Andrius Kubilius: turbūt patys iki pat karo pradžios netikėjome, kad tokia beprotystė ir tokia krizė gali sugrįžti į Europos kontinentą

Andrius Kubilius: turbūt patys iki pat karo pradžios netikėjome, kad tokia beprotystė ir tokia krizė gali sugrįžti į Europos kontinentą

Vasario 24 d. Rusija užpuolė nepriklausomą valstybę Ukrainą. unian.net nuotr.

Rusijos karas prieš Ukrainą yra didžiulė viso Europos kontinento geopolitinė krizė. Tai pirmoji tokia geopolitinė krizė po II Pasaulinio karo ir po to, kai senojoje Europoje 1957 metais susikūrė tai, ką dabar vadiname Europos Sąjunga. Tai pirmas toks geopolitinis išbandymas Europos Sąjungai, kurios Komisijos Prezidentė Ursula von der Leyen dar savo mandato pradžioje pranašiškai paskelbė, kad jos vadovaujama Europos Komisija bus geopolitine Komisija.

Apie tokios krizės galimybę ir jos artėjimą mes kalbėjome ir perspėjome nuo pat Putino atėjimo į valdžią 2000 metais. Deja, mūsų negirdėjo ir turbūt mes patys iki pat karo pradžios netikėjome, kad tokia beprotystė ir tokia krizė gali sugrįžti į Europos kontinentą.

Tačiau kiekviena krizė yra ne tik skausmas ir netektys, tai yra ir naujos galimybės. Kaip dar 1957 metais sakė Jean Monnet, vienas iš šiandieninės Europos Sąjungos idėjinių tėvų: Europos Bendrija bus kuriama krizių metu ir tai, kas bus sukurta krizių metu ir bus Europos Bendrija. Prisiminimai apie II Pasaulinio karo krizę ir karo siaubus sukūrė Europos Bendriją senojoje Europoje. Tai lėmė ir ilgalaikę taiką toje pačioje senojoje Europoje. Įvairios kitos ekonominės, finansinės, pabėgėlių, pandemijos krizės sukūrė dabartinę Europos Sąjungą tokią, kokią ją pažįstame šiandien.

Deja, tačiau pasirodo, kad taip sukurto Europos Sąjungos potencialo neužteko tam, kad taika būtų garantuota ir Europos Sąjungos kaimynystėje.

Akivaizdu, kad dabartinė krizė turi sustiprinti Europos Sąjungos geopolitinį potencialą. Nes tai yra vienintelis būdas pasiekti, kad tokios geopolitinės krizės Europos kontinente daugiau nesikartotų.


Andrius Kubilius (@KubiliusA) / Twitter

Norint suvokti, kas po šios krizės ES geopolitinėje veikloje turi būti iš esmės reformuota ir sustiprinta, kad ateityje būtų išvengta tokių krizių, reikia suvokti, kokie ES geopolitiniai trūkumai, klaidos ir jų priežastys atvedė prie šios krizės. Nuo tokios analizės ir verta pradėti ieškoti atsakymų, kas po šios krizės turės būti kitaip.

***********

Geopolitinės ES klaidos, atvedusios iki šios krizės ir pagrindinės tokių klaidų priežastys:

• senojoje Europoje laiku buvo nesuvokta ir neįsivardinta, kad autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui; laiku nebuvo suvokta, kad pačioje pradžioje neužkirtus kelio autoritarizmo tendencijoms Rusijoje, nuo pat pradžių nesugebėjus griežtai reaguoti į žmogaus teisių ir demokratinių normų pažeidimus, ilgainiui toks autoritarizmas tampa naujuoju Kremliaus fašizmu ir galų gale toks režimas virsta tarptautiniu agresoriumi; nebuvo suvokta, kad ne pati Rusija yra grėsmė, bet autoritarizmas joje yra Rusijos grėsmės priežastis, kurią galima panaikinti tik tuo atveju, jeigu Rusija iš dabartinio postimperinio autoritarizmo transformuosis atgal į demokratiją (nes demokratijos tarpusavyje nekariauja).

