Labai pagirtina, kad V. Šiaudinis paskelbė vertingų žinių apie lietuvius partizanus, kovojusius prieš lenkus okupantus, kad ryžosi dideliam darbui – sudaryti kiekvienos seniūnijos partizanų sąrašus, nurodyti jų likimus. Toks grupavimas atveria galimybes daryti apibendrinimus. Kita vertus, aiškėja, jog sunkiai įmanomas tikslumas, jeigu neaugai vienoje ar kitoje vietoje. Su kiekviena diena, pokario amžininkams bei partizanų artimiesiems išeinant į Amžinybę, mažėja ir galimybės išsiaiškinti faktus.

 

Vardyno sudarytojai ir V. Šiaudinis į partizanų sąrašą neįrašė krivasaliečio bežemio Mečislovo Grigaravičiaus. Nežinia, kuo remiantis vardyne įrašytas partizanas Ignas Rastenis-Papartis, neva žuvęs 1945–03–11. Tokio partizano iš Krivasalio nebuvo, išskyrus šiame leidinyje minimą bendrapavardį kalinį. V. Šiaudinis apsiriko nurodydamas, kad partizanai Jonas Galgatavičius ir Juozas Radziulis buvo gimę Krivasalyje. Tuomet jame negyveno žmonės tokiomis pavardėmis. Iš tikrųjų J. Galgatavičius gimė Paeisetės k., o J. Radziulio gimimo vieta man nežinoma. Taip pat šis autorius neteisingai rašo, jog partizano Prano Snieškos gimtinė – Sidariškės. Leidinyje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ (V., 2008, d. 6, p. 456) nurodyta kita jo gimimo vieta – Fedoriškių k.

 

V. Šiaudinis iškraipė kai kurių partizanų pavardes: Paznėkus pavadino Poznėkais, Joną Mičėną – Micėnu, Kušeliauskus – Kaušūnais. Pastarųjų oficiali pavardė buvo Kušeliauskai, tik žmonės vadino juos trumpiniu Kaušylai. Prie partizanų Ramonų pavardės skliaustuose nurodoma ir ilgoji forma Ramankevičiai. Tiesa, jau vardindamas žuvusius partizanus, tevartoja sutrumpintą pavardę. Dėl to skaitytojai gali būti suklaidinti. Šių klaidų klaidelių buvo galima išvengti pavardes patikslinus pagal vardyną. Kovoti su okupantu buvo išėję šie Krivasalio vyrai: 1. Aldusevičius Jonas-Kilpa; 2. Avižienis Antanas, Adolfo; 3. Avižienis Bronius, Adolfo Balandis; 4. Čestas Jonas, Kazio Barzda; 5. Drūteika Edvardas, Anupro; 6-7. Anupras ir Juozas Dubauskai, Anupro; 8. Grigaravičius Mečislovas; 9. Krinickas Albertas Jono; 10. Krinickas Antanas Antano Romelis; 11-13. Menčinskai Antanas, Juozas ir Jurgis Igno; 14. Mičėnas Jonas Jurgio (?) Špokas; 15. Paznėkas Adomas Liudo, Ūdra; 16. Paznėkas Algis Jono, Navadas; 17. Paznėkas Ignas Antano; 18. Paznėkas Kazys Stasio; 19. Ramonas Juozas, Juozo; 20. Ramonas Pranas Kajetono; 20-21. Terleckai Bronius ir Kazys, Viktoro. Bet to, partizanavo į Krivasalį užkurioms atėjęs Alinauskas Česlovas, Prano (kilęs iš Joniškio vlsč.).

 

V. Šiaudinio skaičiavimais, Ignalinos rajone daugiausiai partizanų buvo iš Šiškinių (28 vyrai), Krivasalio (25), Kalviasalio (24) ir Ožionių (21) kaimų. Į mišką išėjusieji sudarė apie 10 proc. visų Krivasalio gyventojų. Ginklą paėmė ir tie vyrai, kuriems negrėsė paėmimas į okupanto kariuomenę. Abudu Dubauskai, vienas Menčinskas turėjo įvairias negalias, J. Čestas galėjo išvengti rekrūtų dalios dokumentuose pasisendindamas. Vienu metu Krivasalyje nebuvo likę šaukiamojo amžiaus vyrų. Mat dar 11 vyrų buvo atsidūrę Vokietijoje, dauguma jų išvežti kaip plechavičiukai. Taigi kaimas, kuriame gyveno apie 240 žmonių, ištuštėjo, nebeliko darbingiausių, veikliausių jaunuolių. Negana to. Besitraukusieji Jonas Krinickas ir Jonas Ramankevičius Lenkijoje pateko į sovietų rankas, buvo paimti į jų kariuomenę, bent pirmasis dalyvavo Berlyno šturme. Tik du vyrai (Jeronimas Aldusevičius ir Kazys Rastenis) slapstėsi apie namus. Žodžiu, rezervo papildyti partizanų gretas beveik nebeliko. Tiesa, du gimnazistai – Kazys Avižienis ir Antanas Terleckas (g. 1928 m.) – buvo sumanę patraukti į mišką. Laimei, partizanų vadai jų nepriėmė, liepė toliau mokytis ir pamokė: „Jeigu vaikai žus, neliks mūsų tautos.“

