Vlodzimież Kowalski, rašantis apie lenkų ir lietuvių santykius, š. m. balandžio mėn. laikraštyje „Przegląd Sejnenski“ straipsniu apie Varviškes išjudino griūtį.

Dar stipresnis atkirtis lenkiškajam stereotipui buvo „Vorutoje¨ – š.m. 9-ajame ir 11-ajame numeriuose – „Varviškės kautynėms – 80 metų“. Jį parašė Gintaras Lučinskas iš Alytaus. Cituoju: “Kovo 23 sukako 80 metų, kai buvo sunaikinta “Varviškės respublika”. Šis įvykis to meto Lietuvos spaudoje buvo nepaminėtas.

Tiems, kurie domisi, pateikiu trumpą apžvalgą.

Publikacijoje, paskelbtoje 9-ajame numeryje, pateikta bendra ir tikslaus istorinio pobūdžio glaudi, bet labai turininga apžvalga. „Vorutos“ 11-ajame numeryje – ištisa kronika vadinamojo „lenkų partizaninio sąjūdžio“ ir tuometinės Lenkijos valdžios piktadarybių, padarytų ne tik Kapčiamiesčio, Leipalingio, Seirijų ir Lazdijų valsčių ribose, bet ir lietuviškajame Seinų–Punsko plote.

Dar geriau būtų parašyti naujos – ne naujausios jau – 1920–1923 metų istorijos studiją lenkų kalba ir pateikti stereotipą, būdingą lenkams, nes tai, deja, ir dabar lemia Lenkijos tautinės visuomenės kai kurios dalies populizmą. Džiugu, kad vis daugiau atsiranda šviesaus protavimo, pažangaus nusistatymo žmonių tarp mūsų buvusių „unijinių“, o dabar – ir tarp kitos, ir kiek kitokios, unijos bendrų.

Šiuo metu yra toks neatidėliotinas, didžiai pribrendęs reikalas. Kas tyli, taikosi su netiesa ir neteisybėmis, tas ir pats skatina tą blogį išlikti bei klestėti.

Toliau kalbėsiu jau ne apie pačią “Varviškės respubliką”, bet V.Kowalski išprovokuotas , taip pat Gintaro Lučinsko publikacijos “Vorutoje” skatinamas, kalbėsiu apie tą pačią padėtį ir faktų patvirtintus įvykius vietovėse nuo Seinų, Punsko,Vižainio, o nuo Varviškės į šiaurę – apie Varėną, Valkininkus, palei Vilnių ir toliau – apie Ignaliną, Švenčionėlius, Dūkštą iki Turmanto prie Latvijos sienos. Kai įsivyraudavo paliaubos, demarkacijos linija su abipusiai demilitarizuotomis zonomis tęsėsi daugiau nei 400 kilometrų.

Nutariau pats ištyrinėti, kaip visa tai buvo. Paaugliu būdamas skaičiau „Vilniaus Golgotą“, o per visą ilgą gyvenimą, gyvenimo vėtytas ir daug žmonių pažinojęs, vis užvesdavau apie Varviškes kalbą ir klausinėdavau, kaip visa buvę. Klausinėjau lietuvių, kurie buvo viena karta amžiumi už mane vyresni, ir lenkų. Jaučiuosi sukaupęs daug faktų, pažinęs tų laikų žmonių mintis ir nusistatymus.
Lietuvių-lenkų 1919–1920 metais sudarytų paliaubų zona, vėliau pavadinta demarkacijos linija (Lietuvai nepripažįstant šios linijos kaip valstybinės sienos su Lenkija), kirto lietuvių etninį plotą, kuriame vien tik lietuviai gyveno. Lenkų skatinami, Lenkijos palaikomi lenkų partizanai siautėjo ne tik demilitarizuotoje zonoje Lietuvos pusėje, bet terorizavo lietuvius Lenkijos pusės demilitarizuotoje zonoje. Siekta, kad lietuviai atsinorėtų Lietuvos, savo tautybės ir savo valstybingumo. Tai pabrėžia G.Lučinskas “Vorutos” publikacijoje: „buvo siekiama įbauginti gyventojus. Tikėtasi, kad Lietuvos karinių jėgų neginami gyventojai (Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo dalinius) neišlaikys ilgai trunkančio teroro, pasijus Lietuvos apleisti ir prašys Tautų sąjungos ar Lenkijos jų gyvenvietes prijungti prie Lenkijos.“

