Pagrindinis puslapis Sena Voruta Apie būtą laiką…

Apie būtą laiką…

Praeitį neturime nei mistifikuoti, nei demonizuoti. Kiekvienam laikmetyje – savos žaidimų taisyklės. Pradėjau studijuoti Maskvos universitete, kai ten virė politinės aistros. Labai margas buvo studentų kontingentas. Žymią jo dalį sudarė demobilizuoti kariai, karininkai.

Nė vienas iš jų pabuvojęs ir už imperijos ribų. Jie buvo priimami be egzaminų. Tai pakankamai drąsūs jaunuoliai. Beveik visi kiti buvo baigę vidurines mokyklas aukso ar sidabro medaliais, be jų įstoti buvo beveik neįmanoma. Stojimui nereikėjo jokių charakteristikų. Svarbu, kad tik elgesio pažyminis būtų „labai gerai“.

Ketvirtadalis Maskvos universiteto filosofijos fakulteto studentų buvo iš taip vadinamų socialistinių šalių. Maišėsi ir vienas kitas Vakarų Europos komunisto ar socialisto vaikas. Tai buvo N. Chruščiovo ėjimo į valdžią laikmetis. Visur jautėsi įtampa ir baimė: kas bus? Mano studijos sutapo su laikotarpiu, kai Maskva tapo atviresnė. Maskvos universitete plačiai šnabždėtasi apie Stalino nusikaltimus ir laukta, kas bus toliau. TSKP XX suvažiavimas sujaukė nusistovėjusia tvarką. Daugiausiai problemų turėjo TSKP istorijos dėstytojai. Jie buvo tiesiog vejami iš auditorijų. Pagarboje buvo filosofijos istorijos profesūra. Gerbiami buvo ir estetikos, psichologijos dėstytojai. Nežinau, kaip jiems pavyko išlaikyti sveiką protą ankstesniais laikais. Todėl ir aš įnykau į filosofijos istorijos studijas.

Pirmame kurse gyvenau viename kambaryje su vengru Imre Tokač, vėliau įsijungusiu į sukilėlių eiles. Pirmame kurse įsivėliau į visuomeninę veiklą. Maskvos universitete visos visuomeninės organizacijos buvo bendros (dėstytojų, studentų, techninių darbuotojų). Kiekviena grupuotė stengėsi prastumti savo kandidatus. Aš dar nesuspėjau priklausyti jokiai grupuotei. Žodžiu, neutralas tapau profsąjungos veikėjų – atsakingų už kult-masinį darbą fakultete, tai leido užmegzti plačius ryšius su kitų aukštųjų mokyklų studentais ir dėstytojais. Susidraugavau su islandu Arnoru Hanibalsonu, kuris palaikė ryšius su Šiaurės šalių kairiųjų, tarp jų komunistų partijų veikėjais. Žiniomis, kas jose darėsi, dalinosi ir su manimi. Taigi, buvau pakankamai informuotas, kas vyksta imperijoje ir už jos ribų..

1956 metais prasidėjo visuotinis studentų bruzdėjimas, jo ašis – lenkai ir vengrai. Vokiečiai, rumunai, čekai dairėsi. Kai kurių vardai išblėso iš atminties. 1994 metais, būdamas parlamentinėje stažuotėje, Stokholmo universitete sutikau studijų draugą lenką, kuris vadovavo to universiteto Filosofijos departamentui. Pasirodo, jis iš Lenkijos pasišalino 1968 metais, vedė švedė, tapo Švedijos piliečiu.
1956 m. Maskvos aukštose mokyklose pradėjo kurtis įvairūs savaveiksmiai studentų būreliai, net bandyta streikuoti. Įsikūrė Maskvoje studijuojančių studentų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos „Balticum“ klubas. Pirma susibūrė lietuviai, vėliaus estai ir latviai. Šiandien negaliu tiksliai pasakyti, kam pirma šovė mintis tokį klubą įsteigti, bet neabejotinai tokia mintis kilo Maskvos universitete. Tam psichologiškai turėjo įtakos ir lenkai, ir vengrai. Kai kurie iš jų dalyvaudavo mūsų renginiuose, kaip ir mes jų. Klubo veikloje dalyvavo apie porą šimtų studentų.

