Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilija, pasakyta Prisikėlimo parapijos bažnyčioje, Toronte, 2009 m. lapkričio 1 d.

Visų Šventųjų dieną ne tik pagerbiami tie, kurie buvo ištikimi Kristaus Evangelijai, bet ir apmąstoma, kas esame mes: Viešpaties sekėjai, susibūrę į veiklią, meilės kupiną bendruomenę, ar tik formalūs katalikai, besirūpinantys savo interesais?

Kristaus sekimas, kaip sako apaštalas Paulius, įpareigoja atmesti seną nuodėmingą žmogų ir būti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievo panašumą. Dievas yra meilė, todėl naujas žmogus privalo būti Kristaus meilės liudytojas. Priimti Evangeliją reiškia visą gyvenimą persmelkti meilės dvasia. Šis uždavinys žmogaus jėgomis beveik neįvykdomas. Net tautų apaštalas skundėsi: „Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu, bet savo kūno nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 22–24). Ar kada nors kaip Paulius pamąstėme, kad labai reikalinga Dievo malonė? Ar ne dažnai apie save manome, jog esame žvaigždės?

Minint Evangelijos žinios Lietuvai tūkstantmetį, iškyla labai svarbių klausimų: koks mano santykis su Evangelija? Kiek ji yra tapusi mano gyvenimo norma? Į šiuos klausimus turi atsakyti ne tik vyskupai, kunigai ar vienuoliai, bet ir kiekvienas iš jūsų.

Kai prieš tūkstantį metų šv. Brunonas nešė Evangeliją baltų tautoms, kai kurie pagonys ją priėmė ir pasikrikštijo, kiti atmetė ir misionierių nužudė. Panašiai žmonės elgiasi ir praėjus tūkstančiui metų. Vieniems Šventasis Raštas yra Dievo žodis, kuriuo jie remiasi, o kiti visiškai nesirūpina gyvenimą kuriančia Evangelija, naudojasi šio pasaulio teikiamomis gėrybėmis ir save įtikina, kad kitokio rojaus jiems visiškai nereikia.

Evangeliją priėmusieji neniekina nei šios žemės, nei savo kūno, bet visą gyvenimą bando kreipti Kristaus palaiminimų link. To siekdami, kartais nepaprastai aukojasi. Šv. Brunonas, atsivertęs į krikščionybę ir persiėmęs Evangelijos dvasia, įstojo į šv. Romualdo vadovaujamą griežtos regulos vienuolyną. Bet šito jam buvo per maža. Pažinęs ir pamilęs Kristų, jis panoro šiuo turtu pasidalyti su kitais. Išgirdęs, jog prie Baltijos jūros gyvenantys žmonės dar nepažįsta Kristaus Evangelijos, ryžosi rizikuoti ir pabandyti laimėti juos dangui. Deja, šv. Brunono žygis baigėsi kankinyste – šventasis gimė dangui taip ir nepakrikštijęs mūsų protėvių. Šie dar ilgai liko prie savo stabų, nes neatsirado daugiau tokių kaip šv. Brunonas. Iš kryžiuočių rankų jie nenorėjo priimti Kristaus meilės – šiose buvo kalavijas. Ar šiandien, aplink matydami pagoniškai gyvenančius žmones, pamąstome, kad galbūt ir mes Kristų liudijame taip pat menkai, o gal ir visai prastai?

Esame laimingi, nes iš tėvų paveldėjome Evangelijos lobį, kuris yra didelė dovana, bet ir nemažesnė atsakomybė. Tikėjimas yra panašus į laisvės dovaną. Be laisvės žmogus ne gyvena, o tik vegetuoja. Laisvės dovana – didžiulė vertybė: jos siekdami žmonės daug ką paaukoja. Tačiau gavę šią dovaną patys dažnai nesugeba atsakingai ja naudotis.

Netikintis žmogus taip pat vegetuoja, nes jo akiratį riboja medžiaga. Medžiaginė tikrovė yra tarsi lageris, kur įmanu tik vargingai gyventi – čia trūksta gyvenimo džiaugsmo. Tikėjimas atveria nuostabią tikrovę, apie kurią apaštalas Paulius kitados rašė: „Skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Tai nuostabūs žodžiai, tačiau tikėjimu kaip ir laisve naudotis reikia atsakingai.

„Valstiečių laikraštis“

www.bernardinai.lt

Sauliaus Žiūros / BFL nuotr.
Baltijos fotografijos linija

Nuotraukoje: Arkiv. S.Tamkevičius: Esame laimingi, nes iš tėvų paveldėjome Evangelijos lobį, kuris yra didelė dovana, bet ir nemažesnė atsakomybė