Edvardo Gudavičiaus darbai sulaukė mano dėmesio dar tik pradėjus gilintis į viduramžių Lietuvos istorijos problemas. Tuomet jo išvados man pasirodė novatoriškos, įdomios, bet iš dalies kritikuotinos ir tikslintinos. Taip 1994 – 1995 m. prasidėjo mano polemika su šiuo istoriku, netyčia pavertusi mane vienu iš didžiausių Gudavičiaus „priešų“, kaip galiu jausti iš jo reakcijos į mano kuklų asmenį, nors pats ir nenorėčiau būtent taip asmeniškai vertinti mūsų mokslinių nesutarimų.
Ilgainiui Gudavičiaus polemika su manimi prarado bet kokius moksliškumo požymius – aš buvau išvadintas „aistros nurodinėti klaidas“ vienijamos „ofenzyvos centro puolėju“, „istoriko diplomą įgijusiu rašytoju“, „išmoninguoju žurnalistu“ ir pan. , o man priskiriami teiginiai neretai mažai ką bendro turėjo su tuo, ką aš iš tikrųjų rašiau, arba jiems „atremti“ pasitelkiami argumentai prarasdavo ryšį su realybe. Niekada neturėjau tiek nereikalingo laiko, kad galėčiau leistis į begalines sofistines diskusijas ir įrodinėti, tokius akivaizdžius dalykus, kaip tai, jog Konstantinas Jablonskis tikrai manė, kad Lietuvos valstybė susikūrė iki Mindaugo , kaip jis pats nedviprasmiškai rašė savo paskaitose bei laiškuose , kad aš nesiejau Lietuvos valstybės susidarymo su ledynmečiu ar akmens amžiumi , kad niekada nebandžiau „paneigti Kvedlinburgo analų“ ir pan. Tokios diskusijos niekur neveda ir yra reikalingos nebent Gudavičiaus savojo „aš“ sureikšminimui (kaip jis pasigyrė: „Tapęs centriniu tokio „mokslo“ taikiniu, tikrai jaučiuosi daug pasiekęs“ ).
2005 m. rugpjūtį „Naujajame židinyje“ pasirodęs itin keistas Gudavičiaus rašinys, kuriame nuo su mūsų diskusijomis ar su mano tyrinėjimais niekuo nesusijusios Kęstučio mirties temos staiga peršokta prie senos mūsų diskusijos dėl Mindaugo dvaro Latavos , verčia susimąstyti. Ši tema, rodos, tampa Gudavičių įkyriai persekiojančia mintimi, prie kurios jo kalba gali pasisukti nuo bet kokios temos – ar tai būtų XIV a. Lietuvos istorijos problemos, ar įvadas į Lietuvos europėjimo kelių studijas, ar Giedriaus Šarkano politologinių – moralinių Mindaugo asmens vertinimų peripetijos.
Kas gi ta Latava, kuo ji tokia baisi mūsų žymiajam istorikui?
1997 m. Anykščių rajone suradus Palatavio piliakalnį, išdėsčiau argumentus, leidžiančius manyti, kad Mindaugo karūnacija buvo surengta jo dvare Latavoje (in Lettowia, in curia nostra), kuris sietinas su minėtuoju piliakalniu (Lettowia vadinamas ir šalia jo tekantis Latavos upelis) . Tai nėra visai nauja idėja, šią mintį dar 1909 m. kėlė Eduardas Volteris bei Kazimieras Būga , o prie jos grįžti paskatino paaiškėję nauji faktai. Su išdėstytais argumentais nesutiko Edvardas Gudavičius. Lyg ir nieko ypatingo – ginčai istoriografijoje nėra retenybė, kaip sakoma, ginčuose gimsta tiesa. Deja, kai kritikoje įžiūrimas tik piktybiškas noras „įspirti“, tokiuose ginčuose gimsta nebent paranojiškos mintys apie „dirbti“ trukdančius sąmokslininkus ir genealios idėjos sudarinėti tų „kenkėjų“ juoduosius sąrašus. Turiu omenyje pastarųjų metų Gudavičiaus „poleminius“ opusus, kurie, neturi precedento Lietuvos istoriografijoje.