„Balticum“ buvo du lygiai: vieniems rūpėjo valstybingumo atstatymas, tiksliau: daug buvo diskutuota dėl Pabaltijo Federatyvinės Socialistinės Respublikos sukūrimo (imponavo Jugoslavijos modelis). Nežinau, kaip kiti, bet aš mąsčiau apie „socializmą su žmogišku veidu“, nors tada tokio termino dar nebuvo apivartoję. Apie tai daug diskutuota su Romualdu Grigu, Akvile Gureckytė (po studijų ji įsidarbino Klaipėdoje, kiek girdėjau ten ištekėjo, po to nutruko su ja ryšiai), Gyčiu Vaitkūnu, Romu Dapkumi, latviais Jūris Prikulis, Knutu Skujininku ir keliais kitais bičiuliais, estais. Aš, R.Grigas ir A.Gureckytė buvome išrinkti į pirmąją „Balticum“ valdybą (iš kiekvienos šalies po trys) . Plačiai aptarinėti Vengrijos įvykiai, galimi mūsų tolimesni veiksmai, ieškota kontaktų su Vilniaus ir Kauno studentais.

Karštais Vėlinių pėdsakais Vilniuje pasirodė Vytauto Rinkevičiaus apysaka „Studentai“, kurią skubiai su Arnoru Hanibalsonu išvertėme į islandų kalbą (ekspromtu aš verčiau į rusų, o jis čia pat į islandų). Mes ją vertėme laisvai, surevoliucindami turinį. Deja, Arnorui jos išleisti nepavyko (dabar vienas kompiuterinis vertimo egzempliorius saugomas Lietuvos valstybės naujajame archyve). Arnoras žinojo mūsų siekus ir stengėsi mums pagelbėti. Čia ir atsakymas, kodėl Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Artimai bendravau su italų komunistu Alberto Sandreti, kuriam, atvykus į Maskvą, sužlugo jo ankstesnis Tarybų Sąjungos įvaizdis. Visi mes buvome už socializmą, bet ne už tą, apie kurį mums per paskaitas kalbėta.

Po Vengrijos revoliucijos sutriuškinimo Maskvos universitete prasidėjo valymas. Saugumas susidomėjo „Balticum“ veikla. Iš kelių bičiulių išgirdęs, kad manimi domisi KGB, nutariau laikinai pasišalinti iš Maskvos. Prisipažinsiu, bijojau, jog gali išryškėti mano draugystė su I. Tokač, juo labiau, jei išryškėtų, kad 1956 m. gegužy buvau susitikęs su būsimu Vengrijos sukilimo kariniu vadovu Pal Moleter, mano likimas galėtų būti liūdnas… Sugalvojau, kaip laikinai pasišalinti iš Maskvos.

Kadangi mano santykiai su fakulteto vadovybe ir kolegomis buvo geri, pradėjau jiems skųstis savo „sunkia materialine padėtimi“. Man buvo leista studijuoti pagal laisvą grafiką ir dirbti Lietuvoje. Gavęs puikią Maskvos universiteto charakteristiką, 1956 m. gruodžio mėn. buvau „išrinktas“ Trakų rajono komjaunimo komiteto sekretoriumi. Tačiau komjaunuoliška mano karjera greitai nutruko. Viešai buvau apkaltintas religinių švenčių šventimu, nors i š tikrųjų aš ir tuometinis rajono švietimo skyriaus vedėjas (dabar jo pavardės neprisimenu) susilaukėm nemalonių už mokinių tėvų raginimą leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas. Truputį pabuvojęs žurnalistu, susikaupiau studijoms, kurias baigęs, buvau paskirtas į Šiaulius.

