LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Kviečiame paskaityti visuomenės veikėjo Petro Karvelio pasakojimą apie jo pasakytą kalbą Pavergtųjų Europos tautų asamblėjoje pabėgėlių ir tremtinių klausimu.

Po karo P. Karvelis apsigyveno Vokietijoje, kur aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikloje. Įrašas „Amerikos balso“ studijoje padarytas 1956 m.

Šiandien man teko pasakyti kalbą „Pavergtose tautose“ tremtinių reikalais. Kalbą pradėdamas, aš štai ką dėsčiau. Šio mėnesio pradžioje per Jungtinių Tautų debatus tremtinių reikalais, susijusiais su Jungtinių Tautų aukštojo komisaro pateiktu raportu, kalbėjusysis Sovietų Sąjungos vardu dėstė, kad po Ženevos ir Bandungo konferencijų susidarė naujas tarptautinių santykių klimatas, kuris turi paliesti ir tremtinių problemas. Už geležinės uždangos esančių, pavergtųjų kraštų vardu kalbėję klusnūs sovietų kvislingai pritarė, kad ir jie norėtų naujos politikos tremtinių reikalu – jų supratimu, sustiprintos akcijos tremtiniams grąžinti į gimtuosius kraštus.

Toliau tęsdamas dėsčiau aš. Puolimai prieš politinę tremtinių veiklą Aukščiausiame soviete šių metų pavasarį, kalbos, pasakytos bolševikams klusnių, jų sudarytų vyriausybių narių okupuotoje Lietuvoje ir Latvijoje, rodė, kaip sovietams nemaloni tiesa apie jų agresiją ir okupaciją. Sovietai, klastodami tikrovę Sovietų Sąjungos viduje, ne be pagrindo baiminosi, kad sovietų skleidžiamas melas dėl politinės tremtinių veiklos paaiškės ne tik laisvajam pasaulyje, bet pasieks ir sovietinį žmogų. Sovietai bijojo, kad taip sovietų žmogui bus akivaizdžiai įrodytas bolševikų valdžios klastingumas ir prisidėta prie kritusio sovietų valdžios prestižo sugniuždymo. Jeigu tarptautiniuose forumuose sovietų vardu kalbantieji tikrai nuoširdžiai susirūpinę tremtinių reikalais ir žmoniškumo sumetimais yra pasiryžę jiems padėti, mes mielai norime ateiti į pagalbą ir išryškinti, kas labiausiai tremtiniams rūpi.

Pirma, kaip žinome, sovietai pirmosios okupacijos metais, 1941-aisiais, iš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių išvežė per 120 tūkst. asmenų. Ligi šiol išvežtųjų šeimos ir artimieji neturi jokių žinių, koks šių nelaimingųjų likimas. Tikslūs išvežtųjų sąrašai yra laisvajame pasaulyje. Tesuteikia sovietai duomenis apie šių sovietinio teroro aukų likimą ir, reikalui esant, duoda galimybę patikrinti tas žinias.

Antra, antrosios okupacijos metais,1944-aisiais, sovietai Baltijos kraštuose įvykdė daugybę masinių deportacijų. Vien iš Lietuvos deportuota šimtai tūkstančių žmonių ir šie asmenys ne sava valia apleido kraštą. Jų kelias iš tėvynės buvo nepalyginti žiauresnis nei Hitlerio deportuotų žmonių. Jie yra daugiau negu išvietinti, ir jiems turi būti taikoma tarptautinė globa. Tesuteikia sovietai duomenis, kas su šiais deportuotais žmonėmis atsitiko.

Trečia, įvairiose sovietinėse prievartinio darbo stovyklose ir kalėjimuose daug kalinių, dažniausiai nuteistų už tai, kad jie buvo savo krašto patriotai ir nenorėjo vergiškai nusilenkti okupantams. Dauguma tų, kurie bausmes atliko, yra apgyvendinti ir prievarta verčiami pasilikti sovietuose, tolimuose pakraščiuose prie kalėjimų ir darbo stovyklų. Jų gyvenimo sąlygos nepaprastai sunkios. Jeigu sovietai Matulio asmenyje susirūpinę, kad stovyklose Vakarų pasaulyje būtų sumažintas vargas, tegu duoda galimybę ištirti, kokiomis sąlygomis laikomi šie nelaimingieji.

Penkta, paprastas žmogiškumas reikalauja, kad visiems, kas deportuotas iš Lietuvos, būtų suteikta galimybė laisvai susisiekti su savaisiais, gauti maisto, vaistų ir reikalingiausių reikmenų siuntinius. Jie daugiau negu kas kitas užsitarnauja Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesio ir globos. Tesuteikia sovietai realias garantijas susirašinėti su užsieniu ir gauti reikalingiausių žinių apie išvežtuosius ir apie išskirstytas šeimas ir artimuosius be grėsmės būti teisiamiems ar užsitraukti politinį persekiojimą. Teleidžia sovietai savo spaudoje ir per radiją skelbti paiešką asmenų, su kuriais yra nutrūkę ryšiai. Tesuteikia sovietai karo įvykių suskaldytoms šeimoms galimybę susijungti ir nekliudyti vaikams bei vedusiems vykti pas savuosius ir sueiti į bendrą gyvenimą. Teleidžia sovietai šalpos ir karitatyvinėms organizacijoms nekliudomai, taip, kaip yra priimta visame kultūringame pasaulyje, teikti pagalbą visiems, kas dėl karo atsidūrė varge.

Būtų galima įvardyti daug elementarių žmoniškumo reikalavimų tremtiniams sovietuose padėti. Tačiau tegul sovietai bent suminėtus lojaliai ima vykdyti ir savo gerą valią įrodo. Taip bus padėta tūkstančiams nelaimingų karo aukų sovietuose. Tol, kol sovietai yra susirūpinę tik laisvajame pasaulyje atsidūrusiais tremtiniais ir sielojasi jų grįžimu, bet tyli apie tuos, kurie Sovietų Sąjungoje pakliuvo į didžiausią vargą, visus jų žygius tenka vertinti kaip eilinius politinius manevrus naujoje Šaltojo karo fazėje. Visiems, ar sovietų ištremtiems, ar šiaip sovietų išvežtiems ir areštuotiems žmonėms, turi būti suteikta ta pati globa, kuri per Jungtines Tautas teikiama visiems Vakarų pasaulyje atsidūrusiems tremtiniams. Sovietų Sąjungoje esantys mūsų tautos žmonės, iš savo vietų išjudinti prieš savo valią, turi būti aukštojo komisaro prie Tautų Sąjungos globojami taip pat, kaip globojami visi kiti tremtiniai.

Baigdamas pavergtųjų tautų vardu turiu pareikšti, kad mes kviečiame visus tremtinius, esančius laisvame pasaulyje, paremti mūsų pastangas ir padaryti galą masiniams tremtinių gundymams grįžti į tėvynę. Taip pat mes kreipiamės į Jungtines Tautas, kad jos imtųsi visų reikalingų priemonių sustabdyti terorui Vakarų pasaulyje ir pradėtų svarstyti priemones, kaip padėti ir iš didžiausio vargo gelbėti mūsų tautiečius, varu iš savo tėvynės išvežtus ir nugabentus į tolimąsias Sibiro sritis.