Tęsinys. Pradžia – 2009 m. gruodžio 17, 24, 31, 2010 m. sausio 8, 15
„Vakarų ekspresas“ toliau spausdina ištraukas iš netrukus pasirodysiančios leidyklos „Knygius“ spausdinamos dokumentinės publicistinės knygos „Afganistano kariai“. Šios dalies herojus – žinomas uostamiesčio žurnalistas, televizijos „Balticum“ laidos „Reidas“ kūrėjas Gintaras Vaičekauskas, Afganistane lėktuvų mechaniku tarnavęs 1981-1982 metais.
Neatrodė, kad pakliūsiu į Afganistaną. Apie tai net jokių kalbų nebuvo. Į tarnybą armijoje buvau pakviestas 1980 metų lapkričio 4 dieną. Iš Vilniaus traukiniu naktį mus atvežė į Priekulės kaimą, kuriame išlipę pagalvojome, kad esame šalia Klaipėdos. Bet tai buvo Priekulė Latvijoje. Už 10 kilometrų nuo tos Priekulės, Paplakos vietovėje, lėktuvų MIG-23 aptarnavimo mokykloje, ir praleidau pirmąjį pusmetį bei įgijau lėktuvų mechaniko specialybę. Nuo tada nekenčiu atsuktuvų.
Kaip atsidūriau Afganistane, nesuprantu iki šiol. Nes nebuvau komsomolcas, buvau vedęs, į armiją išėjau turėdamas sūnų. Tačiau, reikia prisipažinti, buvau nepraustaburnis, „stropuose“ (rikiuotėse. – red. past.) replikuodavau karininkams, o seržantui pažadėjau po tarnybos būtinai nuvažiuoti į Mineralnyje Vody, jį ten susirasti ir „atp…inti“.
Taip atėjo pavasaris. Mane, vieną lietuvį, su keliais uzbekais, tadžiku ir turkmėnu įsodino į traukinį ir nuvežė į Gruzijos miestelį Mika-Chakaja, kur buvo įsikūręs Užkaukazės armijos štabas. Iš čia po paros traukiniu išgrūdo į Sital-Čai Azerbaidžane; ten buvo formuojama pirmoji eksperimentinių, karui Afganistane skirtų rusiškų šturmo lėktuvų SU-25 eskadrilė.
Mano dalinio pavadinimas buvo: „p/p 16411 OŠAE (Otdelnaja šturmovaja aviaeskadril – liet. atskiroji šturmo aviaeskadrilė)“. Šiuos lėktuvus pagamino Tbilisyje ir metė išbandyti į Afganistaną. Tad kartu su mumis dirbo ir vadinamieji „dorabotčikai“ (darbo išbaigėjai), kurie gamykloje visų varžtų nespėjo susukti. Tad juos iki galo priveržti tekdavo jau karo veiksmų zonoje.
Kalbas apie tai, kad suformavus dalinį vyksime į Afganistaną, manėme esant paskalomis. Nes kai aš čia atvykau, iki galo buvo parengti tik 4 lėktuvai. Tačiau per 48 paras kažkaip atvarė 8 likusius. O 12 lėktuvų, kaip sakoma, – tai jau „bojevoj komplekt“ (karinis vienetas). Kompaktiški šturmo bombonešiai buvo parengti atlikti misiją.
1981 metų pavasarį prasidėjo didysis mūsų eskadrilės kraustimasis į Afganistaną, kuris truko vos dvi dienas. SU-25 savo eiga nuskraidino į Šindando oro bazę, esančią lyg ir Faraho provincijoje, tarp Herato ir Kandaharo.
Tik išlipęs iš lėktuvo pamačiau pirmuosius lavonus. Tai buvo balta marška uždengtų rusų karininkų kūnai. Tądien dušmanai numušė rusų sraigtasparnį MI, pirmąjį per pusmetį, kai Šindande įsikūrė „vertukių“ (sraigtasparnių) eskadrilė. Abu pilotai žuvo. Pamatęs tuos rusų karininkų lavonus tam reginiui likau abejingas. Gal dėl to, kad jaunas buvau, o gal tiesiog iki šiol aš lavonams abejingas. Na, buvo žmogus, nebėra žmogaus, o ką aš galiu padaryti? Ogi nieko.
