Trys Vilniaus arkivyskupijos kunigai Juozas Urbonas, Donatas Valiukonis SJ ir Pranas Vaičekonis pažymi ganytojiško darbo 50-metį.
Sunkiais sovietinės okupacijos metais Lietuvos bažnyčia drąsiai ir pasiaukojamai gynė tikėjimą ir tikinčiuosius. Už tikėjimo laisvę mūsų kunigai buvo tremiami į Sibirą ir sodinami į kalėjimus, šaudomi ir niekinami. Tačiau Kauno kunigų seminarija nenustojo veikusi ir ruošusi mūsų tautai dvasios Ganytojus. Tarp jų buvo ir trys šiandien kunigystės 50-metį pažymintys Juozas Urbonas, Pranas Vaičekonis ir Donatas Valiukonis
Anksčiau labiau vertino šventus dalykus „Vorutos“ pokalbis su bažnytines teises hab. dr., Lietuvos mokslų akademijos nariu, Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariu, prof. kun. Pranu Vaičekoniu jo kunigystės 50 metų jubiliejaus proga.
Gerbiamas profesoriau, gal galima būtų sužinoti apie Jūsų giminės šaknis, iš kur Jūs kilęs?
Man likimo buvo lemta gimti Pasvalio valsčiaus Tetervinų kaime, Skrebotiškių parapijoje. Mano tėvas Juozapas, motina Elžbieta. Aš buvau pirmas vaikas, augau neturtingoje šeimoje, nes tėvelis turėjo tik keletą hektarų žemės. Bet jis labai stengėsi sudaryti sąlygas, kad vaikai galėtų siekti mokslo. 1940 m. baigiau Šunkiškių kaimo pradžios mokyklą. Vėliau pradėjau mokytis Pasvalio gimnazijoje. Prasidėjo karas. Karo metu baigiau šešias klases ir įstojau į Kauno kunigų seminariją.
Kada pradėjote mokytis seminarijoje?
Įstojau į seminariją baigiantis karui – 1944 metų rudenį. Kadangi labai norėjau įstoti, net pėsčias išėjau iš Pasvalio į Kauną; nebuvo jokių susisiekimo priemonių. Man tebuvo tik 16 metų. Seminarijoje buvo parengiamieji kursai, bet užėjus sovietams buvo mažinama grupė. Tada baigiau Kaune suaugusiųjų I gimnaziją, nes jau turėjau seminarijos išsilavinimą. Antrą kartą sugrįžau į seminariją 1948 metais.
Kas tuomet buvo seminarijos rektorius?
Kai aš stojau į seminariją pirmą kartą, rektorius buvo amžino atminimo tėvas Stanislovas Gruodis SJ, o kai stojau į dabartinę seminariją, rektorius buvo Augustinas Vaitiekaitis. Jis yra parašęs istorijos vadovėlį. Tuo metu stojant mums valdžia netaikė jokių sankcijų – priėmė tiek, kiek buvo nustatyta. Tuo metu buvo 75 auklėtiniai. Rektorius Augustinas Vaitiekaitis pasakė, kad yra galimybė įstoti į Vilniaus vyskupiją. Tada Vilniaus vyskupija galėjo priimti tik 4, Vilkaviškio 7 ir Telšių vyskupija 2 auklėtinius.
1952 metų rudenį, apie rugsėjo pabaigą, buvo nutarta, kad bus teikiami šventimai. Šventimus tuomet teikdavo mums būnant paskutiniame, penktame, kurse. Iš viso kurse buvo 16, bet šventimus suteikė 15-kai, nes vienas buvo per jaunas, jam reikėjo laukti dar po naujųjų metų. Šventimus suteikė amžino atminimo vyskupas Kazimieras Paltarokas, vienintelis likęs vyskupas Lietuvoje.
Gavę šventimus, dar metus studijavome. Po to buvome išsiųsti į parapijas. Mane paskyrė klebonu į Varėną, bet greitai buvau pakviestas į Kauną metus pasitobulinti. Turėjau gauti vyskupo Paltarokas leidimą išvykti į tuos kursus. Kaune buvo tam tikrų sunkumų – nebuvo kur gyventi. Kartu su kunigu Kazimieru Žitkumi atvykome į Vilnių pas vyskupą Kazimierą Paltaroką. K.Žitkus paaiškino susidariusias sąlygas, ir vysk. Paltarokas mane paskyrė dirbti į Vilnių, nes čia trūko kunigų. 1956 metų rudenį buvau paskirtas į Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, projektuotą architekto Antano Vivulskio (1877–1919), dabartinėje Vytenio gatvėje.
