Pagrindinis puslapis Sena Voruta Atgimstanti Lietuva: 1. Sausis. M. Gorbačiovo hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė

Atgimstanti Lietuva: 1. Sausis. M. Gorbačiovo hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė

„Tuo metu, kai Vilniaus aerouoste iš lėktuvo išlipo M. Gorbačiovas, prie Kuro aparatūros gamyklos jau ėmė rikiuotis begalinė milicininkų vora. <…> Cechų languose – veidas prie veido. Gluosnyje, tarsi berniūkštis, kybo žilabarzdis vyriškis. Vėjas plėšia karininkui kepurę ir ridena per aikštę. „Ką tu pasakysi, jeigu tavęs paklaus, kokios laisvės nori?“, – repetuoja pokalbį du mano kaimynai.“
 
Šitaip 1990-ųjų sausio 12 dienos dienraščio „Respublika“ numeryje apie SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vizitą į Lietuvą rašė žurnalistė Valė Čeplevičiūtė. Ne tik darbininkų veidai buvo prilipę prie langų. Vilniaus centre prie pagrindinių gatvių būriavosi žmonės, norėję savo akimis išvysti bent jau „didžiojo perestrojkininko“ automobilių kortežą. Nors vos po dviejų mėnesių Lietuva paskelbė nepriklausomybę, tomis darganotomis sausio vidurio dienomis M. Gorbačiovo vizitas vilčių teikė tiek pat, kiek ir nerimo. Sąjūdis jau buvo užkariavęs daugelio Lietuvos gyventojų protus ir širdis, tačiau čia pat vis dar plaikstėsi Valerijaus Ivanovo jedintsvininkai ir Mykolo Burokevičiaus ištikimieji Sovietų Sąjungos tarnai. Tad ką tuomet atsakė M. Gorbačiovo laukiantis lietuvis, kurio pokalbį nugirdo žurnalistė?
 
„Taip ir pasakysiu… Tegul pasiima savo kariuomenę, mums nereikia.“ Ir žurnalistė toliau dėsto tos dienos pastebėjimus, užfiksuotus prie Kuro aparatūros gamyklos: „Trys vėliavų stiebai tušti, o trispalvės – rankose. Kaimyninės šalies vėliavų neraudonuoja nė vienos. <…>
 
„Jau važiuoja!“ – aikteli moterys. Senutė „čaika“, atvežusi kino operatorius, kukliai prisiglaudžia prie kitų tarnybinių mašinų.
 
„Jau!“ – aišku be žodžių, nes pilkų milinių staiga padaugėja trigubai. Juodosios mašinos prilekia beveik prie pačių gamyklos durų. Spūstis, visi nori pamatyti savo akimis, išgirsti savo ausimis. Jauni saugumiečiai šaudo žvilgsniais. Pilka skrybėlė, veidas, įprastas ekrane, neįprastas tikrovėje. Gal todėl, kad arti? Senyvas žmogus kelia ant pečių anūką. Jis užaugęs galės sakyti: mačiau Gorbačiovą. Vėjas nešioja nuolat kartojamą žodį „vmeste!“ Kas ką įtikins? Virš svečio galvos trys šūkiai, reikalaujantys grąžinti laisvę. „Grįžkime prie 1920-ųjų metų sutarties“, – sako žmogus iš minios.  Gorbačiovas prieštarauja: šiandien visai kitos sąlygos. Ir Amerikoje viskas kitaip, ji mums ne pavyzdys. Raisa Gorbačiova išbalusi, bet šypsosi puikiai. Pokalbis netrumpas. Aplink svečią – vieni lietuviai su savo vienintele tiesa. Kas bus už gamyklos durų, mes, nepartinės spaudos atstovai, pažiūrėsime per televizorių.“
 
M. Burokevičius lindo į kadrą
 
Klausimas, kas bus – ne tik už uždarų gamyklos durų, bet ir po šio M. Gorbačiovo vizito sausio 11-13 d., kamavo visus. Dėmesys SSKP generalinio sekretoriaus viešnagei Lietuvoje užgožė ne tik bet kokias vietines žinias, bet ir pritraukė žurnalistus iš įvairių pasaulio vietų – į spaudos centrą iš viso atvyko apie 300 žurnalistų, apie 150 iš jų atstovavo 19 užsienio valstybių.
 
Vizito reikšmė dienraštyje „Lietuvos rytas“ 1990-ųjų sausio 11 d. buvo nusakyta tokiu pokštu: „Kolegos juokauja: oro temperatūra rytoj Lietuvoje bus tokia pat kaip ir šiandien, tik atskrenda M.Gorbačiovas“.
 
