Kol piktinamės šmeižikiškais Valdemaro Tomaševskio pareiškimais Europarlamente, o Lietuvos valdžia stumdo kablelį ir nededa taško sakinyje „leisti negalima nukabinti“, nedrįsdama vykdyti teismų sprendimo dėl neteisėtų lenkiškų gatvių užrašų, kol tarpusavyje kryžiuojame ietis dėl lenkiškų pavardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose, o Vyriausybė vėl teikia Seimui antikonstitucinį vardų ir pavardžių rašybos įstatymą – Lenkijos politikų ir diplomatų armija nesnaudžia ir pereina į ryžtingą puolimą prieš Lietuvą jau ir tarptautiniame fronte.
Dvejopi Lenkijos politikos standartai ir przesunięta granica
2009 m. gruodžio 17 d. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) paskelbtame raporte apie lenkų padėtį užsienyje Lietuvos lenkų situacija įvertinta bemaž kaip diskriminacinė. Šio raporto tendencingumą bei tikrovės neatitinkančių teiginių gausą jame jau įvertino Lietuvos URM, o apžvalgininkas Anatolijus Lapinskas DELFI publikacijose gana detaliai atskleidė dvejopais standartais pagristą Lenkijos politinę taktiką tautinių mažumų klausimu.
Dvejopų standartų esmė ta, kad Lenkijos formuojamoje užsienio politikoje tautinių mažumų atžvilgiu Lietuvos lenkai išskiriami iš visose kitose pasaulio šalyse gyvenančių lenkų ir jiems reikalaujama ypatingų niekur kitur netaikomų išimčių ir privilegijų.
A. Lapinskas nuoširdžiai stebisi, kodėl Lenkijos raporte jokių kaltinimų nereiškiama, tarkime, Latvijai, kurioje „60 tūkst. lenkų neturi NĖ VIENOS lenkų kalba mokomos klasės ar Baltarusijai, kur vietos lenkų organizacija tiesiog sutriuškinta, atimtas jos turtas, o tenykščiams lenkams tiesiogiai grasinama kalėjimu“. „Matyt, čia veikia kažkoks keršto Lietuvai sindromas, be kurio Lietuvos lenkų organizacijos jau negali gyventi“, – spėja apžvalgininkas.
Iš tiesų, koks gi sindromas kamuoja Lenkiją? Keršto? O gal koks kitas? Atsakymo į šį klausimą teko paieškoti Lenkijos Respublikos Seimo ir Seimo komisijų 2008-2009 metų posėdžių stenogramose. Šios internetinės pažinties su Lenkijos politika pakako, kad keršto planų ar kitų sąmokslo teorijų versiją galima būtų atmesti.
Taigi, šiuolaikinio lenko pasąmonėje Vilnius ir Vilnija toliau lieka LDK dalis prijungtina prie Karūnos. Jei negalima prisijungti teritorijos, tai galima prisijungti gyventojus, išsiugdyti elektoratą, įgalinsiantį šią sritį integruoti į kultūrinę ir geopolitinę Lenkijos Respublikos erdvę.
Lenkijos vykdomos tautinėms mažumoms Lietuvoje skirtos dvejopų standartų politikos ištakos ir priežastys pasirodė gilesnės. Mūsų kaimynai Lietuvos lenkams ypatingą statusą teikia dėl gerai žinomų istorinių ir geopolitinių aplinkybių. Netiesiogiai tai pripažino ir pernai vasarą Lietuvoje lankęsis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis. Į žurnalistų klausimą kodėl tokie pat reikalavimai lenkų mažumos teisėms kaip kad Lietuvoje nekeliami, tarkime, Vokietijai, paaiškino, kad Lietuva yra atskiras atvejis, nes čia esą turime reikalą ne šiaip su lenkų tautine mažuma, o su przesunięta granica, suprask – pasislinkusia Lenkijos valstybine siena.
Toks Lenkijos požiūris nestebina. Lietuva savo laiku nesugebėjo atlikti būtinų politinių diplomatinių veiksmų, galėjusių užkirsti kelią tokioms dvejopais standartais pagrįstoms Lenkijos politinėms ambicijoms. 1994 m. pasirašant Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lietuvos vadovams ir diplomatams taip ir neužteko ryžto pasiekti, kad sutartyje būtų įvertinti Lietuvai skaudūs istoriniai įvykiai – Lenkijos įvykdyta dalies Rytų Lietuvos ir Vilniaus okupacija bei aneksija.