 

Priešinimąsi ginklu pasirinko ir prie Krivasalio „prilipę“ kaimeliai. Žinotina, kad Krivasalis buvo tapęs jų traukos centru, nes jame veikė pradžios mokykla, biblioteka, buvo kapinės, per jį ėjo keliai į miestelius. Deja, kol kas sunkiai sekasi tiksliai suregistruoti tų kaimelių partizanus. Lieka nepaminėtas trumpai partizanavęs Jonas Šalkauskas, gimęs Pusvarsnėlių ar gretimame Limino kaimelyje (šių eilučių autoriui kaimelių ribos nežinomos). Beveik pamiršti partizanai Poškus Balys Antano (Limino k.) ir Blaškauskas Stasys (Bendrovės k.). V. Šiaudinis tikriausia bus suklydęs, kad partizanavo Palabažio k. augęs Jurgelevičius Antanas, Adomo. Jo nėra vardyne, apie jį atsiminimuose neužsimena jaunesnysis brolis Algirdas (miręs 2009 m.). Prisimenama, kad A. Jurgelevičius buvo įsidarbinęs geležinkelininku. Vardyne paminėtas ir partizanas Jurgelevičius Petras, Petro, g. 1908 m. Palabaržio k., kuris buvęs suimtas, kalintas Komijoje ir 1946 m. paleistas. Apklausti liudininkai tokio partizano neprisimena.

 

Tik dabar paskelbus Stanislavos Vasiulytės prisiminimus (Laisvės kovotojų prisiminimai. V., 2009, p. 525), paaiškėjo, jog partizanavo jos brolis Vytautas (g. 1927 m. Stirninės k.). Pagal ją, tėvas labai nenorėjęs, kad prie geležinkelio dirbęs sūnus išeitų į mišką. Tačiau jis pasakęs: „O kai ateis Amerika, ką aš darysiu?“, patraukė į girią. Lieka neaiškumų dėl iš Bendrovės k. kilusio partizano Žukausko. V. Šiaudinis rašo, kad jo vardas buvo Juozas, o vardyne abejojant vadinamas Juliumi ar Jonu. Pagal vardyną, jis žuvo 1945–03–11, o V. Šiaudinis jį priskiria prie užsiregistravusių. Atrodo, teisus pastarasis.

 

Po šių aptarimų Krivasalio apylinkių partizanų sąrašas būtų toks. Iš Bendrovės k. į mišką buvo išėję Pyragis Bronius, Juozo (g. 1925 m.), Pyragis Nikodemas, Blaškauskas Stasys, Žukauskas Juozas; iš Stirninės k. – Lunius Jonas Kazio (g. 1924 m.); Petravičius Stasys, Stasio; Vasiulis Ignas, Antano (partizanauti pradėjo 1949 m. nepakęsdamas kankinimų Saldutiškio stribyne), Vasiulis Vytautas Juozo; iš Pakiaunio k. – Julius ir Juozas Kušeliauskai; iš Palabažio k. – Bubulis Liudvikas (Liudas), Jurgelevičius Juozas, Šalna Antanas ir jau minėti kitų kaimelių vyrai B. Poškus bei J. Šalkauskas. Kartu su Krivasalio partizanais susidaro nemažiau kaip 38 vyrų būrys. Ar daug Lietuvoje buvo tokių partizaniškų vietovių? Ne šiaip sau enkavedistai, stribai Krivasalį bei jo apylinkes vadino banditų kraštu. Tokį įspūdį stiprino ir ta aplinkybė, kad minėtuose kaimuose gyveno po 3–4 bendrapavardės ar susigiminiavusios su partizanais šeimos. Partizanų gausumas kėlė represinėms struktūroms baimę, o žmonėms – pavojų. 1945 m. gegužės mėn. Švenčionių apsk. sekretorius Kabanovas išgąstingai dėstė rašte LKP(b)CK: „<…> kai kurių valsčių – Saldutiškio, Kaltanėnų, Daugėliškio – apylinkėse nėra sovietinės valdžios. Jas kontroliuoja banditai. Kasdien vakarais iš kulkosvaidžių apšaudomi Kaltanėnai ir Saldutiškis. <…> aktyvas negali pasirodyti toliau kaip 2–3 km. Nuo valsčiaus centro, <…> naikintojų batalionai <…> didesnių operacijų vykdyti nepajėgia <…> (cit. pagal: J. Starkauskas. Stribai. V., 2001, p. 288). Kokios didelės baimės akys! Negirdėtas dalykas, kad kasnakt partizanai būtų apšaudę Saldutiškį, juo labiau po didžiųjų Kiauneliškio (Labanoro) kautynių 1945–03–11/12, per kurias žuvo 82 partizanai. Panikos apimtas Kabanovas maldavo „prieš liaudies priešus“ panaudoti terorą, įsakyti kariuomenei panaudojant aviaciją „iš pagrindų išvalyti kaimus, miško vienkiemius“.