• senojoje Europoje ilgą laiką buvo naiviai tikima, kad tik “dialogas su Putinu” gali garantuoti taiką ir saugumą, ir tik taip galima sukurti naują saugumo architektūrą Europos kontinente; todėl, nepaisant to, kokius nusikaltimus Putinas darė ir kaip elgėsi, “dialogas su Putinu” buvo laikomas pagrindiniu prioritetu santykiuose su Rusija iki pat karo pradžios, ir tuo pačiu Putinui buvo siunčiamas signalas, kad Vakarai ir toliau toleruos bet kokį Putino elgesį, nes tik taip Vakarai gali išsaugoti “dialogo” galimybę (žr., pvz. 2016 metais (jau po Krymo okupacijos) ES pasitvirtintus “5 guiding principles” santykiuose su Rusija, kur “dialogas su Putinu” buvo įtvirtintas kaip esminis santykių prioritetas);

Rusijos karas prieš Ukrainą. unian.net nuotr.

• “dialogas su Putinu” tapo prioritetu santykiuose su Putino Rusija todėl, kad senojoje Europoje nebuvo tikima, kad Rusija gali transformuotis į europietišką demokratiją, kuri nebekariautų su kaimynais ir taip Europos kontinente būtų garantuota taika ir stabilumas. Putinas dėjo daug pastangų siekdamas savo veiksmais įtikinti senosios Europos sostines, kad demokratija yra neįmanoma Rusijoje ir todėl Vakarai turi tiesiog prisitaikyti prie Putino Rusijos. Litvinenkos, Skripalių, Kara-Murza ar Navalno nuodijimas buvo parodomieji Putino veiksmai, skirti tam, kad Vakarai būtų įtikinti, jog Rusija yra ypatingas, rytietiškas, laukinis, žiaurus kraštas, ginkluotas branduoliniu ginklu, kuriame demokratija yra tiesiog neįmanoma. Vakarams buvo siunčiama žinia, kad jiems labiau apsimoka prie Putino autoritarinio režimo prisitaikyti, nei svajoti apie demokratiją, nes tai gali supykdyti “laukinį” Putiną ir tai gali būti pavojinga Europai. Todėl senoji Europa prioritetu rinkosi “dialogą” su Putinu (ir savo biznio interesus), o ne dialogą su demokratine opozicija, kuris buvo tik paviršutinis ir realiai nekeliantis tikslo padėti Rusijai transformuotis į demokratiją.

• didele senosios Europos klaida buvo ilgalaikis netikėjimas, kad Putino Rusija gali tapti realia karine grėsme ne tik jos kaimynėms, bet ir visai Europos Sąjungai. Negebėjimas įsivardinti Rusijos kaip pagrindinės grėsmės, netikėjimas, kad Rusija gali tapti ir realia karine grėsme, lėmė tai, kad Vokietija savo nuostatą neinvestuoti į pačios Vokietijos gynybinį potencialą ėmė keisti tik prasidėjus karui. Nepaisant visų kalbų apie būtinybę Europos Sąjungai rūpintis savo “strategine autonomija”, ypač saugumo srityje, ES net ir dabar, prasidėjus karui, nesiima veiksmų, kurie stiprintų jos autonominį potencialą: nors ES galėtų skirti žymiai didesnius resursus Ukrainos apginklavimui moderniais ginklais (tęsiantis karui Ukrainos ginkluotės poreikis pagal vertę vien tik 2022 metais siekia apie 100-120 mlrd. eurų), ES palieka atsakomybę tuo pasirūpinti Jungtinėms Valstijoms, kur buvo patvirtintas net “lend-lease” įstatymas, leisiantis Ukrainai pasinaudoti didžiuliais finansiniais JAV resursais, įsigyjant modernius, amerikiečių gamybos ginklus. Tačiau, net ir tuo metu, kai karas vyksta Europos kontinente, ES pasienyje, Europos Sąjunga nesugeba pasirūpinti tuo, kad reikšmingos investicijos ir kariniai užsakymai pasiektų Europos Sąjungos karinę pramonę ir taip būtų stiprinamas Europos Sąjungos “strateginės autonomijos” industrinis potencialas.

