LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

1968 m. Merilando universitete vyko Baltų studijų dienos, kurias surengti nusprendė latviai. Konferencijos rezultatas buvo  Draugijos baltų studijoms skatinti  įkūrimas.  

Pasibaigus konferencijai, „Amerikos balso“ žurnalistas Povilas Labanauskas interviu ėmė iš etnologo, Kalbotyros sekcijos pirmininko, profesoriaus Antano Klimo iš Ročesterio universiteto ir Baltimorės arkivyskupijos radijo ir televizijos direktoriaus,  kunigo  Kazimiero  Pugevičiaus.

– Gerbiamas profesoriau, galėtum pasakyti, kokias pareigas šioje konferencijoje ėjote?

A. Klimas: Aš čia buvau kalbotyros sekcijos pirmininkas. Mūsų sekcija oficialiai vadinosi „Keletas naujų problemų baltų kalbotyroje“. Man teko padėti suorganizuoti paskaitininkus ir vadovauti pačiai sekcijai, kuri įvyko vakar po pietų.

– Kas buvo liečiama Jūsų paskaitoje?

A. Klimas: Mano paskaita oficialiai vadinosi „Baltų, germanų ir slavų kalbos ir jų santykiai“. Trumpai galėčiau taip apibūdinti.

– Profesoriau, ar po Jūsų paskaitos buvo diskusijų, klausimų ir pasitarimų?

A. Klimas: Taip, diskusijų buvo nemažai. Gal pusę valandos buvo įvairių klausimų, ypač dėl mano tvirtinimo, kad galbūt senovėje baltų ir germanų kalbos buvo arčiau negu baltų ir slavų kalbos. Buvo įvairių specifinių klausimų, pavyzdžiui, buvo iškeltas klausimas dėl pačių baltų kalbų išplitimo senovėje. Aš esu įsitikinęs, kad prieš kokius 4 tūkst. metų baltai tikrai buvo paplitę daug daugiau ar buvo gausesni negu slavai ir galbūt net germanai. Tokiu būdu kilo labai įdomios diskusijos dėl baltų kalbų skolinių į germanų ir slavų kalbas – dėl klausimų, kurių anksčiau niekas nenagrinėjo. Tradicija paprastai sakydavo, kad baltai tik skolinosi iš slavų ir germanų. Pavyzdžiui, ir dabar yra beveik tikras dalykas, kad slavų žodis „ronka“ yra paskolintas iš baltų kalbų „rankos“. Buvo įdomių diskusijų, kurias, žinoma, mes turėjome trumpinti dėl laiko stokos, nes buvo ir daugiau paskaitų.

– Ar šiai savo paskaitai Jūs turėjote kokios naujos, originalios medžiagos?

A. Klimas: Taip. Aš turiu beveik viską, kas yra išleista Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje. Ir paskutinius dalykus, kurie išėjo tik prieš kokias tris ar keturias savaites. Taip pat naudojuosi labai turtinga mūsų universiteto biblioteka. Kadangi dabar Amerikoje labai lengva kopijuoti, turiu daugelį dar neišleistų mano kolegų straipsnių, nes mašinos veikia kiekviename universitete, labai lengva ir labai pigu kopijuoti ir persiųsti. Išskyrus vieną kitą straipsnį, kurio dar negalėjau gauti, naudojausi pačia naujausia medžiaga.

– Ar Amerikos mokslinės institucijos turi pakankamai medžiagos bet kuria lituanistine tema?

A. Klimas: Galėtų turėti, bet dar neturi. Ne visos amerikiečių universitetų bibliotekos dar turi ir pagrindinius veikalus. Bet daugelis jau turi profesoriaus Ernsto Fraenkelio „Etimologinį lietuvių kalbos žodyną“. Kai kurios jau yra nusipirkusios ir lietuvių kalbos žodyną, kurį mes kartais vadiname „Didžiuoju lietuvių kalbos žodynu“. Beveik visos yra įsigijusios profesoriaus Dambriūno ir mano paruoštą „Įvadą į dabartinę lietuvių kalbą“. Kai kuriose, žinoma, yra labai gerų rinkinių, sakysim, Pensilvanijos universitetas Filadelfijos mieste turi puikią lituanistinę biblioteką su kai kuriais labai retais dalykais. Mūsų Ročesterio universitetas tos literatūros irgi beveik pakankamai turi, sakysim, Nydermano, Benderio, Salio. Taip pat nusipirkome naujai išėjusį Kuršaičio žodyną. Vis dėlto kai kuriose bibliotekose tos medžiagos dar trūksta. Bet amerikiečiai kalbininkai baltistai, kurie domisi, visą tą medžiagą turi susirinkę patys arba turi savo bibliotekose. Kitaip sakant, gauti galima.