Gal prisimintumėte tą situaciją?
Bažnyčia dar ir 1940 metais nebuvo baigta statyti, nors pradėta 1913, o pamaldos vyko jau nuo 1917 metų. Likimas buvo negailestingas šiai bažnyčiai – 1963 metais ji uždaryta ir rekonstruota į Statybininkų kultūros rūmus. Bažnyčios šventoriuje buvo palaidotas pats architektas Antanas Vivulskis. Bažnyčią uždarius ir vėliau nugriovus, Antano Vivulskio palaikai išvežti.
Nuo 1956 metų prasidėjo Jūsų klajonės po Vilniaus bažnyčias.
Nuo 1956 iki 1959 metų buvau vikaru Švč. Jėzaus širdies parapijoje, po to buvau perkeltas į Antakalnį vikaru. O 1962 metais vasario 16 d. gavau paskyrimą atgal į tą bažnytėlę jau klebonu.
Po to vyko Vatikano antrasis susirinkimas, ten dalyvavo mūsų valdytojai, atsirado galimybė išvažiuoti į Romą studijuoti. Kaip kandidatą pasiūlė mane. Bet iškilus problemai dėl vizos, išvažiavau į studijas tik 1968 metų sausį. Apsigyvenau vokiečių kolegijoje, ten prasidėjo studijos. Kadangi vienas semestras jau buvo praleistas, o aš nemokėjau kalbos, pradėjau lankyti italų kalbos kursus. Kolegijoje kalbėjome vokiškai, paskaitos vyko lotynų kalba. Čia buvo kunigų iš įvairių pasaulio šalių. Daugiausia buvo austrų ir vokiečių, keli italai, buvo ir iš Kanados bei Amerikos.
1972 metais sėkmingai baigiau studijas.
Grįžęs į Lietuvą gavau paskyrimą į Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią Vilniuje. Taip pat Kauno kunigų seminarijoje dėsčiau bažnytinę teisę. Seminarijoje dirbau 20 metų – nuo 1973 iki 1993 metų. Po to paprašiau atleidžiamas.
Po dvejų metų buvau pakviestas į Vytauto Didžiojo universitetą ir dabar esu Teologijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjas. Dėstau magistrantams bažnytinės teisės disciplinas.
Ar galite šiek tiek sugrįžti į Jūsų jaunystės Vilnių? Kaip viskas yra pasikeitę?
Pasikeitimų yra. Tuometiniai žmonės ateidavę į bažnyčią su gyvu tikėjimu. Iš Lietuvos etninių žemių buvo daug intencijų. Žmonės labai uoliai aukodavo šventoms mišioms. O su priešiškais bažnyčiai gyvenime nebuvau susidūręs.
Na, o dabar yra labai pakitusi žmonių moralė. Mat yra tokia filosofija: uždraustas vaisius yra labai patrauklus. Kol bažnyčia buvo draudžiama, daugiau žmonių į ją veržėsi. Net ir tie, kurie buvo indiferentai, tie irgi eidavo ar padėdavo bažnyčiai. O dabar situacija šiek tiek pasikeitė, nes dabartiniai bažnyčios bendruomenės nariai nebuvo paruošti toms naujovėms, kurios vyko po antrojo Vatikano susirinkimo.
Pasiklausykime, kokia yra mūsų kalba. Internete gausu keiksmažodžių ir į tai kreipiama mažiausia dėmesio. Anksčiau žmonės labiau vertino šventus dalykus.
O dabar, atrodo, to šventumo yra mažiau matyti.
Gražus ir prasmingas kunigo Donato Valiukonio jubiliejus
Kelio pradžia
Pasveikinus gerbiamą solenizantą kunigą Donatą Valiukonį su garbiu 50-ties metų kunigystės jubiliejumi, pasidomėta, kada ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo jo kelias į kunigystę. Jubiliatas prisiminė 1945-uosius.
