademijoje, Karininkų ramovėje. Jie net Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II pasitiko Vilniaus rotušėje.

Bažnyčia ir mokykla – du centrai, kur puoselėjamas ir mylimas lietuviškas žodis. Jau praeito amžiaus pabaigoje (1993–1999 m.) pradinių klasių mokytoja Leonora Rymkevičienė, norėdama sudominti ir pagilinti mokinių lietuvių kalbos žinias, kartu su jais leido klasės laikraštį. Ant paprasto laikraščio vaikai suklijuodavo savo rašinėlius, piešinius, eilėraščius, įvairius klasės ir mokyklos skelbimus. Laikraštį išleisdavo vieną kartą per mėnesį. Vaikai yra vaikai. Jie greitai visiems papasakojo apie savo leidybinę veiklą. Susidomėjimas buvo didelis ir direktorė nusprendė mokyklos mastu leisti laikraštį „Pagaliau skambutis…“. Mokiniai rašo ir kuria iki šiol. Dalyvauja įvairiuose rašinių, pasakų ir panašiuose kūrybos konkursuose. Mes ne tik mokomės, varžomės įvairiose olimpiadose ar skaitovų konkursuose. Moksleiviai daug dėmesio skiria sveikai gyvensenai, užkerta kelią žalingiems įpročiams ir daug sportuoja. Jie bėga Sausio 13-osios bėgime, užima prizines vietas stalo teniso varžybose, šaškių čempionatuose ir kviečia tėvelius bei miestelio bendruomenę į pavasarinę sporto šventę. Švenčiame visas Valstybines ir kalendorines šventes. O linksmiausios ir įdomiausios būna mokyklos tradicinės šventės. Tai – Mokytojo diena, Tolerancijos diena, šv. Valentino diena, Kaziuko mugė, Jurginės, Žemės diena, Europos diena, šilta ir miela šeimos šventė… O ir į mokyklą einame kaip į šventę.

Mokykla plečiasi, mokinių daugėja. 1997 m. rugsėjo 1-ąją Vilniaus apskrities viršininko įsakymu buvo įsteigta Bezdonių vidurinė mokykla.

Nuo pat lietuviškos mokyklos veiklos mokinius lanko garbingi svečiai: švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis su žmona Gražina, rašytoja Gintarė Adomaitytė, europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė, ekspedicijos „Misija – Sibiras“ atstovai ir daugelis kitų nusipelniusių Lietuvai žmonių. Mokyklos nepamiršta ir aplanko buvę mokiniai. Jie ruošia asmenines parodas, atlieka praktiką, atveda mokytis savo vaikus, kai kurie patys čia suranda darbo vietas.

Pasikviečiame ir mokinių iš kitų Vilniaus rajono mokyklų. Pernai mokykloje vyko rajoninis skaitovų konkursas „Gintarėlį tau nešu ant delno“. Visą dieną mažieji skaitovai deklamavo Lietuvai, Motinai, Kalbai.

Daug dėmesio skiriama neformaliam mokinių ugdymui. Mokykloje veikia daug būrelių, kuriuos mokiniai noriai lanko. Mokiniai rašo, piešia, lipdo, dainuoja, vaidina, šoka, groja. Sudarytos sąlygos ir patiems mokiniams rodyti savo iniciatyvą. Merginos šoka šiuolaikinius šokius, o vaikinai sukūrė roko grupę. Todėl per šventes nekviečiame šokėjų, dainininkų ar aktorių – viską mokame patys.

Moksleiviai daug keliauja. Pirmąsias keliones padėjo organizuoti ir rėmė Amerikoje gyvenantys lietuviai. Mokiniai apkeliavo visą savo kraštą – nuo Bezdonių dvaro (dabar Villa Mindoza) ir Arvydų bunkerių panemune iki Ventės rago, Kryžių kalno, Klaipėdos ir Nidos. Pabuvojo Italijoje, Briuselyje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir t. t.