„Kaip paaiškinti, kodėl yra taip, kad nors pas mus, Suvalkų krašte, vyksta tiek daug kultūrinių renginių, taip sparčiai nutautėjame?“ – retoriškai klausia Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė.

„Aušros“ redaktorės nuomone, koncertų ir renginių gausybė nestabdo Seinijos lietuvių asimiliacijos. Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, lietuviais užsirašė maždaug 5000 gyventojų (apie 16 proc. mažiau nei prieš 10 metų). Yra įvairių priežasčių, dėl kurių žmonės bijo arba nenori prisipažinti esą lietuviai. Viena iš jų vadinasi Berznykas.

„Tai, kas tenai vyksta – akivaizdus ir begėdiškas lietuvių tautos ir valstybės niekinimas. Aš nesuprantu, kaip galima taip įžūliai elgtis, nesuprantu, kodėl Lietuva nebando apginti žuvusių už jos laisvę sūnų garbės“, – sakė I. Gasperavičiūtė.

Prieš septynerius metus, kai buvo pradėta restauruoti Lietuvos savanorių kapus Berznyko kapinėse, per vieną naktį šalia jų „išdygo“ Panerių obeliskas. Akivaizdu, kad 1920 m. palaidoti Lietuvos savanoriai nieko bendro neturi su „Nemuno mūšio“ istorija, su Paneriais ar kitais Antrojo pasaulinio karo įvykiais.

„Lenkai ilgai delsė pašventinti Panerių paminklą. Gal laukė Lietuvos aiškios pozicijos? Nesulaukė. Kai kurie lenkai jautė tam tikrą nepatogumą, aiškindavo, esą kaltas parapijos klebonas, – tikino Irena Gasperavičiūtė. – Juk visiems (juolab iniciatoriams) aišku, kad tai antausis lietuviams, kad kenks abiejų tautų santykiams. Tačiau šiais metais į iškilmes atvyko ir oficialus valstybės atstovas iš Tautos atminties instituto (IPN).“

Apie Berznyko problemą su „Aušros“ vyr. redaktore Irena Gasperavičiūte kalbasi Sigitas Birgelis.

Vaizdo medžiaga: http://punskas.pl/?p=24565

(sb), punskas.pl

www.punskas.pl

Nuotraukoje: Berznyko kapinės