Tas 1920–1923 metų tarpsnis, dvi valstybės ir Vilniaus byla Tautų Sąjungoje, grėsmingi 1927 metai, Lenkijos ultimatumas Lietuvai 1938 metų kovo mėnesį ir santykiai su šia šalimi prasidedant bei prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Aštuoni sunkūs mėnesiai – visiems Vilniaus krašto gyventojams ir lenkams karo atbėgeliams laisvoje, nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Pirmoji sovietų okupacija, sovietų teroras prieš visus Lietuvos gyventojus, vokiečių okupacija ir pakilęs lenkų priešiškumas Lietuvai – bet visiškai nesikeitė populistinė lenkų samprata, mitais ir legendomis grindžiama. Nepasimokė jie ir iš didžiųjų įvykių bei padėčių kitėjimo, vadovaudamiesi nerealių svajonių ir siekimų stereotipais, jie kūrė karo pabaigos ir pokario gyvenimo perspektyvas. Mano mintyse didėjo kaupiamų žinių ir asmeniškos patirties lobynas. Stiprėjo pietryčių Lietuvos Golgota.

1944 m.vasara atnešė taikesnes paliaubas. Vakarykščiai priešai, seniau ginklu kietai susiremdavę, atsidūrė prieš bendrą priešą. Lietuviai ir lenkai – frontui praėjus ir į vakarus nutolus – prieš Sovietų Rusijos rinktinius NKVD dalinius, vykdžiusius terorą visur. Nuo ankstyvo rudens, per 1945–ųjų žiemą ir pavasarį, lietuviai iš buvusių ginkluotų dalinių ir lenkai iš „Armijos krajovos“ kovojo, nors ir buvo sovietų klasta bei ginklu nusiaubti. Bet dar  išlikę mažesni jų daliniai pakilo į didelį susirėmimą su bendru istoriniu, labiausiai grėsmingu abiem buvusioms “unijinėms” tautoms priešu, ir kovojo su juo į šiaurės rytus nuo Vilniaus ir iki Naručio ežero.

Pietų Dzūkijoje, kur didelės Gudų šalies girios ir „rubežius“ su Baltarusija, nuo 1945 m. vasaros iki 1953 metų lietuvių ir lenkų partizanai išvien veikė prieš sovietinę okupaciją ir visuotiną stalinizmo terorą; tai buvo dalinai iš AK likučių sudaryti ir jaunosios kartos atstovų būriai, kuriems buvo suprantamos kovos su bendru priešu idėjos.

Pasakojančiam apie tai, daugiau kaip po pusšimčio metų liudijančiam apie tai teko pačiam dalyvauti tuose įvykiuose kaipo Dainavos apygardos Merkio rinktinės partizanui. Būta ir naujausioje istorijoje „ginklo draugystės“, deja, vėlesniais sovietų okupacijos dešimtmečiais, taip pat ir lietuviams išsivadavus bei atkūrus nepriklausomą valstybę, lenkų ir lietuvių santykiai negerėjo ir negerėja, nes ta istorinė prošvaistė pamiršta, vis dar lieka nenaudojama.

Tačiau iš naujausių žinių tenka spręsti, kad ties įvykiai jau prisimenami, istorija prikeliama ir kad gal bus galutinai iškelta ir naudojama. 2001 m. rudenį, man besilankant Vilniuje, jau iškeliavęs Anapilin režisierius R.Vabalas kreipėsi į mane svarbiu reikalu: susitikti su scenaristu D. ir su operatoriumi R., kurie kūrė dokumentinį filmą apie lenkų ir lietuvių ginklo draugystę. Keista buvo liudyti faktus, pasakoti apie aną prošvaistę. Paprašiau, kad iš pradžių būtų užrašyta tai, ką pasakysiu lenkiškai, kadangi tik taip tiksliausiai ir įtaigiausiai išreikšiu tiesą.