 

Kodėl Krivasalio, Šiškinių ir kitų aplinkinių kaimų jaunimas išaugo patriotais, laisvos dvasios žmonėmis? Tradiciškai atsakoma, kad tokiais išaugino mokykla. Vienpusis aiškinimas. Kažkodėl pamirštama spaudos, tarnavimo kariuomenėje, dalyvavimo Šaulių Sąjungos veikloje, Dariaus ir Girėno žygdarbio, gerai matytos ūkinės bei kultūrinės pažangos įtaka. Valdžia stengėsi įvairiai padėti kaimui: sumažino žemės mokestį, besikėlusiems į vienkiemius pigiau pardavinėjo miško medžiagą, sodinukus, davė pašalpas kultūrinėms pievoms, bitynams įveisti, produktyviems gyvuliams ir paukščiams pirkti ir t. t. Tegul kaimiečiai sunkiai dirbo ir nelengvai tebegyveno, bet XX a. 4-ojo dešimtmečio jų gyvenimo sąlygos buvo nepalyginamai geresnės negu caro laikais. „Smetonmečiu“ daugėjo ūkininkų, galinčių parduoti bekonus, pieną, grūdus ir kt. Beveik išnyko dūminės gryčios. Tėviškėnų patriotizmą stiprino ir ypatingas veiksnys – gyvenimas šalia demarkacijos linijos, pasiekiančios žinios apie lietuvybės persekiojimus, didesnius mokesčius Lenkijos okupuotose žemėse. Lenkams iš dalies pavyko susilpninti Linkmenų mst. gyventojų lietuvišką dvasią. Ar ne todėl iš jų, daugiau turėjusių gyventojų, negu Krivasalis, Šiškiniai, išėjo partizanauti vos 8 jaunuoliai?

 

Toliau pakalbėsiu apie netikslumus, pasitaikančius, rašant apie partizanų kovas, jų likimus. Apie 1945–02–14 partizanų įvykdytą Saldutiškio puolimą V. Šiaudinis įstengė parašyti tik tiek: „Istrebiteliai išsislapstė, susišaudymas neįvyko“ ir išvardyti paimtų prekių kiekiai. Gal dėl nežinojimo jis iškraipė šį įvykį, sumenkino operacijos svarbą. Saldutiškį puolė apie 80 partizanų, iš kurių dalis buvo raiti. Jie blokavo miestelį, nutraukė telefono ryšį ir iš visų ginklų atidengė į stribyną uraganišką ugnį. Tais metais miestelyje buvo 94 stribai, t. y. daugiau nei bet kuriame kitame Švenčionių apsk. valsčiuje. Jie (neaišku ar visi) lindėjo už storų mūrinių stribyno sienų. Pagal V. Šiaudinį išeitų, jog stribukai neatsišaudė, net necyptelėjo. 1958 m. viena Saldutiškio gyventoja man pasakojo, kad ta naktis buvusi siaubo valandos – be paliovos tratėjo šūvių papliūpos, nuo padegamųjų kulkų ir įkaitusių vamzdžių švytėjo pašvaistė. Partizanai nešturmavo stribyno, atsisakė ir minties jį susprogdinti minomis. Motyvas buvo toks: „Gero pastato reikės nepriklausomai Lietuvai.“ Nepaisant to, kad partizanai neužėmė stribyno, nenukovė stribukų, šis puolimas buvo svarbus žmonėms psichologiškai, ilgam įsirėžė jų atmintin. Su džiaugsmu „gyvates pamokė!“ buvo pasakojama perpasakojama. Kitaip nei V. Šiaudinis puolimą vertino represinių struktūrų vadovybė. Apie Saldutiškio ir Seredžiaus puolimą LSSR NKVD komisaro pavaduotojas Sokolovskis pranešė bei aiškinosi net Muravjovui II – M. Suslovui.

 