Autoritarinė Europos kontinento rytinė pusė, kur Rusijoje vis labiau įsitvirtina fašistinė ideologija ir fašistinis režimas, buvo yra ir bus didžiausia grėsmė Europos (ypač Centrinės Europos regiono) kontinento saugumui.

• Vakarų Europos klaida nuo pat 2000-ųjų metų buvo tvirta nuostata ir toliau užsispyrusiai tikėti, kad Rusija gali išlikti patikimu energetikos resursų tiekėju, nepaisant to, kad Putinas nuo pat pradžių ėmėsi šių resursų tiekimą koncentruoti Kremliaus rankose (“Jukos” užgrobimas ir M.Chodorkovskio sutriuškinimas), neslėpdamas Kremliaus planų tokią monopolinę galią naudoti savo geopolitinės įtakos didinimui, pradedant nuo “artimojo užsienio”. Ilgainiui susiformavusi vis didėjanti Vokietijos priklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų tiekimo tapo visos Europos Sąjungos esmine geopolitinio saugumo problema, ypač po to, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą.

• Vakarų didžiausia geopolitinė klaida nuo pat 2014 metų buvo tai, kad Vakarai Ukrainai po Maidano revoliucijos nepasiūlė ambicingos europinės integracijos darbotvarkės, nepasiūlė jai kandidatės statuso ir derybų dėl ES narystės pradžios (nors Vakarų Balkanams tai buvo pasiūlyta dar 2003 metais). Tokia ES strategija (ar strategijos nebuvimas) Ukrainos atžvilgiu, Vakarams baiminantis neišprovokuoti Kremliaus agresijos, sukėlė pagundą Kremliui galvoti, kad Vakarai Ukrainą yra palikę “pilkojoje” zonoje ir todėl Vakarai negins Ukrainos Rusijos karinės invazijos atveju. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, atvedusių į dabartinę Europos kontinento geopolitinę katastrofą.

• ilgalaikė strateginė Vakarų klaida buvo tai, kad po ES “big-bang” plėtros į Centrinę Europą ir Baltijos valstybes 2004 metais, Europos Sąjunga “pamiršo”, kad jos “minkštoji galia”, realizuojama ES kaimynystės ir plėtros politikoje, yra labai stiprus geopolitinis instrumentas, rūpinantis kaimynystės stabilumu ir augimu. Europos Sąjunga, skirtingai nuo ankstesnio laikotarpio, po 2004-ųjų metų užmiršo ar išsigando pilna jėga naudoti šį instrumentą Ukrainos ar Vakarų Balkanų regiono atžvilgiu ir šie regionai prarado motyvaciją efektyviai reformuotis, nes prarado tikėjimą, kad kada nors realiai gali tapti ES nariais.

• bendra visos ES (tiek senosios, tiek ir naujosios Europos) klaida, buvo tai, kad nuo pat 2004-ųjų metų plėtros “senoji Europa” neieškojo būdų, kaip išnaudoti “naujosios Europos” patirtį, šviežią energiją ir dinamizmą tam, kad jiems būtų suteikta daugiau galimybių formuoti ES Rytų politiką, siekiant, kad demokratija įsitvirtintų ir Europos kontinento rytinėje dalyje. Nes Centrinei Europai nuo pat pradžių buvo aišku, kad tik taip galima išspręsti esminę viso Europos kontinento saugumo problemą: autoritarinė Europos kontinento rytinė pusė, kur Rusijoje vis labiau įsitvirtina fašistinė ideologija ir fašistinis režimas, buvo yra ir bus didžiausia grėsmė Europos (ypač Centrinės Europos regiono) kontinento saugumui, kurią galima panaikinti tik tuo atveju, jeigu demokratija įsitvirtins ir rytinėje Europos kontinento dalyje. “Naujoji Europa”, nors ir pakritikuodavo “senosios Europos” naivumą Putino Rusijos atžvilgiu, tačiau iki pat karo pradžios pati netikėjo, kad gali esmingai įtakoti “senosios Europos” didžiųjų (Vokietijos, Prancūzijos) geopolitines nuostatas Rusijos atžvilgiu.