Sutvirtėjęs, apgynęs filosofijos kandidato disertaciją (dabartiniu supratimu, daktaro), pradėjau reikštis. Šiandien daug kuriama mitų apie reikalavimus disertacijoms (turime matyti aiškią takoskyrą tarp stalinizmo ir vėlesniųjų laikų). Aš pats pasirikau studijas, rašiau apie 1863-1864 m. sukilėlių ir aušrininkų ideologiją. Rašiau tai, ką galvojau.

Konjunktūros galima buvo išvengti. Taip aš citavau K. Marksą, F. Engelsą, V.Leniną tam, kad jų citatomis galėčiau apginti lietuvių tautinį judėjimą. Į šiuos mano veiksmus atkreipė dėmesį „Komunistas“, 1973 metų rugpjūčio numeryje pareiškęs: „B.Genzelis manipuliuodamas marksizmo-leninizmo klasikų citatomis siekia pateisinti buržuazinius nacionalistus ir revizionistus“. Žinoma, po tokio rašinio bandyta mane „auklėti“. Be abejo, negalėjau siekti jokios administracinės karjeros. Bet jeigu jos nesieki?…
Nesinori kartoti tai, ką jau esu rašęs kitur. Prisiminsiu, kas liko už kadro. Tiek pradžioje Istorijos institute, tiek Vilniaus universitete nesunkiai aklimatizavausi. Po aspirantūros nuo 1964 m. dėsčiau visuotinę filosofijos istoriją filologams ir istorikams, buvau parengęs fakultatyvinį Lietuvos filosofijos istorijos kursą psichologams, bet jį skaičiau vos kelis metus. Rengiau lituanistams Lietuvos kultūros istorijos kursą. Po prof. J. Lebedžio mirties šis kursas buvo išbrauktas iš programos.

Pravertė vos pusės metų mano žurnalistinio darbo patirtis. Puikiai žinojau, kas yra cenzūra ir kokios galimybės ją apeiti. Daug rašiau „Mokslui ir Gyvenimui“, „Tarybinei moteriai“, „Kultūros barams“, „Komjaunimo tiesai“. Niekada nerašiau to, ko negalvojau, bet ne viską, ką galvojau. Nevengiau ir Ezopo kalbos. Prie tokių rašinių priskirčiau „Fašizmas, jo principai ir ideologija“, parašytą TSRS įsiveržimo į Prahą proga, paskelbtą „Komjaunimo tiesoje“ (1968 m.rugpjūčio 31 d.). Rašiau taip, kad ryškėtų paralelės su įvykiais imperijoje.

Susidariau aiškią nuomonę apie tuometinius žurnalistus: su vienais („Tarybinės moters“ skyriaus vedėja lietuviška Agata Kristi – Birute Mackonyte, „Komjaunimo tiesos“ redaktoriaus pavaduotoju Kęstučiu Demskiu) analizavome, kaip galėtume prisidėti prie Lietuvos valstybingumo atstatymo, kad taip atsitiks, mums nekilo abejonių, tik kada, su kitais – V. Chadzevičium – „Komjaunimo Tiesos“, vėliau „Vakarinių naujienų“, „Kultūros barų“ redaktoriumi, Juozu Baldausku – „Mokslo ir gyvenimo“ redaktoriumi), kaip apsaugoti lietuvių kultūrą nuo rusifikacijos. Visi jie buvo kritiškai nusiteikę prieš esamybę, išskyrus B. Mackonytę, buvo TSKP nariai.

Bendravimas su Birute išplėtė mano akiratį apie Tarpukario padėtį. Jos tėvas Rapolas buvo senas
vilnietis, nepaprastai įdomus ir apsišvietęs žmogus. Jis lenkmetyje vadovavo „Vilniaus balsui“, ragavo Lenkijos politinio kalinio duoną. Vokietmetyje tęsė savo žurnalistinę veiklą. Viename esesininkų laikraštyje, aptikęs lietuvių „natūralizacijos planą“ išvertė jį į lietuvių kalbą. Už ką atsidūrė pagarsėjusiame Štuthofo lageryje, iš kurio išvadavo rusai. Sužinoję, kad jis vokiečių okupacijos metais redagavo laikraštį, šie pasodino Rapolą į kalėjimą… Jis mėgo pasakoti trijų rūšių okupantų kalėjimų ypatumus.

