Iš ciklo „Gyvoji istorija“
98-uosius einanti Ožkinių kaimo gyventoja Anelė Maksimavičienė yra nepaprastai šviesaus ir logiško mąstymo moteris. Kitados ji pasižymėjo labai gražiu balsu ir buvo viena iš ryškiausių mūsų krašto liaudies dainininkių. Dabar ji vertingos informacijos apie Punsko krašto istoriją šaltinis. Nors jau ne visada gali atminti, kuriuo laiku buvo vienas ar kitas labai svarbus įvykis, bet prisiminimai nepaprastai skaidrūs. Juose glūdi ir savanorių, ir kovų dėl Seinų, ir Antrojo pasaulinio karo ar pirmųjų pokario metų atgarsiai.
Niekas nepasakytų, kad Anelei eina jau 98-ieji. Iš pažiūros ji tebėra tokia pat tiesi ir žvitri. Nepaprastai kruopščiai tvarko namus, dirba lauko darbus, sodina ir ravi daržus, prižiūri tris šiltnamius. Sekmadieniais dažnai ją galima pamatyti besimeldžiančią Punsko bažnyčioje.
A. Maksimavičienė mieliausiai prisimena vaikystės dienas, kai ji su gėlėmis lėkė į Punską, nes ten „atėjo Lietuva“, arba kaip pirmaisiais pokario metais ji vaikštinėjo ir rinko aukas.
Taip pat skaitykite
„Brolis Jonas Pajaujis prašydavo manęs pereiti per kaimus ir, kas ką duos, tai parnešti. Kas veltinius, šiltas kojines duodavo, kas lašinių atpjaudavo“, – pasakojo Anelė.
Kam ji rinko aukas? Jos surinkti veltiniai, šiltos kojinės, lašiniai buvo skirti Lietuvai. Dėl jos laisvės kovojantiems partizanams bei į Vakarus bėgantiems Nepriklausomos Lietuvos politikams.
Anelė prisimena, kaip ji ir kiti žmonės globojo partizanus, tarp jų Vytautą Prabulį-Žaibą ir Jurgį Krikščiūną-Rimvydą.
„Dar viena diena, ir jie būtų išvažiavę. Tą lemtingą dieną sovietų ir lenkų saugumiečiai pamatė, kad oras virš bunkerio juda… Suvalkuose jie dabar palaidoti…“
Nuvykome pas Anelę Maksimavičienę su Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokytoja ir mokiniais.
Vaizdo medžiaga:
(sb), punskas.pl
Nuotraukoje: A. Maksimavičienė (dešinėje)
A. Maksimavičienė: Apie karą, tarpukarį ir pokarį: http://punskas.pl/?p=23189