Kremliui nedelsiant turi būti parodyta, kad Ukraina nebėra jokioje “pilkojoje” zonoje. Tai galima padaryti tik vienu būdu – artimiausiu metu be jokių dvejonių suteikti Ukrainai kandidatės statusą ir pradėti su ja derybas dėl narystės Europos Sąjungoje.

• “naujoji Europa” nesugebėjo įtikinti “senosios Europos”, nes leido Kremliui primesti “naujajai Europai” “amžinų rusofobų” įvaizdį, kurie tariamai vis dar gyvena post-imperinių fantominių “skausmų” apimti. “Senoji Europa” buvo naiviai imli tokiam Kremliaus suformuotam naratyvui. “Naujoji Europa” nesugebėjo įtikinti “senosios Europos”, kad “naujoji Europa” ne tik kad nėra “rusofofobai”, bet priešingai – turi didžiausią interesą turėti gerus santykius su Rusija (didesnį interesą nei kokia nors Portugalija ar net Austrija), nes mūsų regiono istorija mus moko, kad tuo atveju, kai mes turime blogus santykius su Rusija, paprastai mes nukenčiame. Tačiau mūsų geri santykiai su Rusija priklauso tik nuo to, ar Rusija yra demokratinė, ar ne. Mes žinome, kad su autoritarine, agresyvia Rusija gerų santykių negalime turėti, tačiau su demokratine Rusija turime visas galimybes tokius santykius turėti. Todėl ir esame žymiai labiau nei senoji Europa suinteresuoti Rusijos transformacija į demokratiją.

Peržvelgiant visas ES geopolitines klaidas bei jų priežastis, kurios atvedė iki dabartinės geopolitinės krizės galima apibendrinant glaustai dar kartą jas įvardinti:

ES klaidos nuo 2000 metų:

• negebėjimas laiku suprasti ir strategiškai įsivardinti, kad autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui;

• negebėjimas suprasti, kad vienintelis ilgalaikis būdas panaikinti tokią grėsmę – padėti Rusijai transformuotis į demokratiją;

• netoliaregiškas pasidavimas pagundai patikėti Putino žodiniais ir nežodiniais argumentais bei Rusijos “kitoniškumo” žiauriais įrodymais, kad Rusija niekada netaps demokratija, todėl reikia prisitaikyti prie Putino autoritarizmo;

• netikėjimo Rusijos demokratine perspektyva lemtas senosios Europos noras santykiuose su Rusija teikti prioritetą “dialogui” su Putinu, o ne su demokratine opozicija;

• “dialogo” su Putinu prioriteto nuostatomis paremtas naivus ar net nusikalstamas Vokietijos ir kitos senosios Europos atsidavimas “Gazprom” monopoliui, iki pat karo pradžios aklai nematant, kad už to slypi ne “Gazprom” biznis, o Kremliaus geopolitiniai interesai “valdyti” senąją Europą;

• po 90-ųjų sekęs naivus Vakarų atsidavimas “istorijos pabaigos” iliuzijai, lėmė bendrą Europos Sąjungos netikėjimą, kad Rusija gali sugrąžinti tikrą karą į Europos kontinentą. Todėl senoji Europa vietoj to, kad investuotų į savo gynybos ir atgrasymo pajėgumų stiprinimą, investavo į “deeskalacijos” (pasidavimo) retorikos plėtojimą, kai į bet kokią Rusijos eskalaciją (Sakartvelo 2008, Ukraina 2014) senoji Europa stengdavosi atsakyti skubiu Kremliaus reikalavimų patenkinimu;

