Pagrindinis puslapis Sena Voruta Baltasis generolas iš Zarasų krašto

Baltasis generolas iš Zarasų krašto

„Mes prisimename, mes didžiuojamės“, – įrašyta atminimo lentoje, praėjusį rugpjūtį atidengtoje ant Mukulių dvaro (Zarasų r.) gyvenamojo namo, kuriame gimė baronas, vienas iš Baltųjų judėjimo vadų, generolas leitenantas Piotras Vrangelis.
 
„Mes prisimename“. Iš tiesų – vyniojasi didžiulis istorijų ir prisiminimų kamuolys. Prieš 90 metų Zarasų krašte virė mūšiai – Lietuvos savanorių kariuomenė grūmėsi su bolševikais: ne tik atsilaikė prieš dešimteriopai stipresnes, geriau ginkluotas pajėgas, bet ir jas išvijo. Zarasų karinė operacija – Lietuvos kariuomenės garbė. Tuo pat metu už tūkstančių kilometrų su bolševikais kovojo netoli nuo Zarasų gimusio talentingo karvedžio P. Vrangelio vadovaujama Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų savanorių armija.
 
1923 metais P. Vrangelio gimtąjį dvarą įsigis gydytojas Juozas Buzelis, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos pirmojo – Steigiamojo – Seimo narys. Beje, jis su bendraminčiais 1922-ųjų kovą atkūrė „Lietuvos žinių“ dienraštį ir buvo neoficialiu jo redaktoriumi. Gydytojas gyveno Zarasuose, o į Mukulius važiuodavo vasaroti.
 
Kai dvarelį prie didelio ir vaizdingo Avilių ežero nacionalizuos sovietai, jame veiks mokykla, vėliau poilsio bazė. Beveik po penkių dešimtmečių, 1990-aisiais, jį susigrąžins J. Buzelio artimieji. Čia su savo trimis vaikais ims važinėti ilsėtis buvusio savininko vaikaitė garsi plaukikė Aiškutė Buzelytė.
 
Ežeringojo krašto trauka
P. Vrangelio gimimo Mukulių dvare faktas zarasiškiams nėra naujiena, tačiau įamžinti jį pasiūlė ežeringajame krašte poilsiaujantis peterburgietis Aleksandras Bogdanovas, besidomintis Rusijos pilietinio karo istorija. Jis, padedamas Lietuvos rusų bajorų bendruomenės pirmininko Olego Zavadskio, susitarė su dabartiniais dvaro šeimininkais, ir rugpjūčio 11 dieną buvo atidengta atminimo lenta čia 1878 metais gimusiam P. Vrangeliui.
 
Kaipgi Mukuliuose atsidūrė Rostove prie Dono gyvenę būsimojo karvedžio tėvai? Pasakoja Zarasų rajono mero pavaduotoja Stasė Goštautienė: „XVIII amžiuje įkurtą dvarą 1872 metais įsigijo Rusijos karinis veikėjas, senatorius, istorikas, pėstininkų generolas Pavelas Bobrovskis. Apie dvidešimt metų jis kas vasarą važiuodavo čia iš Peterburgo. Šiuos kraštus pamėgęs P. Bobrovskis testamente nurodė palaidoti jį Mukuliuose. Vykdant mirusiojo valią, speiguotą 1905-ųjų vasarį palaikai iš Peterburgo arklių traukiamu vežimu buvo atvežti į dvarą ir palaidoti visai šalia esančiose kapinaitėse. Manoma, kad P. Vrangelio tėvai palaikė artimus ryšius su P. Bobrovskiu. Yra duomenų, kad jie Mukulių dvare praleido metus ir kad čia gimęs vaikas buvo pakrikštytas Vilniuje.“
 
P. Bobrovskio kapas – vienintelis gerai išsilaikęs senosiose Mukulių kapinėse. „Vienas P. Bobrovskio vaikaitis buvo Argentinos prezidento asmens sargybinis, – sako S. Goštautienė. – O vienas jo provaikaitis, gyvenantis Maskvoje ir palaikantis ryšius su garsiu mūsų kraštotyrininku Jonu Nemaniu, pareiškė norą išsivežti prosenelio palaikus į Rusiją. Manau, tai būtų neteisinga, kadangi prieštarautų testamentui.“
 
O. Zavadskis LŽ teigė puoselėjantis sumanymą atstatyti Mukulių kapinėse stovėjusią koplytėlę ir paskirti ją P. Vrangelio bei kitų Baltųjų judėjimo didžiųjų asmenybių atminimui. Lėšas rinkti ketinama iš įvairiose šalyse gyvenančių rusų emigrantų. „Gal ši žinia pakeis ir P. Bobrovskio provaikaičio norus?“ – spėja S. Goštautienė. Spalį Zarasų rajono savivaldybėje rengiasi apsilankyti Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Kokia bus oficiali Rusijos pozicija, sunku pasakyti. „Juk P. Vrangelis – baltųjų generolas“, – sakė O. Zavadskis.
 