Vardyno sudarytojai įtvirtino metodologiškai, politiškai ydingą praktiką Kiauneliškio (Labanoro) kautynėse žuvusių partizanų žūties vietą nurodyti formuluotėmis „žuvo netoli ar prie Kiauneliškio“. Šitaip iškraipoma tikrovė, klaidinami skaitytojai. Juk 82 partizanai ne šiaip sau buvo nušauti kažkur miške, o krito atkakliai bei ilgai besipriešindami nelygioje kovoje su gausesne, gerai išmankštinta kariuomene ir NKVD daliniais. Tos kautynės pagal jų trukmę ir žuvusių partizanų skaičių – vienos iš didžiausių ar net didžiausios Lietuvoje. Jos kupinos dramatizmo ir heroizmo. Iš pradžių partizanai sutelkta ugnimi nubloškė enkavedistus apie 200 metrų nuo bunkerių. Karininkų raginami užpuolikai privertė mūsiškius pasitraukti į bunkerius. Granatomis pramušus bunkerį, jos buvo mėtomos į vidų. Kurį laiką partizanai spėdavo nesprogusias išmesti laukan. Vėliau Saldutiškio čekistas ltn. Maksimovas sakęs J. Aldusevičiui: „<…> kokie drąsūs žmonės ten buvo, metam granatas, o jie išmeta laukan ir susprogdina.“ Sprogusiai granatai nutraukus vieno partizano ranką, kritus daugeliui kovotojų, pasipriešinimas silpo, Kauno bunkeryje likę gyvi 7 partizanai susisprogdino, gyvas išliko tik sunkiai sužeistas Liudas Malakauskas. Jis be sąmonės pateko į nelaisvę. Kitame bunkeryje (Margio arba Šiškinių) buvę partizanai išsilaikė iki kovo 12 d. Prieš saujelę likusių kovotojų buvo sutelkta apie 1,5–2 tūkst. kareivių (137 šaulių pulkas ir 25 NKVD pulko 1-ąsis batalionas), panaudoti granasvaidžiai ir minosvaidžiai. Žuvo visi šio bunkerio partizanai, skelbtais duomenimis, 58 vyrai. Nė vienas partizanas neiškėlė rankų, nepasidavė, iki galo liko ištikimi Dievo akivaizdoje duotai priesaikai. Išimtis buvo tik sunkiai sužeisti, be sąmonės. Tik dėl nelemto nesusipratimo dalies iš jų neišvadavo (kovo 11 d. vakare) į pagalbą atskubėjęs Tigro rinktinės štabo pasiųstas partizanų junginys (200, pagal kitus, 350 partizanų). Jie sutelkta ugnimi „iššienavo“ besiilsinčius prie laužų kareivius ir prasiveržė prie bunkerių. Tačiau juose buvę partizanai pamanė, kad prasidėjo naujas rusų puolimas, ir ėmė atsišaudyti, nukovė bei sužeidė tris atėjusius gelbėti. Šiems susidarė įspūdis, kad bunkeriai yra užimti kariuomenės, todėl jie pasitraukė. Tomis dienomis tėviškės kaimus apgaubė didžiulis gedulas, nenusakomas sielvartas. Kas ir kada aprašys Šiškinių k. žmonių būseną, sužinojus apie 28 sūnų, brolių, vyrųžūtį?! Dėl sūnaus netekties išprotėjo A. Avižienio motina.

 

Abejotinų žinių apie šias kautynes literatūroje (J. Juodzevičius. Laisvės kaina. Utena, 2003, p. 28) pasklido iš Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio dienoraščio. Jis rašė, kad 1) kareiviai prieky savęs varė civilius gyventojus – vežikus ir miško kirtėjus, 2) daug partizanų dėl ankštų bunkerių pritrūko oro ir užduso. Neteko girdėti pasakojimų apie varytus civilius gyventojus. Kas kas, o jau pastotininku išvarytas dėdė Vladas Mičėnas, kuris buvo priverstas ištraukti iš bunkerio partizanų  nušautą karininką (raginusį juos pasiduoti), būtų žinojęs ir pasakojęs. Civilių varymo neįrodo ir tai, kad tarp žuvusių partizanų buvo barzdotų vyrų, nes, pvz., J. Čestas buvo pagyvenęs žmogus, galėjo būti užsiauginęs barzdą. Ar jis vienas toks buvo? Pagaliau per dvi kautynių dienas ne barzdas skusti rūpėjo. Kaip minėjau, bunkeriai buvo pramušti sprogmenimis, todėl uždusimas mažai tikėtinas. Kur kas liūdniau, kai klaidų priveliama moksliniame straipsnyje (Gestauto Gečiausko paskelbtame žurnale „Genocidas ir rezistencija“, 2006, t. 1, p. 35). Jo autorius, nenurodydamas šaltinių, tvirtina, kad 1) žuvo tik 62–63 partizanai, 2) enkavedistai kautynių dienomis nužudė 10 artimiausių kaimų gyventojų, 3) A. Krinickas-Romelis buvo sužeistas, jo būrys, netekęs 14 žuvusiųjų, prasiveržė, 4) enkavedistai visus 45 partizanus „tiesiog palaidojo gyvus, užpylę žemėmis bunkerio duris bei šaudymo angas.“ Kuo remiantis aiškiai sumažintas žuvusiųjų skaičius? Tėviškėnai nebūtų negirdomis praleidę 10 civilių nužudymo. A. Krinickui veržtis iš apsupimo nereikėjo, nes išvakarėse su būriu partizanų buvo išėję, dėl to jis ir nebuvo sužeistas. Keistas išsireiškimas, akcentas „užpylė žemėmis, gyvus palaidojo“. Galima pagalvoti, kad kareiviai užvertė žemę kastuvais, partizanai leidosi gyvi palaidojami. Noromis ar nenoromis G. Gečiauskas sumenkino šias kautynes, partizanų atkaklų priešinimąsi. Noriu tikėti, kad taip nutiko ne dėl piktos valios, bet todėl, jog negirdėjo žmonių liudijimų, neperskaitė visų prisiminimų. Bet kautynių istorija tampa neatpažįstama, tarsi NKVD parašyta. Pagal šiuos „raštininkus“, Kiauneliškio bunkeriuose buvo 500 partizanų, bet jų nukovė 78 ir 3 paėmė gyvus (LYA, f. 3, b.47). Tai absurdiškas prasimanymas, partizanų skaičius padidintas maždaug 5 kartus. Taip pat akivaizdžiai suklastoti, sumažinti enkavedistų patirti nuostoliai – 5 nukauti ir 10 sužeistų. Tiesa, archyvinėje byloje nurodyta, kad kariuomenės nuostoliai nežinomi. Taip sakant, gaudyk lauke vėją. Bet šių laikų kai kurie mūsų moksliškai neįgalūs ar angažuoti istorikai įtikinėja, kad čekistai duomenų neklastojo, jais remdamiesi daro apibendrinimus, jog partizanai daugiausiai žudė civilius gyventojus, o nekovojo su okupanto ginkluotomis jėgomis. Potekstėje slepiama mintis, kad partizanai buvo bailiai, o sovietinė kariuomenė ir enkavedistai – „ereliai“.