Tada pirmą kartą pamačiau ir afganų moterį su čadra, einančią pakilimo-nusileidimo taku. Sykiu tai buvo ir paskutinė mano matyta vietinė moteris oro uoste, mat mūsų lėktuvai buvo nauji ir slapti. Buvo imtasi ypatingų atsargumo priemonių, oro uostas aptvertas, patys lėktuvai paslėpti dar anglų statytuose kaponyruose, priėjimai užminuoti… Prasidėjo kasdienybė.
Pilotai, daugiausia iš Lipecko aviatorių mokyklos, tais lėktuvais mokėsi skraidyti ir iškart pradėjo bombarduoti priešus. Todėl mums darbo buvo iki kaklo. Pasvajodavome, kad „graždankėje“ (civiliniame gyvenime) būtume nepamainomi darbininkai, nes kabindami bombas, tvarkydami techniką, šalia lėktuvų praleisdavome po 16 valandų per parą. Paskui lįsdavome į palapinę pamiegoti, ir vėl viskas iš naujo.
Ačiū Dievui, kad per karščius, nuo 12 iki 15 valandos, visi liaudavosi kariauti ir slėpdavosi nuo saulės pavėsiuose, palapinėse, karininkai – kareivinėse už 1,5 kilometro. Mes, likę prie lėktuvų, prisigalvodavome įvairiausių pramogų. Kariai iš pietinių SSRS respublikų rado bendrą kalbą su vietiniais ir prasidėjo prekyba: mes jiems – konservų ir žieminių kareiviškų kepurių, jie mums – žolės. Ilgainiui dalinyje rūkyti žolę tapo norma. Laimei, prie jos nepriprantama. Nebūdavo, ir nereikdavo.
O alkoholį patys darydavomės. Kartu tarnavo toks Stasiukas, į armiją paimtas jau 26 metų amžiaus, komunistų partijos narys. O pakliuvo todėl, kad Radviliškio rajonas dalį savo teritorijos, vieną kolūkį, atidavė Joniškio rajonui. Radviliškio kariniam komisariatui karių kvotą atiduoti rusams buvo vieni juokai, o Joniškio rajonui tos kvotos neužteko (o gal ir atvirkščiai buvo su tais rajonais). Tai ir susėmė visus, tarnybai dar tinkamus, senus ir jaunus. Tas Stasiukas mokėjo gaminti naminę. Mes iš kasetinių bombų taros, tokių statinių, pasidarėme talpyklas. Gavome mielių. O cukrų imdavome iš virtuvės. Eskadrilės kariai – 96 žmonės – jau žinojo, kad jeigu valgykloje budės lietuvis, tai cukraus nei ryte, nei vakare jie negaus. Iš mūsų šešių taip darydavo net keturi, viskas ėjo į tą "braškę". 6 puodukai brogos, ir tu gatavas. Taip mes linksminomės.
Lėktuvai iš užduočių grįždavo skylėti, dušmanų apšaudyti. Pilotai pasakodavo apie afganistaniečių narsą. SU-25 pikiruoja virš kalno viršūnės, tratindamas iš savo greitašaudžio kulkosvaidžio ir pliekdamas reaktyviniais sviediniais, o to kalno viršūnėje įsitvirtinę keturi dušmanai be atvangos pliekia atgal iš „kalamų“ (Kalašnikovo automatų) arba amerikinių ginklų. Vieni kitų veidus mato ir šaudo, kaip filmuose rodo.
Taip vieną lėktuvą ir numušė. Politrukai aiškino, kad kulka pilotui pataikė tiesiai į galvą. Į numušimo vietą rinkti detalių skridome sraigtasparniais. Iš kapitono buvo likusi tik marškinių skiautė. Po daugelio metų, jau 2006-aisiais, internete radau, kad jis žuvo dėl savo klaidos ir technikos netobulumo: išmetęs bombas, jis neišvedė lėktuvo iš tarpeklio ir pylė į kalno keterą.
O ta technika iš tiesų buvo šūdina, lėktuvai nei iš šio, nei iš to patys imdavo šaudyti, stovėdami ant žemės, nors aplink nė vieno žmogaus nebūdavo. Kalbėdavo, kad kažkur įvykdavo trumpas jungimasis.