Ši neišspręsta ir dažniausiai „politkorektiškai“ nutylima arba apeinama problema toliau tebeveikia kaip į pasąmonę išstumtas kolektyvinis kompleksas, visą laiką jaukiantis lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius. Štai, Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškia, kad nevyks oficialaus vizito į Lietuvą tol, kol nebus pažangos lenkų tautinės mažumos reikalų klausimuose. O pernai per Lenkijos televiziją iš ministro lūpų nuskamba tokie žodžiai: „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“. Po šio pareiškimo Vilniuje lankęsis Lenkijos prezidentas, bandydamas švelninti padėtį, tik pratęsia politinį farsą vilniečių miniai mestelėdamas: „Vilnius jūsų!“
Šia proga Lenkijos lietuvių draugijos leidinyje „Aušra“ Živilė Makauskienė straipsnyje „Iš neteisės teisė nekyla“ rašė: „Iš aukšto lenkų politiko lūpų nuskambėjęs teiginys, esą, Lenkija niekada neokupavusi Vilniaus, priverčia susimąstyti, ar Vilnius pasielgė teisingai, atsisakydamas Lietuvos ir Lenkijos traktate praeities įvertinimo.“
Vietoje okupacijos įvertinimo sutartyje įrašyta kompromisinė frazė „…iškilmingai abipusiškai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“ tarptautinės teisės požiūriu yra visiškas nonsensas. Ji atsirado tik dėl to, kad lietuviams būtų ramiau. Tai savo prisiminimų knygoje pripažino šią formuluotę sugalvojęs lenkų diplomatas S. Melleris, girdamasis, kad 1994-ųjų derybose su Lietuva sėkmingai pavyko išvengti nepageidaujamų teiginių susijusių su Vilniaus kraštu. Vilniaus krašto okupaciją įvardinęs kaip Želigovskio iškylą, garsusis lenkų diplomatas rašo, kad Lenkija ją vertina kaip pagrįstą bandymą prijungti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dalis prie Karūnos, o lietuviams tai yra brutali agresija prieš Lietuvą.
Taigi, šiuolaikinio lenko pasąmonėje Vilnius ir Vilnija toliau lieka LDK dalis prijungtina prie Karūnos. Iš čia ir kyla Lenkijos kitokių standartų politika šių Lietuvos sričių gyventojų atžvilgiu. Jei negalima prisijungti teritorijos, tai galima prisijungti gyventojus, išsiugdyti elektoratą, įgalinsiantį šią sritį integruoti į kultūrinę ir geopolitinę Lenkijos Respublikos erdvę. O ilgesnėje perspektyvoje – gal ir visą Lietuvą, juk ji taip pat LDK dalis?..
Dvejopi Lietuvos politikos standartai
Tautinės mažumos apsaugos argumento kaip priemonės daryti politinį spaudimą naudojimas būdingas ne tik Lenkijai, bet ir kitai mūsų kaimynei – Rusijai. Tačiau, santykiuose su Rytų kaimyne, Lietuva išlieka pakankamai budri ir, atrodo, yra pasirengusi atremti nepagrįstas pretenzijas bei kaltinimus. Kita vertus, nežiūrint dabartinės Vladimiro Putino politinės sistemos noro revizuoti prieš tai priimtus demokratinės Rusijos vadovybės sprendimus, Rusija yra oficialiai pripažinusi Lietuvos okupacijos faktą.
Savo ruožtu Lietuva yra aukščiausiu lygiu iškėlusi kompensacijų už okupacijos padarinius klausimą. Paaštrėjusį budrumą galimų Rusijos kėslų ir grėsmių atžvilgiu, bent jau iki šiol, sėkmingai palaikė ir dabar valdančioji TS-LKD partija. Savo laiku ji netgi siūlė garsiąją „Rusijos sulaikymo strategiją“…
Santykiuose su Rusija Lietuva laikosi tvirtai ir demonstruoja tvirtą politinį stuburą, o lenkiškoje politikoje matome atvirkštinį efektą – ištisinį prisitaikėliškumą.
Turint omenyje tai, kad tautinių mažumų korta, kaip politinio spaudimo priemone prieš Lietuvą, šiuo metu žymiai smarkiau manipuliuoja Lenkija nei Rusija, bei tai, kad Lenkija iki šiol yra nepripažinusi Vilniaus ir Rytų Lietuvos okupacijos bei sistemingo šių Lietuvos teritorijų polonizavimo fakto, Lietuvos politika Lenkijos atžvilgiu šiame kontekste, atrodo kaip absoliučiai konformistinė, o analogiškų santykių su Rusija kontekste – pagrįsta dvejopais standartais.