 

Kiauneliškio kautynėse okupantas turėjo patirti didžiulius nuostolius, nes jos vyko 2 dienas, jose dalyvavo mažiausia apie 300 partizanų (įskaitant atsiųstus į pagalbą), Tigro rinktinės štabo kuopos partizanai šaudė į prie laužų besišildžiusius priešus. Daug ką pasako ir tai, kad kovo 12 d. ryte į pagalbą okupanto jėgoms buvo atsiųsta apie 500 kareivių, kad žuvusius partizanus į Kiauneliškį vežė suvaryti kaimiečiai, kai nukautus kareivius – saviškiai.

 

Kautynių įnirtingumą užtušuoja ir partizanų žuvimo dienos datavimas kovo 11 d. Jos vyko, partizanai žuvo ne vieną, o dvi dienas (kovo 11–12 d.), todėl taip ir rašykime. Tuomet žuvo visi Šišikinių ir dauguma (12) Krivasalio partizanų. Kulkų lietaus, granatų bei minų sprogimų neatlaikė ne tik mūsų vyrai, bet ir medžiai. Po kažkurio laiko pušys ėmė džiūti, aplinkinių kaimų žmonės ne vienerius metus iš čia vežė malkas. Medžiai buvo taip kulkų suvarpyti, kad neretai, net gerai juos apžiūrėjus, pjūklas įsirėždavo į metalą. Tai esu patyręs.

 

Tenka atkreipti dėmesį ir į pavienių partizanų likimų, žūties aplinkybių aprašymo netikslumus. Kiauneliškio kautynėse negalėjo žūti Juozas Jurgelevičius, Kazys Paznėkas, Juozas ir Jurgis Mičėnai, ten nežuvo ir vienas iš brolių Menčinskų (atrodo Antanas). K. Paznėkas su M. Grigaravičiumi 1945 m. liepą buvo aptikti pirtyje prie Kiauno ežero. Kilus susišaudymui, K. Paznėkas buvo sužeistas. Užsidegus pirčiai, abu pasidavė, karinio tribunolo buvo pasmerkti kalėti lageriuose. K. Paznėkas mirė 1949–07–21 Rečlage. M. Grigaravičius po 10 metų buvo paleistas, bet į Lietuvą negrįžo, žuvo nelaimingo atsitikimo metu. A. Menčinskas žuvo 1945 m. vasarą Žičkų kaime. Pagal vieną versiją, jį ir dar 6 besimaudančius partizanus aptiko ir nušovė enkavedistai. Tik vokietis Richardas dar spėjęs nugriebti kulkosvaidį ir atsišaudyti. Vyresnieji tėviškėnai neprisimena, kad kaime būtų gyvenę Juozas ir Jurgis Mičėnai. Gyveno Alfonsas ir Pranas Mičėnai, bet jie 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus. Vardyno sudarytojus ir kitus bus suklaidinę KGB dokumentai. Antai 1959–03–19 KGB Švenčionėlių r. įgaliotinio kpt. Matuzonio pasirašytoje pažymoje nurodytos tik 17 Krivasalio partizanų pavardės, joje nepaminėti: M. Grigaravičius, trys broliai Menčinskai, K. Paznėkas, Igno ir Adomo Paznėkų pavardės iškreiptos (vadinami Poznialiais), du kartus įrašytas Jonas Mičėnas ir negirdėti, negyvenę Krivasalyje Kazys Mataulis bei Albertas Drūteika. Šis raštas dar kartą parodo, kad negalima aklai pasitikėti KGB dokumentų informacija. Antra vertus, sudėtinga ją patikrinti. Raštas kelia kai kurių minčių, o būtent: dėl aplaidumo, žioplumo ar sąmoningai pateikta klaidinga informacija. Sunku patikėti, kad 1959 m. KGB neturėjo tikrų žinių apie partizanus. Gal pripainiota, sumažintas partizanų skaičius, kad nuslėpus pasipriešinimo mąstą, kad būsimos kartos nesužinotų tiesos.