• didžiausia geopolitinė Europos Sąjungos klaida buvo tai, kad po 2014 metų integracijos prasme Ukraina iš esmės buvo palikta “pilkoje” zonoje ir tai provokavo Putino agresiją Ukrainos atžvilgiu;

• sistemine Europos Sąjungos geopolitine klaida tapo tai, kad 2000 metais Putinui atėjus į valdžią Rusijoje, senoji Europa pradėjo vis labiau bijoti naudoti savo “minkštąją” plėtros galią tam, kad įtakotų kaimynystės (tiek Ukrainos, tiek Vakarų Balkanų regionuose) raidą link stabilios demokratijos stiprėjimo ir ekonominės gerovės augimo;

• klaida buvo ir tai, kad po 2004 metų plėtros senoji Europa nepasinaudojo proga atšviežinti Europos Sąjungos geopolitinės lyderystės potencialą, integruojant Centrinės Europos patirtį, energiją ir dinamizmą, ypač formuojant Europos Sąjungos geopolitiką Rytų kaimynystės atžvilgiu. Naujoji Europa taip pat klydo, išsigandusi jai priskirtų “rusofobų” etikečių ir naiviai tikėdama, kad senoji Europa geriau žino kokios Rytų politikos Europos Sąjungai reikia.

*************

Taip suvokiant Europos Sąjungos klaidas ir priežastis, kurios atvedė iki dabartinės geopolitinės krizės, nėra sunku pasidaryti keletą esminių išvadų tam, kad šios krizės pozityvia pasekme taptų geopolitiškai žymiai stipresnė Europos Sąjunga, gebanti imtis tikros lyderystės tam, kad tokios krizės Europos kontinente daugiau nebepasikartotų. Štai tos kelios išvados:

• kadangi pagrindinė geopolitinės krizės ir karo priežastis yra autoritarinis, fašistinis Kremliaus režimas, tai vienintelė ilgalaikė galimybė pasiekti, kad Europos kontinente tokios krizės nebeliktų, yra tik ryžtinga Rusijos politinės sistemos transformacija iš autoritarinio, fašistinio režimo į europietiško tipo demokratiją. Svarstant kaip fašistinis režimas gali būti transformuotas į demokratiją, yra verta prisiminti Vakarų patirtį, kaip po karo nacistinė Vokietija ir Imperinė Japonija buvo pertvarkytos į stabilias demokratijas: visų pirma abu fašistiniai režimai buvo visiškai sutriuškinti karo lauke, po to buvo surengtas Niurnbergo teismas, amerikečiai Vokietijai pasiūlė Adenauerį, Japonijai – naują demokratinę Konstituciją, ir abiems šalims Maršalo planais padėjo atstatyti jų ekonomikas, taip stabilizuodami jaunas pokarinės Vokietijos ir Japonijos demokratijas.

• Norint padėti Rusijai tapti demokratija, verta suprasti, kad jokio kito kelio šiandien nėra – fašistinis Putino režimas turi būti sutriuškintas Ukrainoje. Tam reikia, kad būtent taip būtų formuluojamas pagrindinis karo tikslas ne tik pačioje Ukrainoje, bet ir Vakaruose. Taip jį jau formuluoja Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija. Tačiau to dar negirdime nei iš ES lyderių, nei iš Vokietijos ar Prancūzijos vadovų. Kai kurių Europos lyderių samprotavimai apie tai, kad reikia “nepažeminti” Putino pralaimėjimu Ukrainoje yra akivaizdus įrodymas, kad kai kuriose senosios Europos sostinėse iš klaidų, atvedusių į šią krizę, vis dar yra nepasimokyta. “Nepažemintas” Putinas liktų toks pat fašistinio režimo vadas, tik gal dar žiauresnis. Europos saugumui ir toliau grėstų ta pati didžiausia grėsmė – autoritarinė, fašistinė Rusija.