Tuomet Kauno jėzuitų gimnazijoje, kuri nacmečiu vadinta 9-ąja, – sakė D.Valiukonis, – su mūsų klase itin artimai ir nuoširdžiai bendravo tėvas Karolis Garuckas. Nors tąsyk nedaug kas iš mūsų bendraklasių savo ateitį siejo su kunigyste, juolab kad 1944-aisiais prasidėjo antroji sovietų okupacija. Vis dėlto iš 16 gimnazistų 5 pasirinko kunigystę. Pirmasis apsisprendė vyskupas Vladas Michelevičius. Tuo pačiu keliu patraukė – įstojo į jėzuitų naujokyną – vėliau tėvu Lauriūnu tapęs – ir Jonas Laurusevičius. Tą patį gyvenimo kelią pasirinko ir artimas jo bičiulis Vytautas Pranciškus Rūkas, pastaraisiais dešimtmečiais sėkmingai klebonavęs Trakų parapijos bažnyčioje ir už išsaugotus šios šventovės lobius kotiruotas monsinjoro titulu. Po to 1945 metais sykiu su Kazimieru Dambrausku, kuris į kunigų seminariją įstojo vėliau, į jėzuitų naujokyną įstojau ir aš.
Odisėjo klajonės
Kauno kunigų seminarijoje Donatas Valiukonis studijavo nuo 1948 iki 1953-ųjų, nors šventimus iš vyskupo Kazimiero Paltaroko rankų gavo metais anksčiau. Deja, vėliau prasidėjo savotiškos Odisėjo klajonės. Pirmiausia, trejetą mėnesių teko vikarauti Eišiškėse. Vėlgi trejetas metų klebonauta Ignalinoje bei Vidiškėse, pusmetis – Kazitiškio parapijoje.
Vilniaus Kalvarijų bažnyčioje praleisti ketveri metai lyg ir praskaidrino provincijos klajones.
Deja, klajonės nesibaigė, o kunigystės vietos keitėsi kaip kino kadre. Vilniuje 1961 metais prasidėjo vadinamasis valymas. Iš sostinės įkandin ištremto Jo Ekscelencijos Julijono Steponavičiaus be konkretesnio preteksto į Kalesninkus buvo ištremtas ir dabartinis jubiliatas D.Valiukonis. Po dvejų metų valdytojas Česlovas Krivaitis perkelia kunigą vikaru į Adutiškį, o iš ten ir į Gaidę. Čia kunigauti teko nei daug, nei mažai – 16 metelių…
Beje, ši vietovė garsi tuo, kad joje parapijiečių vargus vargelius rokavo, jos labui edukacinį darbą dirbo, o ten ir žemelėje amžiną prieglobstį rado kunigas Danielius Buivys.
Vėliau D.Valiukonis aštuonerius metus savo parapijiečių nuodėmes atgailavo Paberžėje, netoli Vilniaus.
Vargai neužgriūva po vieną, o tik urmu ir kaip krušos prisotinti debesys ritasi vienas po kito. Iš pareigų vieneriems metams teko pasitraukti, kai sustreikavo širdis, neapsieita be kataraktos operacijos. Galima tik įsivaizduoti psichologinę būseną ganytojo, nešančio Viešpaties šviesą žmonėms, bet po akimirkos kitos galintį prarasti jos pojūtį…
Prošvaistės. Ganytojo moto
Solenizanto gyvenime nušvito prošvaistės tik atgavus Arkikatedrą. Joje, kaip pačioje Lietuvos širdyje, garbingiausioje jos šventovėje pradėta vikarauti. Tuo pat metu vėl susikryžiavo buvusių bendraminčių ir bendražygių keliai: Jo Ekscelencija arkivyskupas Julijonas Steponavičius pasiūlė jubiliatui dirbti Šv. Rapolo bažnyčioje, kurioje trūko lenkiškai mokančio vikaro.
Paklaustas, kokias pareigas kunigas atlieka dabar, D.Valiukonis kilstelėjo antakius ir retoriškai nustebo:
Dirbu vikaru Šv. Rapolo bažnyčioje, o joje pastoracinio darbo argi gali stokoti?…
Atsakymas kaip ir konstatavo kunigystės moto: argi toks niuansas kaip pareigos aktualu, svarbiausia – pati ganytojo misija.
Du broliai – Benediktas ir Juozas – kunigai
Gyvenimas buvo sunkus
Esu kilęs iš Panevėžio rajono, pasakiškų Raguvėlės apylinkių, – sakė savo kunigystės pusšimtį švenčiantis kunigas Juozas Urbonas. – Mano tėvelis buvo mokytojas, brolis pasirinko kunigystę. Tad didelė Dievo palaima buvo augti tokioje šeimoje ir dar vaikystėje puoselėti svajones…
Į mokslo šventovę J.Urbonas įžengė Ramygaloje, paskutinius progimnazijos metus baigė Panevėžyje. Į Kauno kunigų seminariją įstojo 1948-aisiais ir studijavo penkerius metus. Kunigystė pradėta metais anksčiau Rudnioje, netoli Varėnos.