 

Tęskime pasakojimą apie kitų partizanų likimus. V. Šiaudinis rašo, kad sėkmingai iš Kiauneliškio bunkerių apsupimo pabėgęs I. Paznėkas per neatsargumą žuvo. Vyresnieji krivasaliečiai pasakojo kitaip: jis su kitais per gilų sniegą stribams persekiojant nubėgo apie 10–12 km, bet užsikirtus kulkosvaidžiui, susisprogdino granata. Literatūroje pateikiamos skirtingos partizanų Juozo Jurgelevičiaus, Juliaus Kušeliausko, Adomo Paznėko ir Antano Šalnos istorijos. „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ (d. 6, p. 455) J. Jurgelevičius paminėtas tarp žuvusių 1945–03–11. Pagal vardyną, jis žuvo prie Pašaminės, V. Šiaudinis nurodo, kad šis partizanas buvo paimtas į nelaisvę, bet po 9 mėn. paleistas. J. Jurgelevičiaus pusbrolis Algirdas papasakojo kitokią istoriją, kuri beveik sutampa su daugelio žmonių atmintyje įsiminusia. Buvę taip: partizanu prisimetęs enkavedistas prikalbino viena moterį (Salickienę) suorganizuoti susitikimą su vietiniais partizanais. Susitikti miške netoli namų nuėjo J. Jurgelevičius-Vilkas ir J. Šalkauskas. Susitikimo metu čekistas sunkiai sužeidė Vilką, bet šis krisdamas sugebėjo jį nukauti. Apgijęs Vilkas išėjęs į Antano Bilkio-Kovarskio būrį, abu žuvo netoli Ginučių. Vardyne suklysta nurodant, kad Julius Kušeliauskas žuvo 1948–06–29 Šnieriškių k. Arčiau tiesos V. Šiaudinio informacija, kad šis partizanas 1948–06–30 sunkiai sužeistas buvo suimtas. Abejonių kyla tik dėl jo mirties Švenčionių ligoninėje, nes yra liudijimų, jog jį kaliniai matė Vilniaus kalėjime ir lageriuose.

 

V. Šiaudinio žiniomis, Adomas Paznėkas 1945–07–19 užsiregistravo, bet 1946 m. gegužę vėl išėjo į mišką ir žuvo 1946–12–07. Tikslintinos pakartotinio išėjimo partizanauti aplinkybės. Registruojantis ar vėliau A. Paznėkas buvo kankinamas verčiant jį padėti likviduoti A. Krinicką-Romelį. Apsimetė sutinkąs, buvo inscenizuotas jo pabėgimas iš traukinio. Artimiesiems taręs: „brolių neišduosiu“, pasiėmė paslėptą kulkosvaidį ir išėjo į mišką. Po jo žuvimo kalbėta, kad enkavėdistų vadas priekaištavęs partizaną nušovusiam dėl paskubėjimo. Galimas daiktas, kad dar tikėtasi A. Paznėko išdavystės.

 

Vardyne A. Šalna priskirtas prie Kiauneliškio kautynėse žuvusiųjų, bet partizanų prisiminimų knygoje jo žuvimo data ir vieta nurodyta dvejopai: pagal J. Aldusevičių, žuvo minėtose kautynėse, o A. Jurgelevičius liudija, kad buvo nušautas bėgdamas iš savo namų. A. Jurgelevičius (A. Šalnos kaimynas) pasakoja: „Vieną rytą apsupo namą, tai buvo apie 1946 m. Antanas dar pakėlė rankas, atrodo, norėjo pasiduot, bet rusai nieko nepaisė.“ Šalnos žmona Zosė išsigynė, kad nušautasis yra jos vyras. A. Jurgelevičiaus tėvas Šalnos palaikus užkasęs prie Krivasalio kapinių, tik po kelerių metų buvo perlaidotas tose kapinėse.

 

Dar reikėtų tikslinti žinias apie L. Bubulį, nes 1) skirtingai rašomas jo vardas (Liudas ir Liudvikas), vardyne nurodyta, kad jis žuvo 1946 m. spalį Kaltanėnuose, gi pagal V. Šiaudinį – 1945 m. Palabažio k.

 

V. Šiaudinio darbo vertę sumenkina neatidumas, dėl kurio tekste nurodytos vienos Kiauneliškio kautynėse žuvusių partizanų pavardės, o žuvusiųjų sąraše – kitos. Pastarajame neįrašyti: A. Avižienis, E. Drūteika, J. Paznėkas, N. Pyragis, P. Ramonas. Vietovardžių rašybą turėjo suderinti su Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo vardynu. Tuomet nebūtų rašęs Kiauneliškiai (turi būti Kiauneliškis), Sidariškės ir Sidariškė.