• Norint pasiekti, kad Ukraina sutriuškintų Rusiją karo frontuose, reikia ginklų ir sankcijų. Tik pagaliau supratusi, kad Rusija ir Putinas šį karą privalo triuškinamai pralaimėti, Europos Sąjunga bus pajėgi imtis lyderystės ir rimtos strateginės atsakomybės: ES privalo turėti savąjį “lend-lease” Ukrainos ginkluotės finansavimo mechanizmą, drąsiai paskelbdama, kad ES šalys nustos ieškoti ginklų Ukrainai tik savo sandėliukuose, o iki metų pabaigos sudarys galimybę Ukrainai įsigyti naujos modernios ginkluotės bent už 50 mlrd. eurų (pusę viso metinio poreikio) ir taip suteiks postūmį Europos karinei industrijai (verta prisiminti, kad iki šiol ES skyrė tik 2 mlrd. eurų tam, kad ES šalys galėtų iš savo sandėliukų pateikti ginklų Ukrainai).

• Kremliui nedelsiant turi būti parodyta, kad Ukraina nebėra jokioje “pilkojoje” zonoje. Tai galima padaryti tik vienu būdu – artimiausiu metu be jokių dvejonių suteikti Ukrainai kandidatės statusą ir pradėti su ja derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Geriausias Vakarų atsakas į bet kokius Putino grasinimus eskaluoti situaciją, turi būti nedviprasmiškas – ES ir NATO plėtra į Rusijos kaimynystę, kaip buvo padaryta su Suomija ir Švedija. Taip pat turi būti padaryta su Ukraina. ES turi išmokti pamoką ir suprasti, kad Ukrainos tapimas ES nare yra ne tik Ukrainos interesas, bet ir pats didžiausias Europos Sąjungos geopolitinis interesas. Nes tai yra kelias į ilgalaikę taiką ir stabilumą Europos kontinente.

• Europos Sąjunga turi pagaliau suprasti, kad Ukrainos tapimas Europos Sąjungos nare yra vienintelis būdas kaip gali būti sukurta stabili, demokratinė ir ekonomiškai sėkminga Ukrainos valstybė. O tokia Ukrainos sėkmės istorija turėtų milžinišką “minkštosios galios” poveikį demokratinėms transformacijoms Rusijoje ir Baltarusijoje.

• Europos Sąjunga turi išmokti imtis lyderystės geopolitikoje. Tam visų pirma Europos Sąjungos Bendrąją užsienio ir saugumo politiką reikia “federalizuoti” – atsisakyti konsensuso (teisės vienam šantažuoti visus kitus) principo, mažinti nacionalinių interesų ir Vyriausybių (ES Tarybų) įtaką ir didinti Europos Sąjungos institucijų vaidmenį. Antra, senoji Europa turi suprasti, kad Europos Rytų politikoje natūrali lyderystė priklauso naujajai Europai, dabartinei ir būsimai. Senoji Europa turi suvokti, kad ateina naujos, dinamiškos lyderystės metas ir tą lyderystę generuoja naujoji Europa. Užtenka prisiminti vien tik V.Zelenskio lyderystės fenomeną.

*********

Ši geopolitinė Europos Sąjungos krizė lems didžiulius pokyčius: Ukrainoje, Rusijoje ir pačioje Europos Sąjungoje. Norint, kad ir ši krizė kurtų naują kokybę Europos Sąjungos veikloje, būtina visų pirma atvirai kalbėti apie tokios krizės priežastis ir apie pačios Europos Sąjungos klaidas. Šis tekstas ir yra bandymas šiandien pradėti atvirą pokalbį tam, kad vėliau taptume stipresniais.

Europarlamentaro Andriaus Kubiliaus įrašas asmeninėje paskyroje: https://www.facebook.com/kubilius.lt

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.