Negaliu sutikti, esą tada visi okupacijos meto spaudos darbininkai tik ir svajojo kaip įsiteikti okupantams. Jei taip būtų, kokiu būdu Sąjūdžio laikais spauda būtų staiga persiorientavusi?

Nekartą su R. Ozolu, K. Demskiu susėsdavom prie kokios upės ar ežero ir svarstydavome, ką čia nuveikus, kaip sureaguoti į tą ar kitą imperijoje vykstantį procesą?

Kaip atsakas į tuos klausimus, „Komjaunimo tiesoje“ atsirado pastovi rubrika „Jaunojo mąstytojo universitetas“ su peledžiukės emblema, kurį vedė R. Ozolas. Skaitytojas galėjo pastebėti, kad šio skyrelio autoriams svetima konjunktūra. Šias tradicijas pratęsė V. Chadzevičius, tapęs „Vakarinių naujienų„ redaktoriumi, juose įsteigė skyrelį „Pažink save“, kuriam medžiagą rengiau.. Su peledžiuke leidome ir seriją „Iš filosofinio palikimo“ ir kitus „Minties“ leidyklos leidinius. Nežinau, ar partiniai funkcionieriai pastebėjo tą suderinamumą, ar ne.

Spausdintų straipsnių pagrindu Vilniaus universiteto spaustuvė 1978 metais išleido „Lietuvių filosofijos istorijos bruožus“ – pirmąjį bandymą sistemiškai pateikti Lietuvos filosofiją nuo seniausių laikų iki pastarųjų dienų. R. Ozolas paskelbtų straipsnių pagrindu išleido knygą „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988). Aš, pagal rašytus „Mokslui ir gyvenimui“ straipsnius, parengiau monografiją „Paribio kultūra“ (1989), o „Komjaunimo tiesai“, „Tarybinė moteris“, „Mokslas ir gyvenimas“ – „Esė apie mąstytojus“ (1986).

Abejoju, ar tą apybraižą galėčiau išleisti, jeigu jos dalys jau nebūtų paskelbtos periodikoje, nes knygoje kalbama tik apie mąstytojus, kurie nebijojo skelbti savo idėjų, rizikuodami savo padėtimi, laisve, net gyvybe. Skelbti straipsniai pasiekdavo daugumą Lietuvos žmonių, nes minėtų leidinių tiražai pasiekdavo iki 400 tūkstančių. Laikraštininkų manymų, tokie straipsniai labiausiai domino skaitytoją (jie pratinosi prie laisvėjančio žodžio).

Mano gimtadienis – vasario 16-ąja. Tai buvo patogi proga pažymėti šią datą. Mane pasveikinti be išankstinio kvietimo atvykdavo būrys bičiulių: menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė, dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, Gražina ir Marcelijus Martinaičiai, žurnalistai Birutė Mackonytė, Kęstutis Demskis, istorikė Ingė Lukšaitė, katedros bendradarbiai Kristina Rickevičiūtė, Romualdas Ozolas, Antanas Rybelis, vėliau prisijungė Bronius Kuzmickas su Leonarda Jekentaitė. Išvardinau tik nuolatinius tų sambūvių dalyvius. Gimtadienis buvo tik pretekstas. Taip bendravome daugiau negu porą dešimtmečių. Mano bičiuliai pasakodavo, kad naktį buvo saugu keliauti į namus – jos žmogaus žingsniu greičiu lydėdavo saugumiečių mašinos, nors priekabių ir neieškojo. Tai buvo ne daugiau kaip psichologinis spaudimas, bet iš tikrųjų mus juokino, ypač smagiai apie savo palydovus pasakodavo G. Martinaitienė. Paskelbus Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Vasario16-ąją Valstybine švente, neteko prasmės sueigos per mano gimtadienį.

