LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Labiausiai man patiko Lietuvos kaimas, seni, išdailinti, mediniais langais nameliai, 1964 m. po pirmo apsilankymo Lietuvoje „Amerikos balso“ radijui sakė aktorė Rūta Kilmonytė-Lee. „Tik labai iškada, kad kryžių nemačiau daug. O maniau, kad ten visose pakelėse būna kryžių. Gal vienas kitas kur pasimatė, bet mažai jų liko“, – pasakojo ji.

O miestuose gyvenantys žmonės, R. Kilmonytės-Lee pastebėjimu, nuo amerikiečių labai skyrėsi: „Gatvėje žiūri lyg į nematytą žmogų, iš dangaus atvykusį. Spalvos labai tamsios, jie nepaiso stiliaus. Gal paiso, bet rūbai man labai nepatinka. Tokie tamsūs ir visi vienodi.“

R. Kilmonytę-Lee kalbino buvęs „Amerikos balso“ bendradarbis Jokūbas Stukas ir Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas Jonas Valaitis.

J. Stukas: Panele Kilmonyte, kaip Jums viskas Lietuvoje atrodė? Pirmiausia, ar kraštas Jums patiko?

– Daug esu girdėjusi apie Lietuvą ir dainose, ir poemose. Ir dailininkų visokių dalykų mačiusi. Ir visada Lietuva labai graži. Niekas nemelavo. Ji tikrai labai labai graži, ir man buvo labai įdomu ją pamatyti. Dabar, kai aš buvau, visa Lietuva buvo sniegu apipilta, tai man dar įdomiau buvo, nes mes Kalifornijoje mažai sniego matome. Tėvai ir visi kiti tikrai nemelavo, kad Lietuva labai graži.

J. Stukas: Vykote ten, kiek teko spaudoje skaityti, aplankyti savo sergančios bobutės. Kurioje vietoje ji apsistojusi?

– Ji gyveno Klaipėdoje, dabar nuvežta į Kauno klinikas. Ją ten prižiūri. Man valdžia pasakė, kad duos ją parsivežti namo. Tikiuosi, kad jie man teisybę sako, ir gal netrukus parsivešiu į Kaliforniją.

J. Stukas: Kokias kitas Lietuvos vietas teko aplankyti?

– Pirmiausia buvome Vilniuje. Iš Vilniaus važiavome į Kauną. Paskui iš Kauno važiavome pas gimines Dauguose. Paskui – į Varėną, vėl grįžome į Kauną, tada – į Vilnių, Maskvon. Ir tada jau grįžome namo.

J. Stukas: Teko matyti keletą tamstos nuotraukų su Lietuvos jaunimu. Kaip jaunimas Jums atrodė Lietuvoje?

– Visi lietuviai, ar jie Lietuvoje, ar čia, labai nuoširdūs žmonės. Jaunimas taip gražiai mane priėmė. Jie važiuoja gastrolių į kitas vietas, tai man visą koncertą parodė. Visokių dovanų įteikė. Buvome ten tuo laiku, kai vyko Juozapo šventė. O mano tėvas yra Juozas. Tai ir jam lietuviškų juostų davė, ir gintaro davė parsivežti. Labai labai malonūs žmonės. Jaunimas labai domisi, kaip mes gyvename, ką mes darome, kaip mes mokomės, kur dirbame ir t. t. Man atrodo, kad būtų geriausia, jei mes galėtume tą jaunimo grupę, ansamblį arba kuriuos kitus parsivežti Amerikon, parodyti jiems, kaip mes gyvename ir ką čia darome. Manau, jiems būtų labai labai įdomu.

J. Stukas: Girdėjau, kad net išmokėte Lietuvos jaunimą šokti tvistą.

– Jie manęs klausė apie Marilyn Monroe, kaip šokti tvistą. Aš jiems palikau kelis „American Jazz“ albumus.

J. Stukas: Kaip Jums atrodo, ar lietuviai liūdni, ar patenkinti savo gyvenimu?

– Man Lietuva atrodo truputį liūdna. Tie žmonės labai malonūs, labai gražiai mane priėmė ir labai stebėjosi, kad aš šneku lietuviškai. Anksčiau nebuvau mačiusi Lietuvos, bet tėvai mane išmokė kalbėti lietuviškai. Manau, kad jie džiaugtųsi, jei mes daug tankiau atvažiuotume, kad jie galėtų tankiau atvažiuoti pas mus. Būtų geresnis supratimas. Vis tiek lietuviai ten ir mes, lietuviai, čia. Mes užjaučiame juos ir jie taip pat mus. Reikia daugiau rūpintis vieniems kitais.

