Tęsinys. Pradžia – 2009 m. gruodžio 17, 24, 31.
Per praėjusias Kalėdas minėjome 30 metų sukaktį, kai sovietai įvedė savo kariuomenę į Afganistaną ir prasidėjo dešimtmetį trukusi karinė operacija, kurioje dalyvavo bei nukentėjo nemažai lietuvių.
Kitą mėnesį, 2010 m. vasario 15 dieną, sueis 21 metai, kai iš šios šalies išėjo paskutinis sovietų armijos kareivis. Iki šios sukakties „Vakarų ekspresas“ toliau spausdina ištraukas iš sausio mėnesį pasirodysiančios leidyklos „Knygius“ spausdinamos dokumentinės publicistinės knygos „Afganistano kariai“, kurią parašė Klaipėdoje dirbantis „Lietuvos žinių“ žurnalistas Mindaugas Milinis.
„Buvome jauni, karas Afganistane tik prasidėjęs. Mums buvo paprasčiausiai įdomu, kas slypi už tos nežinomybės? – sako klaipėdietis Jonas Zikas, kuris tvirtino į Afganistaną vykti nebijojęs.
Išėjęs į armiją iš pradžių pusę metų pratarnavau Adažyje, Latvijoje, žvalgų mokykloje. Mat gražiai piešiau, mokėjau braižyti ir gerai orientavausi žemėlapiuose. Iš ten mane pasiuntė į Sovetską. Tankų dalinyje įkišo į komendantinį skyrių.
Kartą visas pulkas išvažiavo į mokymus Nesterovo poligone. Ešelonu, į kurį buvo sukrauti tankai, šarvuočiai, važiavome visą naktį. Rytą, vos vagoną spėjo atidaryti, atbėga pasiuntinys ir kviečia mane į štabą. Ten bataliono vadas įsako surinkti grupę specialistų ir informuoja, kad esu išgrūdamas į naujai formuojamo išplėstinio pėstininkų pulko žvalgybos kuopą. Mane paėmė kaip žvalgybos mašinos vadą.
Naujas iš viso Pabaltijo surinktas pulkas su technika, iš viso apie 1 500 žmonių, visą mėnesį prabuvome Klaipėdoje, kareivinėse, kur dabar universitetas. Paskui 10 dienų per visą Rusiją traukiniu važiavome iki Uzbekistano miesto Termezo. Mums sakė, kad paprasčiausiai pakeitė pulko dislokacijos vietą.
Ten mėnesį skyrė aklimatizacijai. Per tą laiką naktimis patruliuodavome.
Tuo metu iš Afganistano pradėjo išvesti vadinamuosius partizanus, desantininkus, kurie, persirengę afganistaniečių opozicijos uniformomis, ir pradėjo neramumus. O tie ginklų negrąžindavo, turėdavo ir parsivežtų trofėjinių. Prisigerdavo, važinėdavo šarvuočiais po apylinkes ir siautėdavo. Visi jie buvo aršūs, darydavo, ką norėdavo, siautėdavo, šaudydavo, net moteris prievartaudavo. Mes, kaip patruliai, turėdavome juos gaudyti ir šaltą dušą daryti – blaivyti.
Pamatome įtartiną šarvuotį – patikriname. Jei išgėrę, nežiūrėdavome, karininkai ar eiliniai kareiviai, užlauždavome rankas ir suimdavome. Tik taip buvo įmanoma tą išplitusį nusikalstamumą pažaboti.
1980 m. balandžio 6 d. kovinės technikos ir krovininių mašinų kolona tiltu per Amudarją išvykome į Afganistaną. Sieną kirtome ramiai, tačiau buvome labai įsitempę. Visko bijojome. Važiavome visą naktį, vis dairėmės aplink, tačiau jokių dušmanų nematėme. Pagaliau sutikome pirmąjį. Pamatėme afganistaniečių sunkvežimį – gėlytėmis apkaišytą, apipaišytą… Išlenda vairuotojas ir klausia mūsų: „Kak diela, rus?“ (liet. „Kaip reikalai, ruse?“)…
Pulkas, kuris stovėjo iki mūsų, išėjo toliau, už Kabulo, o mes apsistojome jų vietoje. Tik spėjome įsirengti miestelį, pasistatyti palapines, kitą dieną prasidėjo liūtis ir mus užliejo potvynis. Negana to, ėmė siūbuoti žemė – prasidėjo žemės drebėjimas. Taip prasidėjo mano tarnyba Afganistane.
