Mirus Baliui Sruogai, profesorius Vaclovas Biržiška rašė, kad būtina surinkti visą su rašytoju susijusią medžiagą, „Amerikos balso“ radijuje 1975 m. kalbėjo vienas iš knygos „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ autorių Jurgis Blekaitis. Taip, anot jo, gimė gražiai išleista knyga, kurią sudaro atsiminimai, ištraukos iš B. Sruogos laiškų, keli žiupsneliai bičiulių atsiųstų žinių apie jo paskutinius gyvenimo metus grįžus Lietuvon iš koncentracijos stovyklos ir pagaliau vertingas nuotraukų priedas.

Netrukus po to, kai šeimą ir visus anapus tėvynės atsidūrusius lietuvius pasiekė žinia, kad 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje mirė Balys Sruoga, profesorius Vaclovas Biržiška rašė Vandai Sruogienei: „Mūsų, gyvųjų likusiųjų artimųjų, uždavinys – rinkti jo raštus, laiškus, visą jį liečiančią medžiagą, viską, kas apie jį parašyta, portretinę medžiagą, atsiminimus visų tų, kas su juo susidurdavo.“

Gal šiuose bičiulio ir literatūros puoselėtojo V. Biržiškos žodžiuose ir glūdėjo mintis kaip sėkla, iš kurios po ketvirčio amžiaus užaugo šioji atsiminimų knyga. Tik velionio kūrėjo našlė žino, kiek kruopštaus medžiagos telkimo, kiek tūkstančių laiškų susirašinėjant su tais, kurių ji prašė atsiminimų, sudėta į šio paminklo – knygos – ruošimo darbą. Rezultatas – gražiai išleista (čia dailininko Algirdo Kurausko skonio nemažas nuopelnas) knyga su 552 puslapiais teksto, kurį pirmiausia sudaro įvairių asmenų atsiminimai, ištraukos iš B. Sruogos laiškų, keli žiupsneliai bičiulių atsiųstų žinių apie jo paskutinius gyvenimo metus grįžus Lietuvon iš koncentracijos stovyklos ir pagaliau vertingas nuotraukų priedas, kuriame yra ir ligi šiol neskelbtų fotografijų.

Visa lydi ir gaubia V. Sruogienės rišamos pastabos, kitų atsiminimuose nepaliestų B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos momentų užpildymas, jos pačios ir dukters Dalios Bylaitienės atsiminimai. Pratarmėje leidėja ir redaktorė Sruogienė sako: „Žinant, kad ir Lietuvoje kruopščiai renkami apie jį atsiminimai, čia apsiribojama liudijimais asmenų, atsidūrusių tremtyje. Šiuo leidiniu pirmoje vietoje norėta nušviesti B. Sruogos asmenį – ne tiek jo kūrybą, apie kurią turima gana gausi literatūra. Stengtasi telkti specialiai šiai knygai parašyti straipsniai, taip pat naudota ir jau spaudoje paskelbtoji medžiaga. Ji rikiuojama daugiausia chronologine tvarka, kur galima – grupuojant pagal pagrindines temas.“

Jau anksčiau parašytu velionio poeto Antano Rūko straipsniu pradedama knyga, nes jo rašinyje pateikta ir visa B. Sruogos biografija ir jo kūrybos apibūdinimas. Visi kiti autoriai nušviečia vieną ar kitą B. Sruogos gyvenimo epizodą ar būdo bruožą: kaip jauno mokinuko Panevėžio gimnazijoje, kaip studento Miunchene, kaip satyrinio teatro „Vilkolakis“ dalyvio, kaip universiteto profesoriaus, teatro seminaro (to kultūrininkų sambūrio) vadovo, kaip temperamentingo kūrėjo ir pagaliau kaip tragiško asmens – įkaito nacių stovykloje, vienišo ligonio sovietų okupuotoje tėvynėje.

Iš B. Sruogos jaunystę palietusių autorių skaitome Narūnės Narutavičienės, Suginto, Vilkaičio, Jackaus Sondos, Liūdžiaus, daktaro Abraičio, Vincės Jonuškaitės, Rapolo Skipičio, Mykolo Vaitkaus, Juozo Žilevičiaus ir dar kitų žodžius. Iš studijų Miunchene B. Sruogą prisimena Vincas Mykolaitis-Putinas ir ypač įdomiai bei iš šalies stovinčio asmens objektyvumu – vokietis rašytojas Erichas Mulleris, bohemiškų dienų draugas, kultūrinių diskusijų dalyvis.

B. Sruogą – nepriklausomos Lietuvos kultūrinių idėjų sumanytoją, poetą, publicistą bei polemistą, dėstytoją, teatro ir literatūros kritiką, o labiausiai be galo įvairų ir gyvą žmogų – prisimena daugybė autorių. Čia – Pronskus, Petronėlė Orintaitė,  Blazas, Šmulkštys, Švaistas, Šilkarskis, Šeinius, Pilka, Vera Radauskienė, Vincas Rastenis, Santvaras, Alantas, Dovydėnas, kalbininkai Jonikas ir Skardžius, Maciūnas, Aleksandras Merkelis, Bronys Raila, Pulgis Andriušis. Pabaigoje – daugiausia jaunesnieji autoriai, buvę B. Sruogos studentai, teatro seminaro klausytojai, tarp kurių itin šiltai pasakoja Antanas Gustaitis, rašo Vytautas Jonynas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas.

Visa baigia kaceto bendrų – Mečio Mackevičiaus, Henriko Blazo, rankraščius išsaugojusio Jono Šerno – prisiminimai.

Ypač vertingos medžiagos su didele pastanga likti moksliškai objektyvia pateikia pati V. Sruogienė. Ji išsamiai papildo žinias apie B. Sruogos tėvus, vaikystės aplinką, mokslo dienas. Po to – apie savo pirmus susitikimus su B. Sruoga dar Rusijoje, vėliau Lietuvoje, abiem dirbant spaudoje, apie gyvenimą drauge, apie jo besiblaškančias nuotaikas kuriant, apie B. Sruogą tarp savųjų, mylimųjų. Itin gražų straipsnį duoda ir vienturtė B. Sruogos duktė Dalia, kuriai jis buvo didelis išmintingas draugas, vardu Balys, – žodžio „tėvas“ kažkaip nereikėjo.

B. Sruogai mirus, tokie žmonės, kaip Vydūnas, Mykolas Biržiška, V. Mykolaitis-Putinas ir daugybė kitų, parašė jaudinančių laiškų našlei. Ir tarp jų išsiskiria didžiojo B. Sruogos draugo Vinco Krėvės nuoširdus skausmas. „Aš mažai turėjau draugų Lietuvoje, tik Balį, kurį aš mylėjau labiausiai, gyvenome, galima pasakyti, vienu gyvenimu“, – skundžiasi kūrėjas. Ir kitame V. Krėvės laiške: „Jis buvo man tikras draugas kaip ir aš jam, ir ne todėl, kad vienas antram buvome reikalingi kažkokių gėrybių pasiekti. Mus jungė tik mūsų sielos.“

Knygos pradžioje moto cituoja Kazimiero Sapiegos žodžius iš didžiojo B. Sruogos kūrinio, kurie nepralenkiamai išsako ir visą paties B. Sruogos kūrybos idėją: „Į Lietuvą žiemojančią einu. Prie kryžkelių stovėsiu smūtkeliu, milžinkapiuos varpais nakčia skambėsiu, kad speiguose po stora miline neliautų plakus Lietuvos širdis.“

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.