J. Stukas: Labai malonu girdėti, panele Kilmonyte, kad tamsta apsiėmėte vadovauti mūsų milžiniškai Lietuvių dienai pasaulinėje parodoje šių metų rugpjūčio 23 dieną. Gal Dievas duotų, kad ir iš Lietuvos atvyktų koks išlaisvintas lietuvis pamatyti tos mūsų milžiniškos programos.

– Jie stebisi, kad mes čia rengiame visokias lietuviškas dienas ir t. t. Mano, kad mes turbūt nutautėjome. Jiems bus įdomu. Reikės ir nuotraukų jiems nusiųsti.

J. Valaitis: Ar kvietė Jus pasilikti Lietuvoje?

– Norėjo, kad pasilikčiau ilgiau, ir labai prašė (manau, kad iš širdies), kad atvažiuočiau atgal. Norėjo man parodyti kitą Lietuvos kraštą – Palangą ir t. t. Labai daug visokių žmonių sutikau. Ir artistų, ir jaunimo, ir filmų režisierių ir t. t. Mes daug turėjome apie ką pasikalbėti be politikos. Jie domisi, ką mes darome, jie nori žinoti.

J. Valaitis: Ar susikalbėjote? Lengva buvo lietuviškai?

– Aš nelabai gerai lietuviškai kalbu. Man reikia daug žodžių ieškoti, mintys ne taip greitai ateina. Mes dabar čia labai pripratę maišyti žodžius: vienas – lietuviškai, kitas – amerikoniškai. Ir vis pagauni, kad ir ten „pusiau“ šneki. Jei pabūčiau Lietuvoje, per kokias dvi savaites geriau išmokčiau.

J. Valaitis: Ar sutikote angliškai kalbančių lietuvių?

– Taip, keli buvo. Nelabai daug. Bet studentai mokosi arba angliškai, arba prancūziškai. Rusiškai, žinoma. Buvo keli, kurie angliškai kalba.

J. Valaitis: Be anglų kalbos, kitomis kalbomis kalbančių yra daug?

– Vilniuje daug yra. Yra daug lenkų. Maišyta visur.

J. Valaitis: Lietuviški ar rusiški užrašai krinta į akis Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, kitose vietose?

– Man atrodo, kad jie vis tiek saugo lietuviškus. Žinai, ten rusų gana, gali matyti – ranka jau padėta. Bet vis tiek jie labai saugo lietuviškumą.

J. Valaitis: O kaip Lietuvos valgis patiko?

– Labai patiko. Kad mes jo ir čia turime. Tai ten nieko naujo nemačiau.

J. Valaitis: Kaip žmonių apranga? Ar gali iš karto pažinti amerikietį?

– O, gali pažinti! Gatvėje žiūri lyg į nematytą žmogų, iš dangaus atvykusį. Spalvos labai tamsios, jie nepaiso stiliaus. Gal paiso, bet rūbai man labai nepatinka. Tokie tamsūs ir visi vienodi.

J. Valaitis: Ar teko būti vienai, be palydovo?

– Teko. Netankiai, nes buvau labai užimta, o laiko trūko, tai viskas labai suriktuota – čia kelios minutės, čia valanda ir t. t. Bet kai buvo laiko, viena išėjau į gatvę, vaikščiojau ir pasišnekėjau.

J. Valaitis: Ką veikei, kai viena buvai?

– Ėjau pamatyti Aušros Vartų bažnyčios. Daug girdėjau apie ją. Labai graži bažnyčia. Dabar labai apleista. Visos bažnyčios man atrodė apleistos.

J. Valaitis: Ar teko teatre būti?

– Buvau teatre, taip.

J. Valaitis: Kokį įspūdį padarė?

– Jie sunkiai, gerai dirba. Malonu. Tik man nepatiko, kad beveik viskas, ką mačiau, turėjo politinę temą. Aš norėjau pamatyti, ką jie daro be politikos.

J. Valaitis: Teko matyti Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Lietuvos kaimą. Kokį įspūdį padarė Lietuvos kaimas, kuriame lietuvybė išsilaikė?