 

Po žūčių 1945–03–11/12 ir 1945 m. vasarą užsiregistravus J. Aldusevičiui, B. Avižieniui, A. Krinickui, J. Mičėnui ir B. Terleckui bei vėliau žuvus, patekus į nelaisvę kitiems aukščiau minėtiems partizanams, miške Krivasalio vyrų beveik neliko. Paskutinis Krivasalio  partizanas – A. Krinickas – krito nuo savųjų rankos 1948–08–14, čekistams „pametus“ klastotę, kad jis yra jų agentas. Nuo tada partizanavo Stirninės ir Pakiaunio vyrai (Juozas Kušeliauskas, S. Petravičius, I. Vasiulis). Vasaromis į mūsų krašto miškus atsikeldavo Švenčionių krašto partizanai (gražūs, tvarkingai apsirengę, kultūringi, mieli). Iš išblaškytų pavienių partizanų susidarė Kiaunės rajono 13 partizanų būrys. Maždaug 1949 m. netoli Kiauneliškio Kiauliaraisčio pelkės saloje įsirengė bunkerį (pagal I. Vasiulio prisiminimus). J. Kušeliauską ilgą laiką sekė 3 agentai – Koniuch, Orechov ir Vėželis, I. Vasiulį – du pastarieji. Koniuch buvo gerai pažįstamas su J. Kušeliausku. 1951–03–19 bunkerį užpuolė kariuomenė. Išvakarėse mes, Krivasalio pradžios mokyklos mokiniai, matėme nuo Saldutiškio per Kiauno ežerą link Kiauneliškio žygiavusią ilgą kariuomenės koloną. Pagal tyrinėtojus, partizanus puolė 137 šaulių pulko kariuomenės kuopa. Ryte Kiauneliškio pusėje išgirdome ilgokai besitęsusį šaudymą. Po kažkurio laiko netoli nuo mūsų namų Sidariškių pusėje ėmė tratėti automatai. Gana greitai sužinojome, kad Sidariškėse prie Kindurių tvarto Kaltanėnų stribai nukovė atsišaudžiusį Graužinį Balį-Uosiuką ir susėdę ant jo išsivežė. Šią B. Graužinio žūties vietą patvirtino jo sūnus, su kuriuo mokėmės Linkmenyse, tai liudija ir I. Vasiulis. Sužeistas persekiojamas partizanas įstengė nubėgti apie 15 km (atrodo, bėgo pro Kurinių k., o ne tiesiai link Sidariškių). Pusvarsnėliuose jis gavo nežabotą arklį, kuris nevaldomas pasuko į Sidariškių arklides, t .y. link persekiotojų. Tuo tarpu literatūroje (pvz., Balys Juodzevičius, Laisvės kaina. Utena, 2003, p. 76, 88) ir kitur (paminklinėje lentoje Šnieriškėse) pripainiota: žuvimo vieta nurodoma Pakiaunio malūnas, Pakiaunio k., Kurinių k., net Šnieriškės. Liūdna, kai tas pats autorius viename puslapyje rašo vieną žūties vietą, o už kelių puslapių – kitą, esančią mažiausia už 10 km. Dar prasčiau, kad su B. Graužiniu „kilnojamos“ ir kitos partizanų (Stepono Satkevičiaus, Stasio Juodžio, S. Jakučionio, Antano Bulkos, J. Kušeliausko) žūties vietos. Žūstama tik vieną kartą ir vienoje vietoje. Su B. Graužiniu nežuvo nei vienas partizanas, visus juos nukovė prie minėto bunkerio netoliese nuo Kiauneliškio. I. Vasiulio liudijimu, čia žuvo A. Bulka, S. Jakučionis, S. Juodis, S. Satkevičius ir J. Kušeliauskas. I. Vasiuliui pavyko pabėgti, pabėgo ir B. Kalytis, S. Petravičius, Mykolas Urbonas. I. Vasiulis tarp pabėgusių dar mini J. Bulką ir Henriką Ruškulį-Liūtą. Tačiau pagal KGB dokumentus, J. Bulka buvo suimtas prie bunkerio, o pabėgęs dar ir Žilvytis. Kas jis? I. Vasiulio sudarytame bunkeryje gyvenusių sąraše nėra partizano tokiu slapyvardžiu. Netikslumų neišvengė ir L. Abarius „laisvės kovų archyve“ (1996, t. 16) paskelbtoje studijoje. Padaręs klaidą, kad kalnų srities štabo du bunkeriai buvo įrengti prie Kiauneliškio, neteisingai lokalizuoja kai kurių partizanų žuvimo vietas. Kaip rašyta, netoli Kiauneliškio buvo tik vienas bunkeris, kitas buvo už 10 km prie Šnieriškių k., kuris vadintas Lobuškės arba Pinyklos bunkeriu. 1951–03–19 ten žuvo Vytautas Pakštas („Aukštaičių kovos“ laikraščio redaktorius), štabo narys Jurgis Trinkūnas, Stasė Paškevičiūtė ir Natalija Deveikytė. Bent tokias žinias pateikė buvęs partizanas I. Vasiulis.

