Dailininko Romano Borisovo naujausių architektūrinių akvarelių parodos darbuose – meniškai perteikta dokumentika, griūvanti istorija ir aštrus autoriaus žvilgsnis į užmirštą paveldą.
Kai įžengi į parodos erdvę, kyla klausimas: kas autorius – menininkas, buriuotojas ar paveldosaugininkas? Trisdešimt akvarele lietų darbų kalba apie dailininko patirtį, juose pavaizduoti objektai byloja apie kauptą istorinį archyvą, o čia susirinkę buriuotojai ir pasiklydęs marinistinis kūrinys – išskirtinę jūros trauką. Vis dėlto meną R. Borisovas įvardija tik kaip savo veiklos teoriją, o susidomėjimą architektūra – kaip nuolatinį ir amžiną. Iki š. m. kovo 17 dienos Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų salėje sostinės Vokiečių g. vyksiančioje parodoje dailininko kelias atsiskleidžia lyg senų pomėgių priedanga.
Neblėstanti aistra
Gerokai per trisdešimt personalinių parodų surengęs autorius šią vadina miksu: vos viename paveiksle vaizduojama jūra, visi kiti – architektūrinio paveldo tematika. Tai 2006-2010 metų laikotarpio kūriniai, trys iš jų – niekur nerodyti. Vaizduojami Rytų Prūsijos, Mažosios Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) aptrupėjusios viduramžių pilaitės, neprižiūrimi dvarų, namų ir bažnyčių mūrai. Stulbinami paveldo likučiai pagardinti dėmesiu detalėms – viskas meniška ir preciziškai tikslu. „Ekspozicija parodė jo sumanumą, žvilgsnį į mūsų aptrupėjusį gyvenimą ir pagarbą tiems objektams, kuriuos prarandame“, – parodą komentavo architektas ir dailininkas Albinas Purys.
Kūrinių autorius pasakojo, kad yra ne viena priežastis, dėl ko gyvenimas jį atvedė prie architektūrinio braižo. „Aš jaunystėje planavau tapti architektu. Augau Vilniaus Senamiestyje, vaikystėje domėjausi architektūra, bet kai su ja susidūriau, pamačiau, kad teks projektuoti „kubikus“, – esą toks požiūris ir turėjo lemiamos įtakos renkantis dizaino studijas Dailės institute (dabar akademija). Dailininkas mena, kad tada šios studijos jam pasirodė nykios, o dizaino samprata per siaura, todėl jis siekė kitokio išraiškos būdo.
Parodoje R. Borisovas išduoda dar vieną pomėgį – buriavimą, jį laiko antruoju gyvenimu. „Tūkstantmečio odisėja“ pavadintos kelionės aplink pasaulį jachta III etapo dalyvio įspūdžius dailininkas įamžino visoje serijoje marinistinių darbų. Vienas iš jų puošia ir šią parodą.
Saugo atminimą
Pirmąsias vertingų statinių griuvėsių paieškas dailininkas pradėjo dar tarnaudamas kariuomenėje iškart po studijų. Ten R.Borisovas akvarelės griebėsi kaip būdo įamžinti šias nykstančias vertybes. „Tarnavau Rygoje ir turėjau progą visus metus keliauti su dalinio štabo automobiliais po Karaliaučiaus kraštą. Kartais padarydavau kokį nors eskizą, kai negalėdavau apžioti fotoaparatu. Tik vėliau ėmiausi akvarelės ir pradėjau tai, ką darau šiandien“, – prisiminė parodos autorius.
Dabar kelionių geografija gerokai išsiplėtė: jis daro LDK paveldo ciklus, su lenkais ir vokiečiais rengia Vakarų Lenkijos ir buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijų paveldo projektus. Piešia autorius savo studijoje, kur, kaip pats sako, akvareles kankinantis po keletą savaičių.
Rytprūsiuose – dailininko giminės šaknys, todėl grįžti ten – lyg grįžti į savo šeimos praeitį. Kūriniuose atsiskleidžia didingos šalies praeities nostalgija. Kiekvienas parodos paveikslas susijęs su tam tikra istorijos dalimi. Pasak R.Borisovo, kai statinys sutvarkytas, restauruotas, jis tampa nebeįdomus. Esą, jis nebeturi jokios išskirtinės architektūros.
Keturių dešimtmečių archyvas
Dailininkas prisipažino, kad architektūros paveldu aktyviai domėtis pradėjo prieš keturiasdešimt metų, o jau trisdešimtmetį daugiau nieko kito ir nebeveikia. „Tai nėra vien akvarelių liejimas. Jis renka istorinę medžiagą, rausiasi archyvuose, kad tai būtų tikrai autentiška“, – sakė menotyrininkė Loreta Šilenkaitė. Dėl sukauptos informacijos R. Borisovas sako dešimt metų iš studijos galėtų ir nosies nekišti – medžiagos darbui užtektų.
„Lietuvos žinių“ nuotr.
Nuotraukoje: Dailininkas R. Borisovas aštriu žvilgsniu ir preciziniu potėpiu atsigręžia į užmirštą paveldą
