Pagrindinis puslapis Sena Voruta Afganistano kariai (8 d.)

Afganistano kariai (8 d.)

Tęsinys. Pradžia – 2009 m. gruodžio 17, 24, 31, 2010 m. sausio 8, 15, 22, 29
 
„Vakarų ekspresas“ toliau spausdina ištraukas iš netrukus pasirodysiančios leidyklos „Knygius“ spausdinamos dokumentinės publicistinės knygos „Afganistano kariai“.
 
Romas Statkauskas, 1986-1988 metais Afganistane tarnavęs specialiosios paskirties būryje (rus. „specnaz“), prisimena, kad pavojai ir mirtis visuomet buvo šalia. Iš pradžių tai slėgė, tačiau ilgainiui su tuo susitaikė.
 
– Žygyje net miegodavome užantyje laikydami granatą. Jei netikėtai užpultų dušmanai, – nė vienas nenorėjome pasiduoti gyvas, – pasakoja Romas.
 
– Sovietinėje armijoje neištarnavau nė dvejų metų. Į armiją išėjau 1986 metų gegužės 13 dieną, o grįžau 1988 metų gegužės 11 dieną. Keistas ir gana retas atvejis. Kitų tarnavusiųjų Afganistane tarnyba užsitęsdavo po kelis mėnesius. Man tiesiog pasisekė, kad tuo metu buvo, kuo išskristi, tad savo tarnybą baigiau dviem dienom anksčiau.
 
Mes su kurso draugu buvome gavę lapelius, kad tarnausime laive „Lietuvos komjaunuolis“. Paimti į armiją, tris dienas išbuvome Vilniuje, bet niekas į tarnybą laive mūsų taip ir nepakvietė. Paaiškėjo, kad tas laivas tuo metu buvo remontuojamas. Tad paskyrė mane į jūrų pėstininkus. Nusiuntė į Ašchabadą. O ten jau gerokai visus pakankino. Į armiją išėjau sverdamas 82 kilogramus, grįžau – 69-ių. Lakstymai po kalnus su nešuliais ant pečių ir dabar atsiliepia nugarai, stuburui, pečiams.
 
Visus, kurie pateko į „učebkę“ (rus. mokymus) Ašchabade, beveik be išimties išsiuntė į Afganistaną. Sužinojęs apie tokią perspektyvą, nė kiek neišsigandau. Gal dėl to, kad buvau jaunas? Užtat tėvai labai išsigando. Jie net atvažiavo pas mane į „učebkę“. Buvo daug graudžių kalbų ir ašarų.
 
Nors mus Ašchabade ir prikankino, tačiau tikrąjį „kaifą“ pajutome atskridę į Kabulą. Patekau į 56-ąją desantinę šturmo brigadą (DŠB) Gardeize, į pietryčius nuo Kabulo. Kai atskridome į Gardeizą, supratome, kad čia vyksta tikras karas – artilerijos diviziono „Grad“ pabūklai nesustodami pliekė į kairę ir į dešinę.
 
Stovykloje gyvenome palapinėse, išminuotojų modulyje. Palapinių vidų anksčiau tarnavusieji buvo iškalę lentomis. Viduje stovėjo dviaukštės lovos, o palapinių galuose buvo iškastos duobės pasislėpti. Į jas bėgti man neteko, tačiau anksčiau „duchai“ stovyklą dažnai apšaudydavo, tad palapinėje buvusiems kariams tekdavo slėptis. Stovykloje neužsibūdavome. Čia grįždavome tik nusimaudyti, apsiskalbti ir vėl mus siųsdavo į operacijas.
 
Grįžę į stovyklą būtinai rašydavome laiškus namiškiams. Trumpus laiškus: „Viskas gerai, esu gyvas ir sveikas…“ Viskas. Kaip dabar mobiliuoju išsiunti trumpą žinutę, kad namiškiai nesijaudintų. Svarbiausia – kuo dažniau tai daryti. Grįždavau iš operacijos ir parašydavau. Tačiau jokių smulkmenų, jokių detalių.
 