Edukacinio darbo pradžia Rudnioje man imponavo ne tik dvasiškai ir emociškai. Pagerėjo sveikata, kuri šlubavo dar vaikystėje. Apskritai gyvenimas buvo sunkus, ypač trūko gero maisto, – prisiminė J.Urbonas.
Sielovados darbai neskaičiuojami
Čia ganytojui teko nešti labai didelį darbo krūvį. Kita vertus, pasak J.Urbono, Vilniuje praleisti 8 metai buvo labai įdomūs ir inicijuojantys naujoms idėjoms. Solenizantas atkreipė dėmesį, jog tuomet Aušros Vartai buvo labai lankomi lietuvių maldininkų iš Lietuvos etninių žemių.
Nuo 1958-tųjų ketveri kunigystės metai praėjo Lentvaryje. Šv.Mišios laikytos lietuvių ir lenkų kalbomis.
Net trisdešimt vienerius metus kunigauti prisiėjo Rudaminoje. Didžiausias kunigo įnašas šioje parapijoje – pastatyta erdvi klebonija. Apskritai statybos ir remontas buvo vos ne kasdienis rūpestis.
Bet tai tik materialūs dalykai… Nematerialūs – sielovados darbai, anot ganytojo, neskaičiuojami.
Ganytojo gyvenimo stilius
Pasidomėjus, kaip sekėsi dirbti Rudaminoje, kunigas teigė, jog iš pradžių aplinka buvo niūri ir slegianti, asocijavosi su pokariu. Bet įkūrus paukštyną, gyvenvietė plėtėsi labai sparčiai. Nauji gyvenamieji namai ir ūkiniai statiniai dygo kaip grybai po lietaus, labai padaugėjo parapijiečių.
Mažne nebuvo dienos, kad bažnyčioje neišvysčiau nematyto veido, – gražių prisiminimų akintos nušvito ganytojo akys.
Kunigo žinioje buvo dar ir Juodšiliai bei Skaidiškės, todėl intensyvėjantis edukacinis darbas neleido ne tik atsipalaiduoti, bet ir atsipūsti.
Intensyvus darbas, veiklos būdas bei metodas eiliniam parapijiečiui dažniausiai tampa priebėga nuo monotonijos. Tuo tarpu ganytojui – tai gyvenimo stilius, neatsiejama jo misija ir gyvenimo esmė.
Šiuo metu 74 metų kunigas J.Urbonas įsikūręs konventualų vienuolyne šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Kartą per dieną bažnyčioje laiko šv. Mišias.
Nors gyvenamosiose patalpose ir dvelkteli vos juntamas vaistų kvapas, bet būstas visai neprimena viduramžių vienuolio celės. Bent jau tuo, kad darbo stalas kraute apkrautas. Kunigas J.Urbonas vakarais visada žiūri Lietuvos televizijos programą “Panorama“.
Šiais metais kun. Juozo Urbono brolis kun. Benediktas iškeliavo į Ažinybę.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios klebonas kun. Valentinas Virvičius
Sveikinu visus tris garbiuosius mūsų ganytojus prof. Praną Vaičekonį, kun. Donatą Valiukonį ir kun. Juozą Urboną labai prasmingo – 50 metų kunigystės jubiliejaus proga. Ne visiems lemta sulaukti tokio gražaus kunigystės jubiliejaus. Visi jie gerai pažįstami, gerbiami ir mylimi Rytų Lietuvoje, savo gyvenimo dešimtmečius atidavę pastoraciniam darbui.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčiai, parapijai daugiau nei dešimtmetį atidavęs kun. prof. Pranas Vaičekonis ir dabar yra uolus talkininkas. Beveik kiekvieną dieną jį gali sutikti bažnyčioje. O kur dar darbas Kauno kunigų seminarijoje ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Mūsų parapija labai didelė, darbo pakanka ir garbiajam vikarui Donatui Valiukoniui SJ. Pamaldos vyksta dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, todėl darbo užtenka visiems. Kun. Donatas yra darbštus bažnyčios talkininkas, rūpinasi visais parapijos reikalais.
Geros kloties ir stiprios sveikatos darbuojantis Dievo vynuogyne linkiu ir kun. Juozui Urbonui!
Mūsų parapija šiandien pagerbdama Ganytojus linki Jiems Dievo palaimos ir gražaus bei prasmingo darbo parapijose.