Svarbu buvo neutralizuoti partinius funkcionierius, nes tik jie, o ne vyriausybė sprendė žmonių likimą. Maskva buvo nusiteikusi prieš bet kokias modernizmo apraiškas mene. Negalėjai paaiškinti: kodėl? Taip buvo ir tiek. Daugeliui nebuvo aišku, kas po tuo slypi. Keik „buržuazinį meną“, „buržuazinę filosofiją“ ir būsi idėjinis žmogus. Ir tarp partinių funkcionierių pasirodydavo vienas kitas blaiviau mąstantis… Palankų straipsnį apie tokio tipo veikėjus pasirodžiusias knygas nelaikyčiau konformizmu.
Įvykiai ridenosi savo eiga. Vieni rūpinosi vien savo materialine gerove. Vardan jos buvo pasiryžę bet kam. Jie rašė tokius mokslinius darbus, kuriais siekdavo įtikti okupantams ir už tai gauti dividendus, kitiems rūpėjo krašto likimas, bet nenorėjo perdaug rizikuoti arba tik taip įsivaizdavo galimą pozityvią veiklą (balansuodavo ant legalumo ir nelegalumo ribos). Tokių buvo dauguma, bent tarp mano pažįstamų.

Buvau įsitikinęs, kad ne tik mūsų himno žodžiai:

„Iš praeities sūnūs
Te stiprybę semia!“ –

ne tušti. Reikia tos stiprybės semtis. Žmonės turi žinoti, kas buvo praeityje. Reikia idėjų. Galima paieškoti ir svetur, praeities rašytojų ir filosofų raštuose. Todėl mūsų būrelis (B. Kuzmickas, R. Ozolas, J. Minkevičius, A. Rybelis, J. Tumelis) ieškojo tokių praeities mąstytojų kūryboje minčių, ypač tų, kurių pats vardas neerzintų „partinės kultūros“ koncepcijos adeptų, bet tuo pat metu skleistų demokratinę mintį, ugdytų optimizmą, sauguotų istorinę atmintį.

Nelegali spauda, nors ji ir laisva, bet ji aprėpia nežymią gyventojų dalį, todėl reikia ieškoti legalių objektyvios informacijos teikimo šaltinių. Tautos gyvybingumą palaiko nelegalios ir vengiančios konformizmą legalios spaudos buvimas ir suderinamumas.

Dabar tapo madinga už visas negandas suversti bėdą Maskvai ir patiems nusiplauti. Deja, buvo nemažai vietinės iniciatyvos, kaip įsiteikti okupantui. Susiformavo tautinis nihilizmas, merkantilizmas (jų apraiškas jaučiame ir šiandien).

Lietuvos technokratų galvose subrendo mintis, arba tiksliau: pažodžiui įsisąmonino „Internacionalo“ žodžius: „Senąjį pasaulį išardysim iki pamatų… Ir ardė jį: ant senojo Vilniaus universiteto profesorių kapinių pastatė Santuokų rūmus, užsimojo per Vilniaus senamiestį, per Rasų kapines nutiesti keturių juostų nutiesti magistrales… Ir tai buvo M. Gorbačiovo „pertvarkos metais“… Taip Lietuvoje buvo suprastas imperijos demokratizavimas… Pratrūko vilniečių kantrybė. Prasidėjo piketai, parašų rinkimai. Čia nepamainomis organizatorėmis buvo menotyrininkės Gražina Martinaitienė, Irena Kostkevičiūtė. Jų buvau įtrauktas ir aš.

Nejučia susikūrė to judėjimo centras. Kadangi Virgilijaus Čepaičio butas buvo pačioje senamiesčio širdyje jame iš pradžiu rinktasi spontaniškai, vėliau pastoviau nustatytą valandą nustatytą dieną, berods, ketvirtadieniais penktą valandą. Iš anksto niekas nieko neįspėjinėjo, kokiais klausimais bus tartasi. Svarbiausiu pasitarimų objektų buvo krašte susiklosčiusios politinės situacijos aptarimas ir galimos išvados.