Savo juoduosiuose sąrašuose autorius užsimojo apibrėžti „tų specialistų būrį, kuriam nebėra reikalo atsakinėti“ . Gal ir būtų gerai, jei Gudavičius laikytųsi tokio savo principo ir patausotų savo vis silpnėjančius nervus bei oponentų laiką, nes iš tiesų tuose jo „atsakinėjimuose“ per kraštus besiliejantis pyktis neleidžia pasireikšti racionalioms mintims ir neduoda nieko konstruktyvaus. Štai ir samprotavimuose apie tai, kodėl Mindaugas negalėjo karūnuotis Latavoje, Gudavičiui kažkodėl itin patiko nežinia kokiais keliais jam į galvą atėjusi paradoksali mintis, kad Latava neva buvusi Vokiečių ordino pilis.
Šį savo „atradimą“ jis paskelbė 2000 m. kartu su savo ištikimu studentu Gediminu Lesmaičiu parašytame straipsnyje, formuluodamas jį taip: „Ši karūnavimo vieta nurodyta aprašant Sėlos ribas ir nubrėžus atitinkamą žemėlapį. Jame aiškiai matyti, kad 1260 m. (VIII) aktą Mindaugas išdavė Palatavio pilaitėje, nuo 1255 m. priklausiusioje Livonijos ordinui…“
Čia kalbama apie vieną iš dviejų Mindaugo donacinių aktų, kurie buvo išduoti jo dvare Lettowia (Latavoje). Jie datuoti 1253 m. ir 1260 m. Pirmuoju aktu Vokiečių ordinui užrašoma keletas valsčių Žemaitijoje ir Jotvoje, o antruoju – teisė paveldėti Lietuvą, jei Mindaugas mirtų be įpėdinių. Abiejuose aktuose Ordino liudininkų sąrašas tas pats – tai žmonės, 1253 m. dalyvavę Mindaugo karūnacijoje, tame tarpe ir Livonijos magistras Andrius Štirlandas, kurio 1260 m. jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Iš to tegali sekti tik viena išvada – 1260 m. aktas realiai atitinka 1253 metų Mindaugo karūnavimo laiko situaciją, taigi abu Latavoje (Letovijoje) išduoti aktai tiesiogiai susiję su Mindaugo karūnacija. Ar 1260-ųjų metų aktas yra falsifikatas, parengtas naudojantis 1253 m. aktu (kaip manė daugelis tyrinėtojų), ar autentiškas aktas, parengtas 1253 m. ir tik patvirtintas 1260 m. (kaip įrodinėjo Henrykas Łowmiańskis), šiuo atveju yra antraeilis klausimas, kuris gali būti svarbus platesniame Lietuvos istorijos kontekste, bet ne svarstant Mindaugo karūnavimo vietos problemą. Šiuo atveju mums svarbu tik tai, kad Mindaugo dvaras Lettowia nurodomas tik kalbant apie Mindaugo karūnavimą 1253 metais. Todėl net jeigu tarsime, kad 1255 m. Mindaugas užrašė Vokiečių ordinui Latavą, tai dar nereiškia, kad minėtų aktų sudarymo metu Latava priklausė Vokiečių ordinui – greičiau atvirkščiai, tai įrodo, kad 1253 m. Latava tikrai priklausė Mindaugui.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad Latavos perleidimas Vokiečių ordinui 1255 metais tėra Gudavičiaus fantazija. 1255 m. sėlių žemių užrašymo aktas yra vienintelė autentiška Mindaugo laikų relikvija. Minint 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines jis buvo atvežtas iš Vokietijos ir eksponuojamas Lietuvoje, jam skirta daug dėmesio, taigi jis turėtų būti vienas iš geriausiai pažįstamų Mindaugo aktų. Šio akto turinys niekam, juo labiau Gudavičiui, ta proga apie jį parašiusiam atskirą straipsnį, neturėtų būti paslaptis. Todėl nesuprantama, kodėl Gudavičius elgiasi taip, tarsi jis nežinotų, kad apie jokią Latavą šiame akte neužsiminta nė puse žodžio.
Apie Ordinui dovanojamas žemes 1255 m. akte pasakyta tik tiek: „Livonijos ordino magistrui ir broliams nutarėme skirti sėlių žemę, būtent Meddene, Pelone, Maleysine, Thovraxe sritis su jų priklausiniais“ . Kur buvo šie Mindaugo 1255 m. užrašyti sėlių valsčiai aptarta mano knygoje „Lietuvos valstybės ištakos“, ten pat jų lokalizacija parodyta žemėlapyje (Mindaugo užrašytas plotas buvo tik nedidelė sėlių žemių dalis šiaurės rytinėje Anykščių ir šiaurės vakarinėje Utenos rajonų dalyje) . Užuot pasižiūrėjęs į šį žemėlapį ar su juo polemizavęs, Gudavičius remiasi kitu mano sudarytu žemėlapiu, kuriame pavaizduota Sėlos riba pagal XIV a. pabaigoje sufalsifikuotą 1261 m. Mindaugo donacinį aktą ir dar viena Sėlos riba pagal 1392 m. datuojamą aktą. Aišku, gal Gudavičiui gali pasirodyti visai logiška, kad jo oponentas nesugeba pamatyti net savo paties sudaryto žemėlapio, bet, susidūrus su tokiu „paradoksu“, sveiko proto vardan nepakenktų pasitikslinti, kas gi tame žemėlapyje iš tiesų vaizduojama. Iš tų vėlyvų Sėlos ribų aprašymų visai neseka, kad būtent tokios buvo Mindaugo 1255 m. užrašytos sėlių žemės ribos. Iš jų seka tik tai, kad maždaug taip Sėlos ribos buvo įsivaizduojamos XIV a. pabaigoje, ir įsivaizduojamos, beje, gana prieštaringai, nes abiejų aktų apibūdintos Sėlos ribos gerokai skiriasi.
Net jei Gudavičius sumanytų prieštarauti istoriografijoje seniai nustatytiems faktams, kad 1260 m. aktas patvirtintas ar sufalsifikuotas pagal 1253 metų aktą, ir kad 1261 m. Sėlos dovanojimo aktas yra akivaizdus falsifikatas, reikėtų pripažinti, kad Latavą Mindaugas Vokiečių ordinui užrašė tik 1261 m., o 1253 ir 1260 m., kai jis čia išdavinėjo savo aktus, Latava dar priklausė jam.
Gudavičiaus pareiškimai „Vokiečių ordino pilies Latavoje“ klausimu vėliau evoliucionavo dar didesnio absurdo link. 2002 m. jau rašoma: „Livonijos ordinui priklausančioje pilyje „lokalizavus“ Mindaugo aktus, toliau kartojami paneigti argumentai“ . Čia jau kalbama daugiskaita, vadinasi, apie abu – 1253 m. ir 1260 m. datuotus – aktus. Taip ir 1253 m. Latava jau tarsi „tampa“ Vokiečių ordino pilimi.
Išauga ir Sėlos teritorija, dabar jau apimdama ir Anykščius (t. y. prie jų esančiame Šeimyniškėlių piliakalnyje lokalizuojamą Vorutą), nors šito nerodo nė vienas šaltinis. 2005 m. liepos 6 d. Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“ Gudavičius pareiškė, kad kažkokie mąstytojai, kuriuos jis vadinąs „Anykščių mokslo akademija“, „surado Vorutą, ne Lietuvos žemėj, o sėlių gyvenamoje, ne lietuvių netgi gyvenamoje teritorijoje“ .
Galiausiai „Naujajame židinyje“ paskelbtame rašinyje Gudavičius netikėtai paskelbė, kad 1260 m. ir 1261 m. Mindaugo aktai esą vienas ir tas pats aktas, tik vienaip jį esą datuojąs Gudavičius (1260 m.), o kitaip – aš (1261 m.). Tiesą sakant, anksčiau dar niekas nebuvo supainiojęs šių dviejų visiškai skirtingų aktų, kurių pirmąjame Lettowia minima kaip Mindaugo dvaras ir šio akto išdavimo vieta, o antrąjame (XIV a. falsifikate) – kaip Sėlos paribio upė, atitinkanti dabartinį Latavos upelį.
„Pasirodo, Baranauskas surado dvi Sėlas“ – bando šmaikštauti Gudavičius. Gaila, bet šis istorikas taip ir nesuprato ar nepanoro suprasti tokio paprasto ir jau iš pirmo žvilgsnio pastebimo fakto, kad Sėlos sampratos autentiškame 1255 m. Mindaugo akte, jam priskiriamame, bet iš tikrųjų XIV a. pab. sufalsifikuotame tariamai 1261 m. Mindaugo akte bei neaiškios paskirties, maždaug 1392 m. sudarytame, Sėlos ribų aprašyme yra skirtingos. Galima tai pavadinti „trimis Sėlomis“, galima iš jų bei kitų šaltinių formuotis nuomonę apie apytikslę visos Sėlos teritoriją, galima prisigalvoti ir „daugybę Sėlų“, skaičiuojant kiekvieną Sėlos paminėjimą, sampratą, kiekvieno tyrinėtojo nuomonę apie Sėlos ribas. Kuris iš šių variantų būtų vertas tokio mokslininko kaip Gudavičius, palieku spręsti jam pačiam.