Iš pradžių į žvalgybą dažniausiai važiuodavo seniai, o aš dar nebuvau ištarnavęs nė metų. Tačiau paskui po du jaunesnius karius į būrį pasiimdavo. Pratindavo prie užduočių. Turėdavome užtikrinti kelių, kuriais važiuodavo sunkvežimių kolonos, apsaugą. Teko visko mokytis iš naujo. Tai, ką mums pasakojo Adažyje, žvalgų mokykloje, pasirodė nieko verta informacija. Net racijos bangas nureguliuoti, kad girdėčiau saviškius, išmokau Afganistane. Po trijų mėnesių senius demobilizavo ir visa atsakomybė teko jau mums.
Kartais važiuodavome ir į naktines operacijas. Užsivilkdavome maskuojančiuosius chalatus, vietoje kerzinių batų – sportbačius ir be šviesų išvažiuodavome. Koordinates tų takų, kuriais vaikščiodavo dušmanai, žinodavome iš anksto. Įsitaisydavome ir laukdavome pasaloje. Mes juos matydavome, jie mūsų – ne. Užklupdavome netikėtai ir staigiai sunaikindavome. Nušautuosius visada apieškodavome, o rastus vertingus daiktus visada pasiimdavome.
Ar plėšikaudavome? Aišku. Tik niekas apie tai garsiai nekalbėdavo. Turėdami informacijos, kad viename ar kitame kišlake gali slėptis dušmanai, eidavome jų ieškoti. Tie, jau žinodami, kad ateisime, dingdavo. Su jais – ir vietiniai gyventojai. Todėl laisvi eidavome po namus ir „šmanalindavome“ (liet. „šniukštinėti, krėsti namus“). Kas patikdavo, visada pasiimdavome. „Ūkyje pravers“, – juokaudavome. Tačiau mes elgdavomės palyginti gražiai, o būdavo tokių, jau antrus metus tarnaujančių, kurie ir kaimuose likusias moteris prievartaudavo. Tačiau kai aš tapau skyriaus vado pavaduotoju, tokius dalykus kuo griežčiausiai uždraudžiau.
Valgydavome sausą davinį, visokias košes. Kol važiuodavome, uždėdavome skardines ant variklio, ir jos pašildavo.
Mano vikšriniame šarvuotyje, vado vietoje, kur aš ir sėdėdavau, buvo 10 litrų talpos nerūdijančio plieno bakas geriamajam vandeniui laikyti. O aš į ją džiovintos duonos prigrūsdavau, vandeniu užpildavau, cukraus įmaišydavau ir, kol važinėdavome, kartais penkias dienas, kartais – savaitę, mišinys ten rūgdavo. Tai po kelių dienų po vakarienės jau galėdavome „braškės“ atsigerti. Tiesa, po jos riaugėdavome benzinu.
Buvo mano gimtadienis. Sėdėjome savo pozicijose, o mus apšaudo. Nei ilsėtis, nei miegoti negalėjome, tupėjome apkasuose ir saugojomės. Vakare atbėga kareivis ir liepia eiti pas žvalgybos vadą. Nueinu, o tas man sako: „Žinau, Jonai, kad šiandien tavo gimtadienis. Sveikinu, nors dovanų jokių negaliu padovanoti. Tačiau leidžiu dvi valandas pamiegoti.“ Net nutirpau, kokia man laimė nusišypsojo. Jau svajojau, kaip dvi valandas atsijungsiu, apie nieką negalvosiu ir miegosiu. Nueinu į šarvuotį, kuriame tikėjausi nusnausti. O į šarvuočio korpusą kažkoks niekšas – bum, bum, – šaudo ir užmigti man neleidžia. Atsidariau liuką, pasiėmiau rankinį kulkosvaidį, užsidėjau fosforinį taikiklį ir seku, iš kurios pusės į mus šaudo. O naktį šaulį susekti nesunku – pirma blyksteli ugnis, o tik paskui nuaidi šūvio garsas. Aha, vėl šovė, aš jį pamačiau. Nusitaikiau į tą vietą ir laukiu. Vėl blykstelėjo, o aš į jį. Ir nutilo. Lendu į savo šarvuotį, pasižiūriu į laikrodį – mano poilsiui beliko pusė valandos. Bet ir to užteko. Kitą rytą į tą vietą nuėję kūno neradome, tačiau aplink viskas buvo aptaškyta krauju.
