www.voruta.lt

Jau nuo XIV a. Lietuvoje gyvenę žydai ilgus amžius išlaikė savo kultūrinį savitumą, puoselėjo papročius ir kūrė naujas tradicijas. Ilgus amžius jie buvo pagrindiniai Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai, gebėję prisitaikyti prie vietinių bendruomenių ir su jomis sąveikavę. Dar ir šiandien galime atpažinti nemažai išlikusių simbolių, bylojančių apie žydišką praeitį – tai vietinių gyventojų prisiminimai, sinagogos, saviti gyvenamieji pastatai… Deja, XX a. tragedijos ir tikslingai naikinta istorinė atmintis vis labiau tildo šiuos naratyvus. Nutilę ir miestai bei miesteliai, dar praeito amžiaus pradžioje skambėję žydiškos muzikos – klezmer – garsais.

Klezmerio ansambliai XX amžiaus pradžioje buvo populiarūs ne tik žydų gretose – groti vestuvėse ir kitose šventėse juos samdė ir vietinių ar aplinkinių miestelių gyventojai, tad šalia autentiškų žydiškų melodijų jie įpindavo ir lietuviško, baltarusiško ar vokiško folkloro motyvus. Klezmerių muzika sklido iš lūpų į lūpas, tad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ši muzikavimo tradicija ėmė nykti.

Tačiau, anot žydų ir Balkanų tautų tradicinę muziką puoselėjančio kolektyvo „Rakija Klezmer Orkestar“ narių, pastaruoju metu pastebimas vis didesnis susidomėjimas šiuo žanru. Tokią muziką į savo repertuarą įtraukia jauni atlikėjai, o koncertuose ima lankytis žmonės, dar prieš 5 metus nežinoję ir termino „klezmer“ reikšmės. Verta pastebėti, kad prie šio reiškinio populiarėjimo gerokai prisidėjo ir minėtas kolektyvas – prieš maždaug 8 metus susibūrę vaikinai – aktyvūs ir profesionalūs muzikantai, bene vieninteliai Lietuvoje gaivinantys ir populiarinantys išnykusią Rytų ir Vidurio Europos žydų muzikos tradiciją. Kuo šis žanras patraukė atlikėjų dėmesį? Kodėl lietuviai ėmėsi groti kitos tautos muziką? „Visų pirma, mus sužavėjo istorinis kontekstas, taip tampriai persipynęs su Lietuva ir aplinkiniais regionais. Tai muzika, kuri yra be galo interaktyvi, patraukia jos melodijų vingrumas, dermių efektyvumas. Kiekvienas kūrinys skamba kaip savotiškas hitas, jo klausydamas negali ramiai sėdėti – muzika įtraukia“ – sako grupės nariai.

„Klezmer“ hebrajiškai – dainavimo instrumentas. Būtent todėl klezmerio ansambliuose instrumentais grojama tarsi verkiant, imituojant žmogaus balsą. Ir nors ši muzika skambėjo kasdienio gyvenimo kontekstuose, joje buvo remiamasi liturginės muzikos tradicija, kur pagrindinė vertybė visuomet buvo gebėjimas improvizuoti. Kartais aikštėse ar šventėse skambėdavo ir į trankesnį muzikinį rūbą įvilktos liturginės melodijos. „Rakija Klezmer Orkestar“ tokių pavyzdžių savo repertuare taip pat turi: jų temperamentingai atliekama kompozicija „Nigunim“  – aliuzija į tradicinės liturginės giesmės žanrą tuo pačiu pavadinimu. Tad klezmerio muzika – toli gražu ne vien saviraiškos forma: tai tarsi žydiško gyvenimo dienoraštis, kuriame susilieja religija ir buitis, džiaugsmas ir liūdesys, žydiškas, lietuviškas ir slaviškas folkloras, profesionalioji ir liaudies muzika.

2019 metais grupė pradėjo vykdyti unikalų projektą, kuriuos siekiama atgaivinti įvairias žydams svarbias erdves, rengiant jose koncertus. Apkeliavę virš 12-os miestų ir miestelių, atlikėjai koncertavo buvusiuose štetluose, taip gaivindami istorinę atmintį ir pagebdami čia aktyviai gyvenusių ir veikusių žydų prisiminimą. „Nors grodami šiose vietose nepatiriame gyvo bendravimo su praeities žydais, tačiau pajuntame kultūrinius klodus, suvokiame palikimo svarbą. Muzika padeda priartinti atmintį ir aktualizuoti ją šiandien, tikime, kad įprasminame muziką ir sau, ir klausytojams“ – teigia grupės „Rakija Klezmer Orkestar“ nariai.

Šiais metais grupė tęsia koncertinį turą ir jau rytoj, 19 val. kviečia į renginį Žydų kultūros ir informacijos centre (Mėsinių g. 3). Tai pastatas buvusiame Vilniaus gete, nors šioje Vilniaus vietoje žydai kūrėsi jau nuo XVIII a. Čia netoliese rasite ir nedidelę geto aukų atminimo aikštelę, taip pat – paminklą žymiam Vilniaus gydytojui Cemachui Šabadui. Grupės nariai kviečia pasivaikščioti po buvusio Didžiojo Vilniaus geto teritoriją: pradėti nuo buvusios pagrindinių Didžiojo geto vartų vietos Rūdninkų g. ir Visų šventųjų g. sankryžoje – šiandien čia kabo ir memorialinė lenta su viso buvusio geto planu ir keletu pažymėtų esminių objektų gete. Toje pačioje Rūdninkų g., dabar 6-tuoju numeriu pažymėtame name, buvo ir geto tarybos, kitaip žinomos kaip Judenratas, būstinė, įsikūrusi iki karo veikusios Vilniaus žydų realinės gimnazijos pastate. Prie pat vartų į Judenrato būstinės vidinį kiemą, iš Rūdninkų gatvės pusės pažvelkite žemyn – čia guli ir Atminimo akmuo Icchokui Rudaševskiui – jaunuoliui, gyvenusiam ir rašiusiam dienoraštį Didžiajame gete – būtent iš jo pasakojimų, dabar išleistų ir lietuvių kalba, galime sužinoti gausybę detalių apie geto kasdienybę.

Po savarankiškos ekskursijos užsukite į Žydų kultūros ir informacijos centrą, kur grupės „Rakija Klezmer Orkestar“ atlikėjai ne tik pristatys savita stilistika, vingriomis melodijomis ir šokio rimtais pasižymičią muziką, bet ir pasakos apie jos kontekstus, susipinančius su senosiomis sinagogų, miestų aikščių ir kitomis žydiškomis erdvėmis ir nejučia primenančius apie visai šalia egzistavusią ir išnaikintą kultūrą.

Vieta: Žydų kultūros ir informacijos centras (Mėsinių g. 3, Vilnius)
Laikas: 2021 m. lapkričio 23 d., 19:00
Renginys nemokamas.
Daugiau: https://fb.me/e/P0tEWi14

Projekto organizatorius: Žydų kultūros ir informacijos centras
Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės.