Gultai Balstogės muziejuje

Vega Ribikauskienė, LGGRTC vyr. muziejininkė, istorikė

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojai įprastai mini muziejininko dieną aplankydami kitus muziejus Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse. Muziejus priklauso Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimų centrui (LGGRTC).

2022-05-24, minint muziejininkų dieną, LGGRTC darbuotojai išvyko autobusu į Balstogės Sibiro atminties muziejų Lenkijoje. Tai naujas, tik pernai įkurtas muziejus buvusioje Balstogės stotyje, iš kurios vyko masinės Lenkijos piliečių deportacijos į Sibirą. Erdviose patalpose šiuolaikiškai ir išsamiai supažindinama su tremties ir  įkalinimo sistemos raida Sibire, pristatomos įvairios ten atsidūrusios socialinės žmonių grupės. Per ekskursiją maloniai nustebino audio gidas lietuvių kalba. Vėliau vyko Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų, muziejininkų susitikimas.

Simbolinė paskutinė stotelė

Balstogė buvo įkurta tarp LDK, Lenkijos karalystės ir Rusijos, tad domėjimasis Lietuva – būdingas šio regiono žmonėms. Šiuo metu vykstasntis karas Ukrainoje, represijos prieš civilius žmones ir jų prievartinis gabenimas į Rusijos gilumą itin suaktualino deportacijų temą. Sutrumpintai Balstogės muziejaus vadovo V. Šlešinskio (Wojciech Śleszyński) kalbą būtų galima perteikti dvejomis frazėmis: Mes turime veikti kartu, mums liko tik 5 minutės.

LGGRTC veiklą pristatė Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorė Dr. Kristina Burinskaitė. Apie savo skyrių darbą papasakojo Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja Ramona Staveckaitė-Notari, Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas, Atminimų programų skyriaus vyresnioji istorikė Birutė Panumienė.

Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Fondų apskaitos skyriaus vedėja Nijolė Čekavičiūtė paminėjo, jog muziejuje saugoma apie 140 000 eksponatų, Vyresnioji patarėja muziejinei veiklai          Ramunė Driaučiūnaitė pristatė muziejaus rinkinių grupes (jos straipsnis apie išvyką https://www.facebook.com/photo?fbid=428173909120915&set=pcb.428173925787580 ). Žinoma, pakvietėme  kolegas į  gausiai lankomą Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, įkurtą buvusiose KGB vidaus kalėjimo patalpose.

Diskusijų metu paaiškėjo, jog abiejų šalių tyrėjai susiduria su oficialai skelbiamo ir detaliai mokslininkų nustatyto represuotųjų skaičiaus neatitikimo problemomis.

Atgal vykstant draugišką nuotaiką sudrumstė autobuse kilę ginčai dėl žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio apie LGGRTC nesutarimus. Važiavo abiejų centre veikiančių profsąjungų atstovai bei jokioms profsąjungoms nepriklausantys žmonės (tarp jų ir aš).

Dauguma Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje dirbančių istorikų nepriklauso profesinėms sąjungoms, dirba dideliais krūviais gaudami vieną mažiausių (stipriai mažinamų) atlyginimų centre. Pastaruoju metu iš kelių žmonių neoficialiai teko išgirsti, jog numatoma muziejaus optimizacija.  Muziejininkai (tegu neįsižeidžia kolegos) man primena senosios Lietuvos žemdirbius, ant kurių pečių laikėsi Lietuva.

Jie tiesiog aprašo tūkstančius eksponatų į Lietuvos integracinę  muziejų informacinę sistemą, teikia konsultacijas ir iliustracijas vadovėlių leidėjams, kraštotyrininkams, filmų kūrėjams, rengia parodas. Šiuo metu vyksta muziejaus internetinio puslapio ir edukacijų atnaujinimas. Deja, dažnai muziejininkų indėlis kuriant parodas su kitomis institucijomis (Lietuvos nacionaliniu muziejumi, Lietuvos ypatinguoju archyvu ir kt.) praleidžiamas pristatant parodas medijose, renginiuose ir užrašomas tik mažomis raidelėmis prie rėmėjų.

Suprantama, kad dėl vidinių neramumų vadovai norėtų susitelkti absoliučiai atsidavusių darbuotojų komandas. O gal reiktų, kaip 1945 m. lietuvių ir lenkų partizanų vadams, nusprendusiems nepaisant ankstesnių tarpusavio kovų, Valkininkuose sudaryti sutartį bendrai kovoti prieš sovietinį priešą?

Autorės nuotraukos