Per tuos pusantrų metų, kai tarnavau Afganistane, daugiausia laiko praleidau po atviru dangumi. Buvome nuolat kariaujanti brigada. Mus mėtydavo visur, kur reikėdavo veikti greitai, tiksliai.
 
Palaikydavome 40-osios armijos operacijas. Kur tik kaudavosi 40-oji armija, visur buvome ir mes. Tik nematomi. Atskraidindavo mus sraigtasparniais į nurodytas vietas, atlikdavome savo darbus ir dingdavome. Mus vadino atskirtąja desantine specialios paskirties desanto brigada. Naikindavome iš Pakistano einančius karavanus tarp Gazni ir Gardeizo, kur driekdavosi jų keliai, dalyvaudavome ir kitose operacijose.
 
Išeidami į operacijas gaudavome sausus davinius, tačiau iš jų imdavome tik tai, kas vertingiausia, pavyzdžiui, konservuotas daržoves, niekas neišmesdavo ir Marijampolės kondensuoto pieno. Užtat spirite išmirkyto batono, kuriuo po valandos, kai išimdavai iš pakuotės, galėdavai vinis kalti, stengdavomės neimti.
 
Pirmieji eidavo žvalgai, kiti iš paskos. Žygiuodavome tik naktimis, dieną miegodavome. Nors žygiu to nepavadinčiau, nes mūsų maršrutas, apie 40-60 kilometrų, driekdavosi tik kalnais. Nešdavomės maisto kelioms dienoms, šaudmenų, savo ginklus, be to, minosvaidžius, minas, todėl į operacijas prieš karavanus neperšaunamų liemenių, kaip papildomo svorio, neimdavome. Jei naktį šviesdavo mėnuo, eiti būdavo lengviau, tačiau tamsią naktį, ir dar kalnuose, būdavo sunku. Bet kelis kartus nuėjęs tuo pačiu taku, vėliau galėdavai nuvesti ir visą „chebrą“.
 
Operacijos metu viskas vykdavo labai greitai. Sunaikindavome „gyvąją jėgą“, pasitraukdavome į kalnus ir kviesdavome sraigtasparnius. Jie paliktą grobį sunaikindavo vietoje. Kad ir kokie intensyvūs būdavo susišaudymai, trečdalį šaudmenų privalėdavome pasilikti atsitraukimui.
 
Skrisdami sraigtasparniu pamatome važiuojančią įtartiną mašiną. Staigiai nusileidžiame, borto kulkosvaidis pridengia, vieni į kairę, kiti į dešinę. Vieni apžiūri mašiną, kiti ištraukia iš kabinos ir patikrina vairuotoją. Jei nieko įtartino nerandame, – paleidžiame, sušokame į sraigtasparnį ir skrendame toliau. Vairuotojui, aišku, laikrodis nusegamas…
 
O jei ką nors rasdavome – ginklų, pinigų, – tai lydinčiuosius sunaikindavome vietoje, o mašiną susprogdindavome. Svarbiausia viską atlikti per specialiai tam skirtą laiką. Nusileidi, padarai, ką reikia, pakyli, skrendi toliau.
 
Tikras kareivis pasijutau tik po gero pusmečio tarnybos. „Učebkėje“ Ašchabade buvome mokomi įvairių gudrybių, tačiau Afganistane viską teko mokytis iš naujo. Užtat po daugiau nei pusės metų tarnybos per operacijas su partneriais susikalbėdavome vien žvilgsniais: kuris bėga į kairę, kuris – į dešinę, ar pirma šauti, ar granatą mesti.
 
Eidamas užminuota vietove privalėdavai žengti paskui išminuotoją koja kojon. Jei netyčia nepataikydavai – gaudavai automato buože per sprandą. O kaip kitaip išmokysi atsargumo? Trenkdavo, nes per tokį neatsargumą galėjo nukentėti visas būrys. Mušama buvo todėl, kad išmoktum išlikti.
 
Armijoje sužinojau, kad senas kareivis, nors ir eilinis, geriau nei jaunas karininkas. Labai nervindavo išsišokėliai karininkai, kurie įsivaizduodavo geriau už mus žiną, ką daryti. Tokie tik žemėlapį vartyti tesugebėdavo, tačiau nė velnio vietovėje nesiorientuodavo.
 
Turėjome tokį, kuris, baigęs Riazanės desantininkų mokyklą, norėjo parodyti, ką sugeba. Vietovėje, kur baigiasi kalnai ir prasideda lygumos, pamatėme karavaną. Tas karininkėlis čiupo peilį, įsikando ir jau puls. Mes ant automatų turėjome užsisukę šūvio garso slopintuvus PBS (pribor bezšumnoj strelby). Po kelių akimirkų tas karininkas tik žiūri, kad „duchai“ vienas po kito krenta kaip lapai, o jam nieko ir nebeliko. Jam buvo stebuklas, kad priešai krenta, o jis nespėjo net iš slėptuvės iššokti.
 
Kare nėra laiko juokauti – jei tu pirmas neiššausi, gali ir nebespėti.
 
Paskutiniais karo metais šukuojant kaimus plėšikauti būdavo jau pavojinga. „Dušmanai“ į akis krintančius daiktus užminuodavo arba palikdavo suvenyrų su „siurprizais“. Įjungi magnetofoną – sprogsta, paspaudi tušinuką – detonuoja.
 
Einame kartą per kaimą, atbėga jaunas karys, sako, rado viename name ant itališkų prieštankinių minų stovinčią komodą. Pasigyrė, kad „išminavo“. Rodo tas minas atsinešęs. Ką daryti su tokiu? Aišku, primušėme. Kodėl? Mes irgi buvome tame kambary, matėme, kad stovi. Tegu stovi. Kam jas liesti? Gal tai buvo tik imitacija? Per daug akivaizdžiai buvo pastatyta. Gal pajudinus visas kaimas galėjo išlėkti į orą?
 
Kaimuose dažnai būdavo palikta įvairių spąstų. Prie durų pritvirtina granatą, jei atidarai, – sprogsta. Todėl durų niekuomet neatidarinėdavome. Pirma mesdavome granatą, tik tada įeidavome.
 
Mes taip pat nelikdavome skolingi. Panašių „siurprizų“ ir patys paruošdavome. Kalnuose tarp suvalgytų konservų dėžučių paslėpdavome vieną, po kuria pakišdavome granatą su ištrauktu žiedu. Jei kas pakeldavo arba paspirdavo – viso gero.
 
Tokie buvo mūsų, 18-19 metų jaunuolių, žaidimai…
 
Likus pusmečiui iki tarnybos pabaigos dalyvavau didžiulėje operacijoje prie Chosto. Jos kodinis pavadinimas buvo „Magistralė“. Sovietiniais laikais apie ją net dokumentinį filmą pastatė. Jame rodė ir mus, besiruošiančius išeiti. Grįžę iš armijos dar spėjome jį pamatyti.
 
Per tą operaciją turėjome „duchus“ nustumti nuo kelio, kuriuo turėjo važiuoti mūsų kolona. Ten daug žmonių žuvo. Jau pačioje pradžioje, koreguojant operaciją, žuvo brigados žvalgybos vadas. Jo šarvuotis užvažiavo ant minos. Pats rodė, kur reikia apsisukti, nuvažiavo nuo kelio ir – ant minos. Vadas žuvo, o viduje važiavę kareiviai buvo tik sužeisti.
 
„Duchai“ puolė iš visų pusių. Pliekė į mus iš reaktyvinių sviedinių, mūsiškiai – taip pat. Buvo tikras karas. Iš mūsų kuopos niekas nežuvo, o kita kuopa turėjo nuostolių. Trys jų kareivukai minosvaidį statė, o „duchų“ reaktyvinis sviedinys – į juos. Nieko neliko. Tai pamatę prisiminėme, kad turime kastuvus ir iškart panaudojome pagal paskirtį. Nors ir nebuvo ten ką kasti, aplink vieni akmenys, apsikasėme, pasidarėme šiokią tokią priedangą.
 
Užėmėme kalną ir gavome įsakymą jį išlaikyti penkias dienas. Mes tos kolonos nematėme, kelias buvo toliau. Mūsų taip pat niekas nematė. Netoliese buvo tuščias kišlakas. Eidavome po namus, kilimų prisirinkome, kad būtų minkščiau miegoti.
 
Atvežė maišų, liepė prikasti smėlio ir pasistatyti iš jų įtvirtinimus. O mes niekada iki tol nebuvome to darę. Užimdavome įsakytą objektą ir toliau traukdavome. Todėl vėl nuėjome į krautuvėlę tame kaime, prisikrovėme maišus graikiškų riešutų ir susistatėme. Stovime poste, riešutus gliaudome. Karininkas atėjo patikrinti, mato maišus, vadinasi, užduotis įvykdyta. Gerai, kad ant tų maišų neatsisėdo. Viskas būtų paaiškėję.
 
Išlaikėme tą kalną. Tada toliau mus pasiuntė, o į mūsų vietą kitus atsiuntė. Net nežinau, kuriuos. Nelabai ir rūpėjo. Padarydavome darbą, ir – tolyn. Mes jų nematydavome, jie mūsų taip pat. Visur būdavome pirmieji ir nematomi.
 
Kartą į vietą, kur buvome įsitvirtinę, atsiuntė labai daug šaudmenų. Sraigtasparniai nusileidžia, granatų, šovinių dėžes iškrauna ir palieka. O ten nebuvo su kuo kariauti. Galvojome, geriau maisto atsiųstų. Kažkas kažką blogai suderino. Tie, kurie štabuose sėdėdavo, nė nenutuokdavo, kas čia iš tikrųjų vyksta.
 
Taigi tas granatas turėjome sunaikinti. Patys juk nenešime, o „duchams“ palikti negalėjome. Siųsdavome jaunus kareivius, kad mėtytų tas granatas. Nueidavo, ir girdime, bum, bum, bum. Jiems net rankos pavargdavo.
 
Grįžus į Lietuvą, pirmus metus buvo sunku, tačiau greitai persiorientavau ir pasinėriau į normalų gyvenimą. Iš pradžių net miegoti normaliai negalėdavau – kas kelias valandas pašokdavau ir imdavau dairytis. Supratęs, kad esu namie, miegodavau toliau. Tačiau po kelerių metų įtampa atlėgo. Kiti ją mėgindavo malšinti degtine.
 
Pačiu kvailiausiu klausimu laikau: „Kiek nušovei dušmanų?“ Klausiančiųjų visuomet pats paklausiu: „O kiek reikėjo nušauti?“ Pirmaisiais metais net užknisdavo klausinėdami tokių dalykų. Svarbiausia – ne tai, kiek kitų nukovei. Mes jų neskaičiavome. Svarbiausia buvo išlikti.
 
Grįžęs į Lietuvą, pirmosiomis naktimis net miegoti normaliai negalėdavau – kas kelias valandas pašokdavau ir imdavau dairytis. Supratęs, kad esu namie, miegodavau toliau. Tačiau po kelerių metų įtampa atlėgo. Kiti ją mėgindavo malšinti degtine.
 
Kare nėra laiko juokauti – jei tu pirmas neiššausi, gali ir nebespėti.
 
 
Bus daugiau
 
Nuotraukose:
 
1. Pačiu kvailiausiu klausimu laikau: „Kiek nušovei dušmanų?“

2. R. Statkauskas (pirmas iš dešinės) su kurso draugu buvo gavę lapelius, kad tarnaus laive „Lietuvos komjaunuolis“, tačiau tuo metu jį remontavo, tad Romas tapo jūrų pėstininku ir galiausiai atsidūrė Afganistane

Naujienos iš interneto