1981 metų žiemą vienas paskutinių susirgau gelta. Šia liga nesirgo tik trys iš 96 kareivių. Mane išvežė į Sąjungą, į Krasnovodską. Čia, Turkmenistane, prie Kaspijos jūros, mėnesį pagydė kepenis, ir – atgal.
1982 metų pavasarį 6 mūsų lėktuvus pasiuntė į Bagramo oro bazę, šalia Pandžšero tarpeklio. Atvažiavau tikėdamasis kaip nors prastumti paskutinį tarnybos pusmetį, o patekau į tikrą karą. Negana to, kad lėktuvai pradėdavo bombarduoti vos pakilę, tai naktį iš kišlakų, kuriuose dieną kabodavo raudona vėliava, pyškindavo į mus iš automatų, net parūkyti žolės negalėdavome ramiai išeiti.
Ir vis dėlto niekada nesigailėjau, kad likimas mane nutrėmė į tą šalį. Pats nuvažiuoti tikrai nebūčiau sugalvojęs. Tad ir nebūčiau pamatęs, kaip ten gyvena žmonės. O gyveno jie beveik kaip viduramžiais, molinėse trobelėse, be jokių patogumų, vandenį semdavo iš upelių, į kuriuos pildavo ir visas nuotekas. Juk kur kitur būčiau galėjęs pamatyti jaučiais lauką ariantį vyrą, o to lauko gale ant kilimo padėtą didžiulį dviejų kasečių magnetofoną, grojantį jų nacionalines melodijas?
Gaila tik kepenų, vis dėlto gelta primena apie save visą likusį gyvenimą.
Aš, aišku, galėčiau ir patylėti, juk po kalnus man laipioti neteko. Mus vadino pusiau karine organizacija. Vilkėjome smėlio spalvos kombinezonus, ant galvų nešiojome beretes, virve pririštas prie apykaklės. Vienintelis karinis mūsų aprangos elementas buvo AK automatas, kurį nešiodavome bet kaip.
Tačiau ir mūsų tykodavo pavojai. Tai einant per pakilimo taką į dukaną (parduotuvėlę) savas sargybinis į tave šauna. Tai žingsniuodamas į vynuogynus skanių uogyčių pasiskinti patenki į apšaudymą, vos spėji kudašių išnešti. Absurdiška mirtis galėjo ištikti bet kada.
Taip ir nutiko mano technikui leitenantui Okulovui. Jį įtraukė orasiurbė, lėktuvo konstrukcijos elementas, kuris siurbia orą, kad lėktuvas galėtų pakilti. 1960 metais gimęs leitenantas buvo visiškai sutraiškytas, žmogaus dalių nebeliko, tik mėsgaliai ir kraujas. O stovėjo jis poste, kur prieš pakildami lėktuvai didina greitį. Tame poste mes būdavome dviese, tačiau tą rytą leitenantas man liepė eiti pamiegoti, žadėjo poste vienas susitvarkyti. Kai pabudau, iš sargybos sužinojau, kad „zasosalo tvojego letiochu“ (įsiurbė tavo leitenantą).
1982 metų lapkričio pradžioje mane demobilizavo, bet kaip tik tada mirė Brežnevas, buvo uždarytos sienos su Sąjunga. Tad sėdėjau ant lagaminų ir laukiau, kol atskris koks lėktuvas iš ten. Kai atskrido, pamėtėjo iki Kabulo. O čia dar keturias paras laukiau, kol kitas lėktuvas paėmė iki Dželalabado – ten į orlaivius pliekė jiems pakilus vos 25 metrus nuo žemės. Už tai, kad aš dabar čia sėdžiu, reikia dėkoti Alachui, nes tuo metu, kai kilo mūsų lėktuvas, modžahedai anam meldėsi…
Nuotraukose:
1. Ačiū Dievui, kad per karščius, nuo 12 iki 15 valandos, visi liaudavosi kariauti ir slėpdavosi nuo saulės pavėsiuose ir palapinėse
2. „Aš, aišku, galėčiau ir patylėti, juk po kalnus man laipioti neteko. Mus netgi vadino pusiau karine organizacija. Tačiau ir mūsų tykodavo pavojai“, – metus Afganistane prisimena G. Vaičekauskas (viduryje)