Mintys apie SSRS vadovo atvykimą taip buvo užvaldžiusi visuomenę, kad bet kokiuose įvykiuose ieškota sąsajų su vizitu. Valdžios atstovai turėjo teisintis, kodėl parduotuvėje „Ryga“ susidarė didesnės eilės: „Viso labo sutapimas kaltas ir dėl didesnių negu paprastai eilių „Rygos“ parduotuvėje. Ir lietuviški liemenukai, ir šis tas iš lenkų parfumerijos atsirado ant prekystalių todėl, kad nauji metai – nauji fondai. Su svečių vizitu tai neturi nieko bendra“, – pasakė prekybos ministro pirmasis pavaduotojas R. Kazbaras ir pridūrė: „Sausis visada šiek tiek turtingesnis“. Galbūt ir taip, bet ne vienas sovietinės valdžios triukus perpratęs pilietis įtarė, kad taip sąmoningai siekiama pamaloninti „liaudį“ prieš svarbiausios personalijos viešnagę.
 
Nenuostabu, kad šiuo vizitu daug kas stengėsi pasinaudoti kaip įmanydamas.
 
V. Čeplevičiūtė anuomet rašė: „Užtat M.Burokevičius taip pat šypsojosi palaiminga teisuolio šypsena. Fotografai skundėsi, kad neįmanoma nufotografuoti svečio arba A.Brazausko, kad šalimais nešmėžuotų „naktinės partijos“ sekretoriaus figūra“. Šių dienų istorikai yra pastebėję, kad tuo metu „Tiesoje“, „Lietuvos ryte“ ir „Izvestijose“ išspausdintose nuotraukose šalia M.Gorbačiovo iš lyderių matyti tik A.Brazauskas, „Sovietskaja Litva“ ir „Czerwony sztandar“ – ir A. Brazauskas, ir M. Burokevičius, o „Pravdoje“ – tik vienas M.Gorbačiovas (iš Č. Laurinavičiaus ir V. Sirutavičiaus knygos „Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“).
 
Mitingas praėjo be svečio
 
Vizito išvakarėse „Respublikos“ pirmajame puslapyje buvo išspausdinti Vytauto Landsbergio reikalavimai, su kuriais jis kvietė Lietuvos žmones pasitikti M. Gorbačiovą: pasmerkti 1940 m. birželio 15 d. įvykdytą agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir prievartinį neteisėtą jos prijungimą prie SSRS; išvesti iš Lietuvos jai nepriimtiną SSRS kariuomenę; dar kartą, sekant V. Lenino pavyzdžiu, visiems laikams atsisakyti pretenzijų į Lietuvos tautą, teritoriją, valstybinį suverenitetą.
 
Be abejo, M. Gorbačiovą į Lietuvą atginė priešingi tikslai, todėl „Perestrojkos“ įkvėpėjas nei susitiko su Sąjūdžio lyderiais, nei aplankė mitingą, surengtą jo atvykimo proga. Pastarojo devizas buvo „Laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai!“.
 
Mitingas prasidėjo 16 val., o po valandos žmonių delnuose užsidegė žvakelės ir penkiolikai minučių įsivyravo tyla. „Vėjas plaikstė šimtus vėliavų, prožektorių šviesoje įkypai krito lietaus lašai. Tarsi brangiausią viltį žmonės gobstė delnais trapias žvakių liepsneles. Niekas nepratarė nė žodžio, tačiau atrodė, kad toje virš žmonių tvyrančioje darganoto vakaro tyloje girdi pačios Lietuvos balsą, jauti jos nenurimstantį sopulį“, – „Lietuvos ryte“ atmosferą apibūdino Edmundas Ganusauskas.
 
Tylą nutraukė visoje šalyje sugaudę bažnyčių varpai. Vėliau už laisvą Lietuvą jose laikytos šv. Mišios. Tačiau nei gyventojų tylos, nei varpų tilindžiavimo M. Gorbačiovas klausytis nenorėjo. Kaip rašė „Gimtojo krašto“ korespondentas Juras Jankevičius, Lenino aikštėje paklaustas, ar ateis į tautos sueigą, M. Gorbačiovas atsakė: „O čia kuo ne mitingas?“.
 
Propagandinis scenarijus
 
Apskritai jo vizitas vyko pagal tradicinį sovietinį svečių priėmimo scenarijų: pirmoji stotelė – gėlių padėjimas prie Lenino paminklo (dabartinė Lukiškių aikštė). Iš čia ta spauda, kuri dar nebuvo išsilaisvinusi nuo sovietinės propagandos, ištriūbino „spontanišką“ M. Gorbačiovo pašnekesį su „paprastais žmonėmis“. Vėliau visa svita nukako į minėtą Kuro aparatūros gamyklą, kitaip sakant, „pas proletariatą“. Čia M. Gorbačiovas kalbėjo apie atsinaujinimą, tačiau turėdamas galvoje ne atsiskyrusias ir nepriklausomas valstybes, o apie jų bendrą darbą „federacijoje“.
 
Pirmosios vizito dienos vakarą paskyrė inteligentijai. Tik į Spaudos rūmų salę inteligentai pateko perėję filtrą. Sąjūdžio lyderiai nebuvo pakviesti, bet nemažai jo aktyvistų pavyko pakliūti. „Filtruotojai iš tiesų pasidarbavo šauniai. Vilniaus inteligentų, pasirodo, tiek mažai, jog jie net neužpildė Spaudos rūmų salės“, – ironizavo V. Čeplevičiūtė. Būtent tą vakarą M. Gorbačiovas viešai, nors ir netiesiogiai išsakė savo požiūrį į Sąjūdį: esą „profesoriai“ kuria įvairias „schemas“ ir nori jas primesti „lietuvių liaudžiai“.
 