Atrodytų, informacija apie mūsų susitikinėjimus KGB ne buvo užfiksuota. Tie pastovieji buvo V. Čepaitis, Donatas Katkus, Marcelijus Martinaitis, Bronius Kuzmickas, Gytis Lukšas, Romualdas Ozolas ir šių eilučių autorius. Tartasi, kaip išnaudoti M. Gorbačiovo viešumo politiką, suvokta, kad atėjo laikas viešai apsireikšti ne tik paminklosaugos klausimais. Paminklosauginiai klausimais tarėmės su Juozu Baltušiu. Jis prisidėdavo nė prie vienos mūsų akcijos. Šiandien skaudu prisiminti ir nerandu aiškaus atsakymo, kodėl rašytojas susidėjo su M. Burokevičiaus kompanija.

Sutikimuose aptardavome, ką reikia nuveikti kitą savaite, kaip išnaudoti visas legalias priemones nepriklausomybės atgavimui, analizavome įvykius Maskvoje. Tada artimiausius ryšius iš mūsų su rusų intelektualais palaikė V. Čepaitis.

Kilo mintis organizuoti viešas diskusijas ir apie politinę padėtį šalyje, ir būdus išbristi iš suirutės. Gytis pasiūlė suorganizuoti platų pokalbį apie nacionalumą mene, kurio metu būtų peržengtos įprastinės diskusijų ribos. Jis pasiūlė savo, kaip vieno iš Kinematografininkų sąjungos vadovų, paslaugas surengti pokalbį tuometinių Menininkų rūmų kino salėje (dabar Prezidentūra). Jis pridūrė: pas mus yra aktorė Nijolė Oželytė, kuri nori suvaidinti Žanos D’Ark vaidmenį ne tik kine, bet ir gyvenime. Ir ji mūsų neapvylė… Ji metė drąsų iššūkį salėje dalyvavusiems partokratams. Tada asmeniškai susipažinau su Nijole. Nuo tol ji dalyvavo nė vienoje mūsų rengiamoje akcijoje.

Tiksliai neprisimenu, kada prie „Žinijos“ draugijos pradėjo veikti klubas „Istorija ir kultūra“. Klubas neturėjo kokių nors fiksuotų narių. Reklama buvo savaiminė („iš lūpų į lūpas“), tačiau ilgainiui susiformavo gana pastovus jo dalyvių ir disputantų ratas. Iš anksto negalima buvo numatyti, kas ką kalbės. Tačiau iš anksto aptardavome kelis pagrindinius prelegentus, numatydavome galimus mūsų oponentus. Partiniai funkcionieriai vengdavo diskutuoti, nors kartais žemesnio rango veikėjai ir atvykdavo į klubą. Jie nepajėgus buvo diskutuoti menkiausiu klausimu. LKP CK veikėjams nieko kito neliko, kaip įsakyti „Žinijos“ vadovybei neleisti klubui naudotis draugijos patalpomis. Priminimas, kad toks elgesys kertasi su M. Gorbačiovo viešumo politika, jų neveikė, tik visuomenei jie pademonstravo savo impotenciją.

Laisvėjimo procesas buvo apėmęs kūrybines sąjungas. Lietuvos TSR Dailininkų sąjungos pirmininku buvo išrinktas (pirmą kartą pačių dailininkų išrinktas) mūsų klubo lankytojas Bronius Leonavičius. Jis pasiūlė rinktis Dailininkų sąjungos salėje. Politinė situacija kaito. Išdava – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas. Sąjūdžio banga su neįtikėtinu greitumu užliejo visą Lietuvą. LKP CK palaipsniui prarado savo įtaką šalyje. Ją atstatyti galima buvo tik jėga, kurios irgi nebuvo.
Sąjūdžio rėmimo grupės viena po kitos spontaniškai steigėsi įvairiausiuose Lietuvos miesteliuose. Jos vilniškę Iniciatyvinę grupę pripažino naujojo judėjimo centru. Mane į organizuojamus mitingus kvietė buvę studentai ar pavardę įsidėmėję iš spaudo asmenys. Žmonės drąsėjo ir be jokių išankstinių leidimų susirinkdavo gausybė žmonių. Partokratai negalėjo atsipeikėti nuo išgąsčio. Jiems nebuvo aišku, kas čia darosi.