Dar vienas dvaras
Domėtis istorija Zarasų rajono vicemerę įpareigoja garsi ir garbinga pavardė. Genealoginis Goštautų medis, siekiantis XIII amžių, užimtų gerus septynis metrus. Drauge su vyru, kilusiu iš Kėdainių krašto, 2000–aisiais ji dalyvavo Ignalinos rajone vykusiame Goštautų giminės suvažiavime. Iš 104 dalyvių tik 20 buvo iš Lietuvos, dauguma – iš Prancūzijos. Vienu lėktuvu buvo atskridę net 46 Goštautai.
 
Artėjantis Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis zarasiškius vėl paragins prisiminti krašto istoriją. Šiose žemėse ir 1915–aisiais vyko didžiuliai mūšiai – Rytų frontas čia stabtelėjo ilgam. Pasak S. Goštautienės, yra sumanymų šimtmečio proga parengti turistinį maršrutą į iki mūsų dienų išlikusią fronto liniją netoli Turmanto ir kitais Pirmojo pasaulinio karo kovų takais.
 
Kai šiame kare, Prūsijos fronte, kovėsi P. Vrangelis, jo žmona, norėdama būti arčiau vyro, atvyko į Vilnių ir dirbo ligoninėje gailestingąja sesele – taigi dar viena sąsaja su Lietuva.
 
Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ pateikiamas įdomus faktas: esą Senųjų Dvareliškių dvarą prie Nemuno, ėjusį iš rankų į rankas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsigijo baltagvardiečių generolas P. Vrangelis. Netrukus įsisuko kruvini karų verpetai, ir generolui neteko pasidžiaugti dideliu dvaru ir gražiais upės vaizdais. Dabar šiose apylinkėse telkšo Kauno marios.
 
LŽ kalbintas Vilniaus universiteto docentas istorikas Algirdas Jakubčionis papasakojo, kad neseniai skaitydamas Rusijos istorikų straipsnius užtiko nuorodų, kad Lietuvoje, Veiveriuose, gimė dar vienas Rusijos istorijos veikėjas – NKVD įkūrėjas Nikolajus Ježovas. Per Rusijos pilietinį karą jis kovėsi priešingoje nei P. Vrangelis – bolševikų – pusėje. „Vargu ar jis galėjo susitikti su P. Vrangeliu mūšio lauke“, – abejojo A. Jakubčionis.
 
„Perėmęs armiją iš buvusio savo vado Antono Denikino, kurį labai kritikavo dėl vangaus vadovavimo, P. Vrangelis atsiskleidė kaip puikus organizatorius. Jį mėgo karininkai. Garbėtroška, drąsus, bravūriškas – jis buvo tokio temperamento, kokiam atsiskleisti labai palankus toks metas, kaip pilietinis karas“, – teigė istorikas.
 
„Regiu mūšių vaizdus“
P. Vrangelio, panašiai kaip ir Goštautų, genealoginis medis siekia XIII amžių – tada istoriniuose daniškuose dokumentuose ši pavardė minima pirmą kartą. „Lūšiu, bet nesulinksiu“, – įrašyta Vrangelių šeimos herbe. Į kariuomenę P. Vrangelis įstojo savanoriu 1904–aisiais, dalyvavo rusų ir japonų kare. Ne kartą pasižymėjo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. Labai neigiamai vertino 1917 metų vasario revoliuciją. Po Spalio revoliucijos išvyko į Krymą. Nuo 1919 m. sausio jis – Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų savanorių armijos vadas. Išvijo Raudonąją armiją iš Šiaurės Kaukazo, užėmė Caricyną (dabar Volgogradas), tačiau jam nepavyko įgyvendinti tikslo susijungti su Aleksandro Kolčako pajėgomis. Toliau – nesutarimai su A. Denikinu, pašalinimas iš pareigų, paskui grįžimas į jas Antantės atstovams reikalaujant.
 
Kai kurie Rusijos istorikai įsitikinę, kad bolševikai, išvarginti kovų, buvo pasirengę pasirašyti taikos sutartis su kaimyninėmis valstybėmis (tarp jų – 1920-ųjų liepos taikos sutartis su Lietuva), kad visas pajėgas sutelktų baltiesiems įveikti.
 
Sutriuškintos P. Vrangelio armijos likučiai (apie 80 tūkstančių žmonių) 1920 metų lapkričio 14 dieną persikėlė į Turkiją – generolas talentingai parengė evakuaciją. Apie baltagvardiečių traukimąsi dainuojama populiarioje dainoje apie poručiką Golicyną ir kornetą Obolenskį.
 