– Man geriausiai ir patiko kaimas, nes miestų irgi turime daug, ir didesnių, ir gražesnių. O kaimas visai skiriasi nuo Amerikos. Man tie senesni nameliai labai gražūs ir tie, kur išdailinti, su mediniais langais. Tik labai iškada, kad kryžių nemačiau daug. O maniau, kad ten visose pakelėse būna kryžių. Gal vienas kitas kur pasimatė, bet mažai jų liko.

J. Valaitis: O kaip Lietuvoje keliai atrodo?

– Neblogai, juos nuvalo gerai. Žinoma, į kaimus jau nėra gerų kelių. Jie mašinų daug neturi.

J. Valaitis: Ar teko autobusu ar traukiniu važiuoti vienai?

– Autobusu. Vilniuje. Nuvažiavau į Aušros Vartų bažnyčią. Ten labai daug autobusų, jų sistema nebloga. Turi būti gera, nes jie automobilių neturi daug ir beveik visi važiuoja viešuoju transportu.

J. Valaitis: Kiek kaštuoja važiavimas?

– Į Aušros Vartus kokios 4–5 kapeikos. Panašiai kaip penktukas.

J. Valaitis: Buvo sunkumų su pinigais?

– Jokių sunkumų nebuvo, tik jie norėjo pasilikti amerikoniškus pinigus ir iš mūsų išvažiuojant atėmė 309 amerikoniškus dolerius. Sakė, kad mes neteisingai pasirašėme popierius. Jie dabar sau laiko tuos pinigus. Nežinau, ar mes juos kada matysime, ar ne.

J. Valaitis: Ar manote, kad Amerikos lietuvių nuvažiavimas į Lietuvą Lietuvos žmonėms duoda įkvėpimo?

– Aš manau, nes jie rūpinasi, kur kiti gyvena ir t. t. Ir manau, kad jiems labai gerai pamatyti, jog mes ir čia išlaikome lietuviškumą.

J. Valaitis: Dabar, panele Rūta, malonėk dar vieną dalyką pasakyti. Ar jiems žinoma, kad įvyks Niujorko paroda?

– Turbūt nelabai gerai žinoma. Man atrodo, kad mums reikia daugiau žinių siųsti, duoti žinią, kad toje parodoje bus ir Lietuvių diena.

J. Valaitis: Kokiu būdu jiems galima suteikti daugiausia žinių? Ar jie girdi mūsų „Voice of America“?

– Girdi ir labai klauso.

J. Valaitis: Ar girdi „Free Europe“ programas?

– Aš manau, kad viską girdi.

J. Valaitis: Ar girdi lietuviškas programas iš Madrido, Ispanijos?

– Tikrai negaliu pasakyti, neturėjau progos išsikalbėti su visais.

J. Valaitis: O programa iš Romos perduodama?

– Gauna ją. Manau, per spaudą reikia duoti jiems žinoti, reikia siųsti fotografijas, laiškus.

J. Valaitis: Norėčiau, kad Jūs, Rūtele, pasakytumėte žodį mūsų lietuvių jaunimui.

– Noriu pasakyti – pirmiausia džiaukitės, kad gyvenate krašte, kur galite daryti, galvoti ir gyventi, kaip norite. Rūpinkitės tuo jaunimu, kuris yra Lietuvoje, kad mes galėtume geriau suprasti vieni kitus. Visas pasaulis liks jaunimo rankose ir reikės sutarti. Aš manau, kad taip bus.

J. Valaitis: Dėkoju, panele Rūta. Manau, kad bus mūsų milžiniškoji lietuvių diena šiais metais. Mes į Lietuvą per „Voice of America“ ir kitais būdais transliuosime dalį programos, ir visas Lietuvos jaunimas vėl išgirs Jūsų gražų balselį, pamatys Jus ir žinos, kad mes, lietuviai, čia, Amerikoje, laisvame krašte, galime lietuviškas tradicijas tęsti. Aš manau, kad Jūs dabar atsigaivinusi Lietuvos dvasia. Nors ji dabar pavergta, bet vieną gražią dieną, kaip tamsta ir man pranešėte, bus laisva, nepriklausoma, ir mes galėsime vieni pas kitus laisvai važiuoti. Labai ačiū.

– Ačiū Jums.

Nuotr. – www.truthliesdeceptioncoverups.info