Būtent pasakiau: „Owszem, bywały braterstwa broni, wtedy, kiedy w jednym bywaliśmy dołku. Ale ilekroc wyłaziliśmy z tego dołku, znowu każdy w swoją stronę“. Į vieną duobę tiek kartų pakliūvant ir iš duobių kovingai bendromis jėgomis išsikrapščius, pasukta savo skirtingais keliais…

Silpnėjo ramaus sambūvio draugystė. Apie tai ir pasakojau, daugiau liesdamas lenkišką “unijinį” bendradarbiavimą. Kaupusieji medžiagą dokumentiniam filmui buvo patenkinti, vylėsi sėkmės, kalbėjo, kad vyksta pas Č. Milašių į Krokuvą… Vyrai skundėsi, neturį pakankamai medžiagos apie kovas, kurios vyko į šiaurės rytus nuo Vilniaus. Pateikiau anų bendro ginklo kovų dalyvio ir liudiytojo – Švenčionių krašto lietuvio, dabar gyvenančio Gdanske, A.B. adresą, pasakojau mano nuogirdas apie tuos įvykius, girdėtas iš lenkų ir iš lietuvių.

Buvo ir nuščiuvo – kaip dažnai pasitaiko geriems, prasmingiems sumanymams arba lenkų ir lietuvių santykių prošvaistėms. Jau antras šimtmetis įpusėjęs nuo to laiko, kai prasidėjo lenkų priešprieša, jei skaičiuotume nuo dr. J. Basanavičiaus „Aušros“ puolimo. Jį vykdoma melais ir šmeižtais, priekabomis ir grėsmingais veiksmais, tarpsniais – ginkluota kova, žmonių aukomis. Gyvenant Lenkijoje tarp lenkų dažnai tenka išgirsti  ne tik nepaliaujamų priekaištų ir sunkiausių kaltinimų lietuviams: „Litvini mordovali i mordują Polakow!“ – Lietuviai žudė ir žudo lenkus.

Sudrebina žmogų, sukelia nusistebėjimą ir pyktį toks šmeižtas, taip pat ir lenką, kuris daug ką žino, protauja ir rodo gerą valią. Šmeižtas – ne tik vienu sakiniu metamas, dažnai pasitaiko, kad ir plačiai „kūrybingai“ kurpiamas – nes kažkas siekia „atgaivinti lenkų tautos atmintį“ bei užvaldyti (o patys sako –„atgauti“) svetima. Neišdyla iš atminties poveikis lietuviams štai tokio įvykio, kai buvo šventinamas Seinuose paminklas, skirtas Seinų lenkams sukilėliams prieš lietuvius: iškilmių programoje buvo vaidinimas, kaip lietuviai neva degino lenkišką kaimą ir žudė nekaltus to kaimo gyventojus, nepasigailėdami moterų, vaikų, ir senių.Tad tenka sušukti širdyje arba smeižikui į akis: „Duokite nors vieną tokio lietuvių nusikaltimo faktą, kad ir vieno nekalto asmens atžvilgiu!“ Tai gal suveskime iki galo abipuses sąskaitas ir faktais pasiremdami pažiūrėkime, kiek lietuviai padarę nusikaltimų, o kiek lenkai padarę jiems primetamų ir faktais įrodytų nusikaltimų prieš lietuvius ir baltgudžius?

Reikia pripažinti, kad lenkų tautinėje visuomenėje daugėja teisingai mąstančių lenkų, šviesių žmonių. Vis dažniau jie pasisako spaudoje ir dalyvauja valdžiose. Tačiau dar per maža pastangų, nes dar vis išsilaiko senų stereotipų persvara. Vis dažniau kartojama: „Kad ir kaip būtų karti karti istorinė tiesa, reikia ją žinoti“. Lietuviams taip pat privaloma plačiau ir garsiau istorinę tiesą skelbti, visų pirma, apie lenkų ir lietuvių santykius, nes nuo to priklauso ir tiesa apie nūdienos padėtį.