Santykiuose su Rusija Lietuva laikosi tvirtai ir demonstruoja tvirtą politinį stuburą, o lenkiškoje politikoje matome atvirkštinį efektą – ištisinį prisitaikėliškumą. Tokia politika visais atžvilgiais yra kenksminga tiek Lietuvai, tiek ir pačiai Lenkijai. Užuot davę suprasti savo Vakarų kaimynams, kur turi būti jų reikalavimų ribos, ir tuo prigesinę augantį nepasotinamą politinį apetitą, mūsų politikai jau daugelį metų į nepagrįstus Lenkijos pusės kaltinimus dėl tariamos lenkų tautinės mažumos diskriminacijos, atsako nepagrįstais pažadais.
Savo ruožtu, ilgametis pažadų nevykdymas tik dar labiau didina politinę įtampą ir verčia Lenkiją dar smarkiau spausti Lietuvą dabar jau ne tik tarpusavio, bet ir tarptautinėje politinėje erdvėje.
Lietuvos lenkų klausimas – vienas Lenkijos užsienio politikos prioritetų
Lenkijos paskelbtame 2009 m. raporte apie lenkų padėtį užsienyje bene pirmą kartą viešai pripažįstama, kad Lenkijos politiką kai kurių šalių, jų tarpe ir Lietuvos atžvilgiu, lemia tautinių mažumų klausimas. Šioje užsienio politikos srityje Lenkija yra ir energingesnė ir žymiai kovingiau nusiteikusi bei geriau „pasikausčiusi“ nei Lietuva.
Užsienyje gyvenančių lenkų klausimais rūpinasi ne tik valstybės remiamos įvairios visuomeninės organizacijos bei fondai, bet ir pati Lenkijos valdžia pačiu aukščiausiu lygiu. Lenkijos Seime veikia Ryšių su užsienyje gyvenančiais lenkais komisija (atitinkanti mūsų Seimo komitetą) bei prie Lenkijos URM įkurtas specialus Įgaliotinio tautinių mažumų reikalams biuras.
Ilgamečiais visų Lietuvos valdžių pažadais primaitinta bei jų nevykdymo nuvilta Lenkija savo pastangas rūpintis lenkų tautinės mažumos Lietuvoje išimtinėmis teisėmis pastaruoju metu intensyviai kreipia į tarptautines Europos organizacijas.
Kai 2008 m. Europos tarybos (ET) Ministrų komitetas tvirtino rezoliuciją dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje, Lenkijos atstovai netikėtai pareiškė, kad nesutinka konsensuso tvarka priimti ET sekretoriato paruoštos rezoliucijos, motyvuodami Lietuvos neįvykdytais įsiskolinimais lenkų mažumos atžvilgiu.
Radus sąjungininkų tarp kitų šalių atstovų, Lenkijai pavyko pasiekti, kad šio sprendimo priėmimas būtų atidėtas, o iš Lietuvos būtų pareikalauta kuo greičiau vykdyti neįvykdytus pažadus. Tarp ET narių kilo šioks toks sąmyšis (mat iki tol analogiški sprendimai būdavo priimami bendru sutarimu), tačiau sprendimo priėmimas buvo atidėtas, o nusistovėjusią praktiką sujaukusi Lenkija įgijo šansą į rezoliuciją įrašyti konkrečius reikalavimus Lietuvai.
„Lenkakalbius Lietuvos piliečius privalome laikyti tokiais pat piliečiais, kaip ir visi kiti. Niekas neturi teisės prekiauti jais nei valstybių, nei partijų, nei koalicijų politiniuose žaidimuose.
Per tą laiką Lenkijos atstovai į savo pusę patraukė kai kuriuos užsienio partnerius, pavyzdžiui, antroje 2009 m. pusėje ES pirmininkavusią Švediją, Švedijos ambasadorių Vilniuje bei ET žmogaus teisių komisarą Thomasą Hammarbergą. Štai taip atsirado ir pastarojo meto T. Hammarbergo laiškai Lietuvos Seimo pirmininkei ir premjerui, kuriuose, be kita ko, primenami ir Lietuvos nevykdomi įsipareigojimai lenkų tautinių mažumų atžvilgiu.
Kol Lietuvos valdžia aiškinasi ET žmogaus teisių komisarui, Lenkijos URM Įgaliotinio tautinių mažumų reikalams biuras, apie kurio tam tikrus darbus Lenkų valdžia vengia garsiai kalbėti, sėkmingai rūpinasi Lietuvos lenkų skundais tarptautiniuose teismuose prieš Lietuvą. Neseniai dėl lenkų kilmės asmens vardo ir pavardės perrašos (transkripcijos) bylą pradėjo ir Europos bendrijų teisingumo teismas vieno Vilniaus miesto teismo prašymu.
Iki šiol tokius šalių sprendimus Europos žmogaus teisių teismas (EŽT) pripažindavo nepažeidžiančiais Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei konstatuodavo, kad kiekviena šalis yra laisva nustatyti ir reguliuoti savo oficialios kalbos ir kalbų vartojimą tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose. Tačiau Lenkija tikisi, kad aktyviai veikdama tarptautiniame lygmenyje ir šioje srityje gali pasiekti teigiamų rezultatų.