 

Dar 1951 m. tėviškėnai neabejojo, kad bunkerio apsupime buvo palikti koridoriai agentams pasitraukti, į kuriuos pataikius, pavyko pabėgti ir doriems partizanams bei vėliau tapusiems išdavikais. Neabejojama, kad bunkeris buvo išduotas. Pagal vieną KGB dokumentą, skelbtą Aukštaitijos partizanų prisiminimuose, išdavikė – ryšininkė Marytė Vasiulytė. Prisimenant, kad partizanus ilgai sekė ne vienas agentas, išeitų, jog ryšininkė parodė tai, ką čekistai gerai žinojo, ja pasinaudojo savo agentams užmaskuoti. L. Abarius teigia, kad, realizuojant sudėtingą agentūrinę–operatyvinę operaciją „Vostok“ bunkeriams išaiškinti buvo panaudotas specagentas Šturmas (Stasys Šimkus? – V. T.). Nesuprantama, kodėl „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ sudarytojas ignoravo L. Abariaus teiginį. Žodžiu, šis pavyzdys dar kartą perspėja mus lengvai nepasitikėti čekistų informacija, be komentarų jos neskelbti.

 

Po 1951–03–19 mūsų krašte partizaninis judėjimas baigėsi, „partizanavo“ tik KGB agentai J. Bulka ir S. Petravičius. Vis dar šniukštinėjo, jaukė žmonių protus. Bent J. Bulkai pavyko kai ką įtikinti, jog yra „šventas“ ir taip supriešinti žmones, iš kurių dauguma neabejojo, kas jis yra bei niekinamai vadino davatka. Atsirado dirva įtarinėti pasitikėjusius agentu.

 

Ta pačia proga vardyno sudarytojams noriu priminti nežinomą genocido auką – krivasalietį Aleksą Krinicką. Jį seną, beginklį, vaikštinėjusį savo sklype, žmogų enkavedistai 1945 m. nušovė. Matyt, išbandė akies taiklumą. Dėl patirto šoko kitądien numirė nelaimingoji žmona. Sugrįžęs iš sovietų kariuomenės sūnus rado tuštutėlius namus.

 

Nukrypdamas nuo temos, nurodysiu dar porą V. Šiaudinio netikslumą. Jis rašo, kad 1945–04–30 partizanai puolė Kiauneliškio geležinkelio stotį ir iš jos paėmė dokumentus, telefono aparatą, geležinkelininkų uniformų. Argi reikėjo pulti nesaugomą stotį? Gaila, kad nežinoma, kuriais metais buvo nugriautas ir išvežtas stoties pastatas. Nuo tada stoties nebeliko, tebuvo traukinių (siaurojo geležinkelio) sustojimo vieta. Traukinius pasitikdavo ir išlydėdavo čia pat, savo name, gyvenęs geležinkelietis Vasiulis. Skyrelyje apie mokinių pogrindį tepaminėtas Linkmenų progimnazijos mokinys Kazys Avižienis (partizanų brolis). Iš tikrųjų kartu su juo buvo suimti: Leonas Bimba, Algis Blažys, Alfonsas Kardelis, Jonas Paukštė ir Antanas Terleckas. Jie buvo suimti ne 1945–03–29, o liepos 27 d. Švenčionių kalėjime, fiziniu ir psichologiniu smurtu (pvz., imituojant varymą sušaudyti) verčiami prisipažinti priklausymu „Geležinio vilko“ organizacijai, apie kurios egzistavimą net nebuvo girdėję.

 

Apibendrinant pasakytina, kad žuvusių krivasaliečių (be pagyvenusio J. Često) amžiaus vidurkis buvo 24 m., dauguma iš jų tėvų buvo mažažemiai ir vidutiniokai, kuriems priklausė po 4–9 ha žemės. Tik A. Dubauskas turėjo 16 ha, kurios didelę dalį užėmė alksnynai ir molingos kalvos, Menčinskas – 15 ha žemės. Ne „buožių“ sūnūs kovojo su okupantu.

 

Taigi apie nedidelės teritorijos (16–20 km²) partizanus padaryta nemažai klaidų, todėl genocido aukų vardyno sudarytojų ir tyrinėtojų laukia didelis bei kruopštus darbas. Juk Lietuvoje buvo daug valsčių. Gal reikėtų prašyti mokyklų, seniūnijų ir visų nukentėjusių artimųjų talkos. Kiekvieno pareiga turėtų būti visus prikelti iš užmaršties, įsileisti tarp mūsų; žuvusiems, nukankintiems, nuo šalčio ir bado mirusiems suteikti gyvybės atmintimi. Juk išminčiai moko, kad tautą sudaro gyvieji ir mirusieji.