Emigracijoje P. Vrangelis rašė atsiminimus. Prisipažino: „Aš negaliu pailsėti dėl įkyrių minčių, be perstojo regiu Krymo, mūšių, evakuacijos vaizdus. Smegenys prieš mano valią karštligiškai dirba: numato, apskaičiuoja, rengia dispozicijas. Aš neįstengiu pasipriešinti. Karo vaizdai visą laiką man priešais akis ir aš visą laiką rašau įsakymus, įsakymus, įsakymus.“
 
P. Vrangelis mirė 1928 metais Briuselyje, eidamas 50-uosius. Susirgo staiga, labai neaiškiomis aplinkybėmis, manoma, nunuodytas OGPU agentų. Tuo neabejojo generolo dukra (šiuo metu ji ir jos brolis gyvena JAV). Pasak P. Vrangelio motinos baronienės Marijos Vrangel, tai buvo 38 siaubingų kančių paros. Baronas buvo palaidotas du kartus. Pirmą – Briuselyje, netrukus po mirties, antrą – praėjus pusmečiui, Belgrade, rusų Švč. Trejybės cerkvėje.
 
Bolševikus baugino jau vien P. Vrangelio vardas. Jie buvo įsitikinę, kad prieš mirtį generolas pasirūpino įkurti itin slaptą tarptautinę antisovietinę šnipų organizaciją. Iki šiol vieniems jis yra „juodasis baronas“, kitiems „baltasis riteris“. Į atminimo lentos atidarymo iškilmes buvo kviesti ir Zarasų krašte poilsiaujantys maskviečiai mokslininkai, Lietuvą pamėgę dar nuo sovietinių laikų, tačiau nė vienas iš kelių dešimčių kviestųjų nepasirodė.
 
Klara tapo Aiškute
Į Mukulių dvarą LŽ žurnalistus palydi vicemerė S. Goštautienė. Pasitinka gydytojo J. Buzelio marti Liuda Buzelienė. Dvare žmonės gyvena iki spalio, paskui išvažiuoja į Vilnių, palikę jį globoti rūpestingiems kaimynams. Tarp vasarotojų būna ir dvi J.Buzelio dukros. Sūnus Visvaldas, ponios Liudos vyras, 1996 metais atgulė šalia tėvo Sadūnų kapinėse. Tų pačių Sadūnų, kuriuos išgarsino liaudiškos muzikos kapela.
 
Sovietiniais metais dvare buvo įsikūrusi mokykla, vėliau poilsio bazė. Naujieji šeimininkai darė pertvarkas, keitė pastato struktūrą – kad būtų klasės ir koridoriai. Bet ir šiandien juntama seno dvaro atmosfera: aukštos lubos, pailgi langai, daug vietos. Stovi fortepijonas ir etažerė su senomis, gydytojui J. Buzeliui priklausiusiomis medicinos knygomis, įrištais žurnalų komplektais. Viename kambaryje sukabintos dailiai įrėmintos senos fotografijos. Buzelių tuoktuvės 1927–aisiais. Sutuokė juos kunigas Juozas Tumas–Vaižgantas. Jeigu ne jis, vedybos gal nebūtų įvykusios, mat J. Buzelio išrinktoji buvo latvė Klara Zvirbule – liuteronė, o tais laikais santuokos su kitatikiais nebuvo toleruojamos. Vaižgantas garsėjo tolerancija ir buvo J. Buzelio bičiulis. Klara Buzelienė labai greitai išmoko lietuviškai ir Zarasuose dirbo mokytoja. Savo vardą ji išvertė į lietuvių kalbą – Aiškutė.
 
„Mano dukra, plaukikė, irgi Aiškutė, – sako ponia Liuda. – Taip senelis norėjo. Spalio 3 dieną ji vyks į Australiją, į veteranų plaukimo varžybas. Kai ji čia nuplaukdavo į vidurį ežero, kaimo žmonės sakydavo, gal jai pasimaišė protas.“
 
Nors J. Buzelis buvo kairiųjų pažiūrų (valstietis liaudininkas), jis nepritapo prie sovietinės aplinkos. Uoliai besirūpinantis dėl ištremtų artimųjų gydytojas pats tapo įtartinas sovietų valdžiai. Liudininkų teigimu, J. Buzelis, vos radęs progą, šelpė ir guodė į tėvynę grįžusius tremtinius, politinius kalinius: „Jis, rodos, gyveno dėl kitų – kam patarti, ką sušelpti, kam pasakyti gerą žodį, paskatinti, nuraminti.“
 
Dvaro kieme – senų medžių alėjos. Po audrų čia būna virtuolių ir nulūžusių šakų. Žaibų sučaižyti du ąžuolai, J. Buzelio sodinti žuvus Dariui ir Girėnui. O šalia jau visai nemaži medžiai, sodinti gydytojo provaikaičių garbei. Marmurinė paminklinė lenta skelbia, kad čia – generolo P. Vrangelio gimtinė. Iš Zarasų krašto istorijos to neištrinsi.

www.lzinios.lt

Corbis/Scanpix nuotr.
 
Nuotraukoje: P. Vrangelis (1878-1928) „Vykdydami pareigą padarėme viską, ką leidžia žmogaus jėgos“

Naujienos iš interneto