Metas liautis spekuliuoti ir imtis esmingų sprendimų
Lietuvai ir Lenkijai įstojus į ES, sienos tarp abiejų valstybių tapo simbolinėmis. Per 20 nepriklausomybės metų iš Lietuvos, taip ir nesugebėjusios savo lenkakalbių piliečių integruoti į Lietuvos visuomenę, šios srities iniciatyvą vis aktyviau siekia perimti Lenkija. Visuose įmanomuose lygmenyse ir visais oficialiais bei neoficialiais kanalais Lenkijos Respublika lenkiškai kalbančius Lietuvos piliečius siekia paversti savo valstybės socialinio, kultūrinio, ekonominio ir net politinio-patriotinio gyvenimo dalimi.
Lietuvos valdžios neveiksnumas šioje srityje nepateisinamas. Metas būtų pagaliau liautis žaidus pagal lenkų dalinamų kortų taisykles. Priešingu atveju, būsime vis naujų reikalavimų įkaitais. Lenkakalbius Lietuvos piliečius privalome laikyti tokiais pat piliečiais, kaip ir visi kiti. Niekas neturi teisės prekiauti jais nei valstybių, nei partijų, nei koalicijų politiniuose žaidimuose.
O jais vis dėlto prekiaujama. Ir tai daro ne tik lenkų pusė. Dabartinė, iš 71-o Seimo nario sudaryta, trapi valdančioji TS-LKD koalicija, atrodo, jau bandė eilinį kartą dalinamais pažadais savo pusėn palenkti tris lenkus seimūnus (iš naujo svarstomas Tautinių mažumų įstatymas, nepaisant jo prieštaravimų Konstitucijai, Vyriausybės stumiamas Pavardžių ir vardų rašymo dokumentuose įstatymo projektas ir kt.). Į kokį akligatvį Lietuvą veda tokie pažadai – nesunku numanyti.
Jei tikėsime Lenkijos Seimo nariu Arturu Górskiu, Lietuvos politikai lenkų klausimu prekiauti pradėjo dar valdant socialdemokratams:
„…Viename susirinkime, kuriame dalyvavau… aukšto rango Lietuvos politikas (pavardės neminėsiu) pasakė: „Taip, išpildysime kai kuriuos jūsų lūkesčius dėl tautinių mažumų, bet pirmiausia pasirašykite su mumis sutartį, investuokite į Ignalinos atominę elektrinę, paremkite mus čia, tada ir mes paremsime jus“. Jeigu jie kalba su mumis biznio kategorijomis, jei lenkų mažuma jiems yra prekė tarptautiniame biznyje, tai manau, kad Lenkijos pusė lygiai taip pat turi žaisti „kietai“, kaip „kietai“ žaidžia lietuviai. Tik tokiu būdu pajėgsime ką nors pasiekti lenkams Lietuvoje“, – sakė Lenkijos parlamentaras viename iš Lenkijos Seimo ryšių su lenkais užsienyje komisijos posėdžių.
Akivaizdu, kad Lietuvos politikams stinga valstybinio mąstymo ir nusiteikimo imtis savarankiškai spręsti Rytų Lietuvos problemas. Dabar būtina ne tik kuo greičiau parengti ir patvirtinti šios dienos iššūkius atitinkančią naują tautinių mažumų pilietinės integracijos į Lietuvos visuomenę programą, bet ir sukurti bei pradėti įgyvendinti Valstybinę Rytų Lietuvos integravimo strategiją, kurioje pirmaeilis dėmesys būtų sutelktas ne tik į vieningos Lietuvos švietimo politikos vykdymą bei valstybinės kalbos vartojimo plėtrą, bet ir į ekonominio bei socialinio atsilikimo įveikimo uždavinius šiame regione.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Tuo keliu jau kurį laiką sėkmingai eina mūsų kaimynė Latvija, ne tik išsprendusi pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose nelatviškais rašmenimis klausimą, bet ir sutvarkiusi tautinių mažumų švietimo reikalus.
Kaip pavyzdį galima nurodyti, jog Latvijos mokyklose 60 proc. dalykų mokoma latvių kalba, o 40 proc. lenkų kalba. 2008 m. birželį Osle vykusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) konferencija, skirta tautinėms mažumoms, latvišką tautinių mažumų integravimo modelį ne tik pripažino sėkmingu ir pasiteisinusiu, bet ir rekomendavo jį taikyti ir kitose šalyse.
K. Čachovskio nuotr.
Nuotraukoje: J. Vaiškūnas