– Koks bendras įspūdis po šios konferencijos? Ar manote, kad ji pasisekė ir ateityje bus ruošiamos panašios konferencijos?

A. Klimas: Manau, kad ši konferencija yra labai pasisekusi, ir aš esu tikras, kad jos bus ruošiamos ir ateityje. Žinoma, galėjo dalyvauti daugiau kalbininkų. Kaip jums žinoma, Amerikos universitetuose yra keli estai kalbininkai, keli lietuviai ir keli latviai, kai kurie jau gana žymūs. Bet kai kas dėl ypač nepatogaus laiko (dabar Padėkos dienos savaitgalis) negalėjo atvažiuoti. Aš tikiuosi, kad kitoje konferencijoje bus daug daugiau kalbininkų ir daug daugiau paskaitų.

– Kokia tema šioje konferencijoje tamsta skaitėte paskaitą?

K. Pugevičius: Mano tema buvo „Tautinių mažumų išsilaikymas amerikiečių katalikų tarpe“. Kadangi Amerikoje Katalikų bažnyčia yra bendra imigrantų Bažnyčia, tai turi tam tikrų patyrimų šituo klausimu, kurių gal kitos tikybos neturi. Mūsų klausytojams gal įdomu išgirsti, kaip, pavyzdžiui, tvarkosi Romos katalikų bažnyčia Amerikoje su tautinėmis parapijomis, kaip vystosi tos parapijos, kokie jų vargai, kada kai kurie imigrantų vaikai kartais meta tėvų papročius ar kalbą ir taip toliau.

– Ar padarėte kokių siūlymų?

K. Pugevičius: Siūlymų padariau šokių tokių, nežinau, kaip patiko mūsų klausytojams, nežinau, ar praktiški, ar ne. Bet padarėme siūlymų, kad pabaltiečiai turėtų persvarstyti savo parapijų ir organizacijų veiklą šiomis dienomis ir kad gal būtų galima išlikti ir lietuviais, ir katalikais. Bet reiktų ieškoti tam tikrų naujų priemonių. Pavyzdžiui, jeigu yra skaičius lietuvių katalikų, kurie tikrai nori išlikti ir lietuviais, ir katalikais, gyvendami tuo pačiu laiku svetimoje šalyje, jie turi burtis ir gal turi atsisakyti kai kurių tam tikrų išorinių patogumų ir kartu tam tikrų problemų. Gal bus mūsų lietuviškos parapijos kiek mažesnės, bet gali būti ir lietuviškesnės.

– Tamsta dirbate labai atsakingą ir svarbų darbą arkivyskupijoje. Ar lietuviai pasinaudoja Jūsų pozicija, ateina patarimų?

K. Pugevičius: Būna progų pasidalinti bendrais klausimais, bendromis progomis. Pavyzdžiui, per mūsų konferenciją buvo proga bandyti sudaryti tam tikrus ryšius su amerikiečių spauda, kurių atstovus pažįstu. Kartais būna progų paaiškinti amerikiečių spaudai apie kai kuriuos lietuviškus reikalus, kartais net supažindinti kai kuriuos Amerikos hierarchijos narius su mūsų reikalais.

– Praeityje per Jūsų radiją ir televiziją buvo atitinkamai paminėti Lietuvos įvykiai ir vargai. Ar šiuo metu esate numatę ką nors panašaus padaryti?

K. Pugevičius: Norėtume pakartoti […], bet reiktų pertvarkyti medžiagą, truputį kitaip pristatyti, kad nebūtų vis tas pats kartojama. Per radiją, per televiziją įdomu tai, kas nauja. Tad senesnę, bet svarbią medžiagą norėtųsi bent nauju būdu pristatyti.

– O lietuvių kultūrinės, mokslo organizacijos, institucijos nesikreipia į Jus? Nesiūlo pagalbos?

K. Pugevičius: Kadangi Baltimorėje nėra tokių institucijų, kaip pedagoginės institucijos ar taip toliau, daug tokių progų nėra. Daugiausia mano ryšiai yra su asmenimis. Šiuo laiku noriu įrašyti kiek galima daugiau lietuvių rašytojų, poetų, kurie gyvena čia, Amerikoje.