Siekdami įdomumo ir tiesos grįžkime prie Varviškių. Ar veikė 1920–1923 metais lietuviai partizanai? Taip, buvo savigynai pasiryžusio lietuvių partizaninio sąjūdžio apraiškų ir užuomazgų. Ir jie veikė demilitarizuotos zonos lenkų pusėje prieš okupantų siautėjimą, bet ne prieš taikius lenkų tautybės gyventojus ir ne prieš lenkų karinius dalinius, o vien tik – prieš lenkų partizanų piktadarybes, daromas vietos lietuviams. Susikūrę ir veikę ribotai, persikeldavo į demilitarizuotą zoną Lietuvos pusėje, ir ten su vietos savigyna dalyvavo užsitęsusiame, bet nuo 1920 m. – jau bendrame partizaniniame lenkų ir lietuvių kare.

Teko pačiam kalbėtis su neoficialaus partizaninio karo dalyviais. Pasak jų, buvo taip, kad lietuviai partizanai galėjo grįžti į savo vietoves lenkų okupuotoje pietryčių Lietuvoje, bet nebuvo lenkų valdžios baudžiami, o jaunesnieji amžiumi turėjo atlikti karinę tarnybą lenkų kariuomenėje. Panašiai ir Lietuvos lenkams, buvusiems partizanams, vykdžiusiems agresiją. Vadovautasi Tarptautinės komisijos ir Tautų Sąjungos nuostatomis. Bet tai ne viskas…

Vis dėlto yra lietuvių partizaninės kovos, kai buvo ginama Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė, vienas turiningas, spalvingas epizodas. Tai Perlojos „nepriklausoma respublika“, kietai kovojusi su lenkų agresija ir nepaklususi tuometinėms Lietuvos valdžioms, kurios sąžiningai ir tiksliai laikėsi demilitarizuotų zonų bei taikaus abiejų pusių sambūvio nuostatų, kol išsispręs valstybinės sienos klausimas.

Perloja – didelis bažnytkaimis prie Merkio, arčiau Varėnos, bet ir nuo Merkinės ne per toliausiai. Nedidelė bažnytkaimio dalis buvo palikta kairėje, lenkų okupuotoje pusėje. Perlojiečiai, gindami tą jų kaimo dalį ir priešindamiesi lenkų partizanų siautėjimui demilitarizuotoje zonoje, Lietuvos pusėje susiorganizavo ir virto stipriomis, gerai ginkluotomis pajėgomis. Prisidedant vyrams ir iš kitų kaimų, susidarydavo per šimtą, kartais ir daugiau kovotojų. Dideliame plote aplink tą vietą jie sudrausdavo lenkų agresiją, rengdavo dažnus išpuolius ir į demilitarizuotą zoną lenkų pusėje – kovojo prieš ten iš Lietuvos pasitraukiančius ir besilaikančius lenkų partizanus, taip pat ir prieš lenkų karinius dalinius, kai anie peržengdavo zonos ribą, skubėdami saviems partizanams į pagalbą.

Turėjau garbės, kaipo partizaninio sąjūdžio prieš sovietinę karo ir pokario okupaciją dalyvis, pažinti ano meto perlojiečius partizanus, kurie ir vėl šauniai partizanavo už Lietuvos laisvę bei garbę, pažinojau ir jų  pagarsėjusį raitelių būrio vadą, kurį lenkai labiausiai įsiminė, kaipo „Litwin na biala kobyla!“

Teko daug ko prisiklausyti apie „Perlojos laisvą respubliką“ – laisvą, nepriklausomą, nepaklusnią nelemtiems, „didžiųjų sprendėjų“ Lietuvai daromais, šališkos ir neteisingos politikos vingiams. Deja, tai istorijos pamirštas faktas, kaip ir lenkų “Varviškės respublika”, ir teisingai tai pastebi Gintaras Lučinskas iš Alytaus, paskelbęs straipsnį „Vorutoje“.

Gal dar bus prikelti atsiminimai, archyvų, rašytų kronikų medžiaga? Kartais ir blogis išeina į gėrį, kaip kad ir lenkų išsišokimas rašant apie Varviškes gali paskatinti lietuvius surašyti įdomų bei reikšmingą istorijos puslapį.

Taigi „Už tiesą ir teisybę!“