Į apsuptį pateko vietinių afganistaniečių žvalgybos batalionas. Žinojome, kad jame geri kariai, tačiau visi jų vadai buvo iššaudyti, neliko, kas vadovauja. Mums įsakė važiuoti jiems padėti. Privažiavome, matome, į juos šaudantys „duchai“ įsitvirtinę puikiai. Jie pridenginėjo atsitraukiančias pagrindines savo pajėgas. Iš pradžių ketinome važiuoti juos vikšrais sutraiškyti, tačiau privažiavę arčiau pastebėjome, kad tarp jų ir mūsų – ryžių laukas. Su sunkia technika jo įveikti neįmanoma. Mano mašinoje buvo dalinio vadas. Jis man sako: „Jonai, tu pas mus patyręs, bėk ir sunaikink tą „duchų“ grupę…“
Aš į jį tik pažiūrėjau, bet toks buvo įsakymas. Abu supratome, kad tai – tikrų tikriausia mirtis… Turėjau dvi granatas, pasiėmiau automatą ir, iššokęs iš mašinos, trumpais perbėgimais priartėjau prie to „duchų“ įtvirtinimo. Liko gal 25-30 metrų. Tik matau, kad išlenda dušmanas ir paleidžia tiesiai į mane automato seriją. Tą pačią akimirką aš plojausi ant žemės. Draugas Romas, stebėdamas iš kitos mašinos, pasakojo, kad kai pamatė šaunantį „duchą“ ir mane krentantį, pagalvojo, kad man šakės. Atseit, – žuvau. Tik nesuprato, kodėl kritau ne ant veido, o ant rankų. Aš plojausi tą pačią akimirką, kai į mane šovė. Tiesiog instinktyviai sureagavau. O tie ir pagalvojo, kad mane nupylė. Aš kiek pagulėjau, stebiu, kad niekas nebeišlenda, gulėdamas pasiėmiau granatą, ištraukiau žiedą ir įmečiau tiesiai už priedangos. Sprogimas turi būti po 3 sekundžių. Guliu ir skaičiuoju. Pasirodė, kad suskaičiavau iki 15. Dingtelėjo mintis, kad jie galėjo granatą pagauti ir mesti man atgal. Tačiau granata sprogo pas juos. Aš staigiai pašokau, o mano automatas krentant buvo persijungęs į pavienius šūvius. Prilekiu, žiūriu, dar du gyvi, tačiau apsvaiginti. Aš iš baimės į juos visą magaziną suvariau. Iškart po to afganistaniečių batalionas pakilo ir nusivijo atsitraukusius į kalnus dušmanus. Mūsų misija čia buvo jau baigta. Pats buvau kaip trenktas, susirinkau tuos jų automatus, šautuvus ir grįžau pas saviškius. Už tai mane apdovanojo ir net į vietinį laikraštį parašė.
Jau grįžęs į Lietuvą iš tėvų gavau pinigų, nusipirkau džinsinį kostiumą, iš boninės – beisbolo kepurėlę, akinius nuo saulės. Taip prasidėjo mano bohemiškas gyvenimas, paįvairintas muštynėmis, kuriose aš labiau nukentėjau nei kare. Juk visus randus, kurie išgražinę mano veidą, aš gavau jau grįžęs į Klaipėdą.
Kartą Žvejų alaus bare su draugu, buvusiu desantininku, atsisėdome prie jau „apšilusių“ rusų karininkų, majoro ir leitenanto. Pastarasis segėjo parašiutininko ženkliuką. Dar labiau išgėręs ėmė girtis, kad Afganistane tarnavęs, kiek kartų su parašiutu šokęs ir koks jis esą kietas karys. Mes, pažinodami savo draugą, savo bokalus arčiau prie savęs pritraukėme, o jis tam leitenantui sako: „Už tavo šuolius!“ – ir kelia bokalą, lyg susidaužti. Tačiau trinktelėjo ne į pagyrūno bokalą, o jam į veidą. Tada iššoko iš už stalo, čiupo tą leitenantą už pakarpos ir nusviedė nuo stačių laiptų. Majoras nustebęs klausinėja, kas čia vyksta ir už ką jo draugą muša. Mes jam paaiškinome, kad girtis negražu, Afganistane desantininkai su parašiutais juk nešokinėjo. Tiesa, vieną kartą iššoko, tačiau juos „duchai“ iš kalnų iššaudė, todėl po to karto daugiau niekada to nebuvo.“
Bus daugiau
Nuotraukoje: „Buvome jauni, tad vykti į Afganistaną mums buvo labiau įdomu nei baisu“, – sako J. Zikas (dešinėje)