Kiekvieną savaitę aplankydavau po kelis miestus, ar miestelius. Važiuodavau ir į „karštus rajonus“: Šalčininkus, Visaginą (tada vadinosi Sniečkus). Į tokius rajonus vykdavau savo „Moskvič“ kartais kelių žaliaraiščių, arba dažniausiai buvusio politinio kalinio Alberto Žilinsko, inžinieriaus Vytauto Vyšniausko lydimas. Tačiau ir ten nepatyriau jokio ekscesų (visokios „Jedinstvos“ atsirado, kai prasidėjome kalbėti apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą, o ne vien tik būtinybę demokratizuoti valstybę). Trispalvės pasirodymas aikštėse, atrodytų, nelabai šokiruodavo rusakalbius.

Mūsų sėkmė buvo ir ta, kad Lietuvos marionetinė vadovybė pasaulį suvokė stalinistiniu mąstymu. Jai nebuvo priimtinos jokios naujovės ir ji neatitiko „naujojo“ gorbačiovinio mąstymo ir nebuvo palanki M. Gorbačiovo reformoms, dėl to Sąjūdžio gimimą iš pradžių Maskva sutiko palankiai. Šis palankumas nutrūko, kai rinkimų TSRS liaudies deputatų metu Sąjūdžio kandidatai išdėstė savo siekius.

Nonkonformistinių straipsnių autorius įsidėmėjo Lietuvos visuomenė, dėl to neatsitiktinai jie pateko į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę ir tapo TSRS liaudies deputatais.

Ir pabaigai: išanalizavus kelią į nepriklausomybes atgavimą, akivaizdu, Sąjūdžio vadovybė nepadarė rimtų klaidų – visi žingsniai pakankamai gerai strategiškai buvo apgalvoti, bet nebuvo mąstyta apie būsimos valstybės valdymą, todėl turime, ką turime. Galvoti apie atkurtos valstybės valdymą tiesiog nebuvo kada (per nelyg greitai rutuliojosi įvykiai). Praleidus momentą, neaišku būtų ar sulauktume kito.
Manyčiau, kelyje į Nepriklausomybę ryškūs kiti žingsniai: pirmasis buvo 1987 metais Laisvės Lygos organizuotas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo; antrasis – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 1988 m. birželio 3 d. išrinkimas; trečiasis – triuškinanti 1989 m. kovo mėnesį Sąjūdžio remtų kandidatų pergalė TSRS liaudies deputatų rinkimuose; ketvirtasis – 1989 m. rugpjūčio 23 d. „Baltijos kelias“ ir penktasis – nepriklausomybės šalininkų pergalė rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasario mėnesyje.

TSRS liaudies deputatų suvažiavime buvo išplatinta brošiūra «Мысли вслух  народных  депутатов от Литовской ССР руководителей движения «Саюдис» :В.Ландсбергиса, Р.Озоласа, Б.Гензялиса, А.Чеколиса, Р.Гудайтиса, Э.Бтчкаускаса, К.Мотеки,А.Бурачаса, Ю.Юзелюнаса,К.Уоки, К.Антанавичуса, ЭюКлумбиса, А.Смайлиса, З.Шличите), 1989, kuria siekta nuteikti prieš mus TSRS liaudies deputatus, parodant, kad mūsų tikslas – sugriauti Tarybų Sąjungą. Šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad mūsų pateiktos citatos nedaro mums gėdos. buvo išd

Voruta. –  2008, birž. 7, nr. 11 (653), 1, 13.
Voruta. –  2008, birž. 28, nr. 12 (654), 13.
 

Naujienos iš interneto