Taigi visos M. Gorbačiovo viešnagės metu veikė sovietinės propagandos mechanizmai. SSKP generalinis sekretorius vaidino liaudies draugą. Išvykęs į Šiaulius, be didžiausių miesto gamyklų, jis aplankė Bridų kolūkį. Tuomet valstybinė naujienų agentūra ELTA saldžiai valdiškai atpasakojo tokius epizodus: „Sužinojęs, kad čia pat, dirbtuvėse, prie technikos triūsia mechanizatoriai, svečias panoro su jais pasikalbėti. Pokalbis apie žemę ir duoną, apie kaimo žmonių rūpesčius, pasakė M.Gorbačiovas, jį grynai žmogiškai visada domina. <…> Visi, kurie įpratome M.Gorbačiovą matyti televizoriaus ekrane, kiek nelauktai nustebtume regėdami orų mūsų šalies vadovą sukantis ratelyje su darželinukais.“ Spaudoje kitą dieną sušmėžavo ir nuotraukos, kuriose besišypsantis SSRS vadovas eina gatve laikydamas už rankos mažą mergaitę.
 
Tačiau M. Gorbačiovo nepasitikėjimą „lietuvių liaudimi“ greičiausiai išduoda kad ir tokia detalė, kurią užfiksavo „Gimtojo krašto“ žurnalistas: „Šiaulių „Jaunystės“ kavinės virėjai stengėsi: pietaus pats SSSR Prezidentas! Tačiau M.Gorbačiovas labiau įvertino maskvietišką virtuvę – valgė atsivežtą maistą Bridų kolūkio medicinos punkte“.
 
„Didesnis lietuvis“
 
Lietuvos gyventojai per manifestacijas – mitinguose, pakelėse, netoli gamyklų – su plakatais rankose išsakė ir norą atgauti visišką nepriklausomybę, ir reikalavimą išvesti sovietinę kariuomenę. Negalima būtų teigti, jog M. Gorbačiovas visiškai neužsiminė apie nepriklausomybės siekį, tačiau šį klausimą visada išsukdavo sau palankia kryptimi – apie „rimtus procesus“, „mechanizmus“, „federaciją“. Jis stengėsi įtikti ir įtikinti vietinę publiką, išgalvodamas net tokius patoso kupinus posakius, kad jis esąs „didesnis lietuvis negu mes patys“.
 
Istorikai Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius teigia, kad M. Gorbačiovas greičiausiai „tikėjosi arba sužavėti lietuvių sielas taip, kaip jam tai pavyko Vakarų šalyse, arba užhipnotizuoti – kaip savo plenumų ar suvažiavimų auditorijas“. Tačiau jų nuomone, SSRS vadovas savo tikslų nepasiekė ir faktiškai patyrė fiasko. Pasak jų, į Lietuvą, be tuščių kalbų, jis daugiau nieko neatsivežė.
 
Nusivylimas jo vizitu jautėsi ir spaudos puslapiuose. „M.Gorbačiovo hipnozės seansai buvo iš anksto pasmerkti nesėkmei“, – tvirtino V. Čeplevičiūtė. O kitame straipsnyje lietuvių viltis nusakė taip: „Vienintelis ateities realybe dvelkiantis žodis, ištartas ketvirtadienį, buvo „mechanizmas“, kuris, matyt, reglamentuos mūsų troškimus ir žingsnius jų link“. O žurnalistas E. Ganusauskas „Lietuvos ryte“ replikavo: „Mums, lietuviams, lieka tik atsidusti – 1940 kažkodėl nereikėjo labai gudrių mechanizmų, užteko ir vagonų“.
 
„Gimtajame krašte“ Algimantas Čekuolis rašė: „Psichologinis lūžis įvyko jau pirmą dieną Spaudos rūmuose, kai svečias pusiau juokais paklausė: „Negi jūs norėtumėte, išstoti iš SSSR?“ „Taip, taip, taip!“ – nuskambėjo salėje. Pasikeitė jo veidas ir tonas.
 
Ką mums pasiūlė garbusis svečias?
 
Paminėjo projektą pertvarkyti SSSR į federaciją ir ruošiamą įstatymą apie respublikų išstojimo procedūros projektą. Užsienio žurnalistai to griebėsi kaip didžiausios naujienos. Mes pažiūrėjome kiek ramiau.
 
Abudu projektai labai nekonkretūs.“
 
Pasak istorikų, vizito pabaigoje M. Gorbačiovo optimizmas buvo stipriai prigesęs. Teigiama, kad po susitikimo su inteligentais jis net norėjo išgerti. Tik jo žmona Raisa Maksimova neleido.
 
„Gimtojo krašto“ nuotr.
 
 
Nuotraukoje: Ką tik nuo KPSS atsiskyrusios LKP lyderis A. Brazauskas ir KPSS vadas M. Gorbačiovas (dešinėje)

Naujienos iš interneto