Lietuva, 1939-1940 m. tapusi Hitlerio ir Stalino sandėrių objektu, negalėjo išvengti okupacijos, nors ir būtų priešinusis ginklu, negalėjo sukliudyti okupacijos metu įvykdyti praktiškai ir įforminti Maskvoje valstybės aneksiją, pasauliui demonstruojant, jog tokia esanti Lietuvos žmonių valia. Priešinimasis ginklu būtų turėjęs didžiulę politinę reikšmę: Europa būtų akivaizdžiai stebėjusi okupaciją. Sovietams būtų buvę kur kas sunkiau propagandoje manipuliuoti išvadavimu, fašistinio režimo nuvertimu, Lietuvos darbo žmonių valia, socialistine revoliucija Lietuvoje ir pan. propagandinėmis klišėmis.
Kita vertus, tuo Lietuvai praktiškai beviltišku laiku neišvengta ir kitų politinių klaidų, kurios vėliau komplikavo politinį gyvenimą išeivijoje, apskritai netiesiogiai prisidėjo prie sovietinės propagandos mitų palaikymo pasaulyje.
Prezidentas A. Smetona teisingai suvokė, kokį vaidmenį okupantas jam skirtų kelias pirmąsias sovietinės okupacijos dienas. Ir protingai pasielgė paskutiniu momentu pasitraukdamas į užsienį. Latvijos ir Estijos prezidentų likimas vėliau parodė, koks buvo išmintingas A.Smetonos sprendimas. Vis tik A. Smetona padarė didelę politinę klaidą – neišsivedė su savimi į užsienį Lietuvos vyriausybės arba bent jau daugumos Ministrų Tarybos narių. Šitaip pasauliui vėl gi būtų aiškiai parodyta, kad Lietuva okupuojama. Tai būtų buvę itin svarbu Lietuvos valstybingumui ir tolesnei jo bylai pasaulyje. Kaune paliktas premjeras “miegantis tautininkas” Antanas Merkys su dauguma vyriausybės narių sudarė galimybę okupantui manipuliuoti premjeru, vyriausybe ir Lietuvos žmonių bei Europos akyse demonstruoti lyg ir valdžios keitimosi teisėtumą, kokį tai jos perimamumą. Nemažai Lietuvos žmonių buvo tiesiog apgauti ir prireikė kelių savaičių, kol žmonės susiorientavo. Kraštas buvo paliktas okupanto politinėms manipuliacijoms. Klaidą dar buvo galima bent iš dalies ištaisyti, emigracijoje suformavus vyriausybę, kai prezidentas atsidūrė Šveicarijoje, ir su egziline vyriausybe įsikurti Anglijoje (suformuoti tokią vyriausybę prezidentui esant Vokietijoje būtų buvę politiškai nenaudinga, o ir Vokietijos vyriausybė tikriausiai nebūtų tai leidusi). A. Smetona politiškai atsikvošėjo tik po kelių mėnesių ir bandė ištaisyti klaidą „Kybartų aktais“, bet tie aktai ir liko tik pavėlavusiu „ketinimų protokolu“. Taigi Lietuvos politikai laiku nepasirūpino, kad užsienyje atsirastų politinis centras, galintis ne tik kalbėti Lietuvos valstybės vardu, bet ir organizuoti krašte antisovietinį pasipriešinimą, nukreipti jį politiškai tinkama linkme. Ernesto Galvanausko vadovaujamas Lietuvių tautinis komitetas Lietuvos vardu ką nors ženklesnio nuveikti negalėjo, nes buvo įsikūręs Berlyne, Vakarų valstybėms nežinomas, o gal net jų ignoruojamas kaip provokiškas, nors toks ir nebuvo.
Antisovietinis lietuvių pogrindis atsirado natūraliai, dėl vidinio tautos poreikio priešintis okupacijai. Tam pogrindžiui Lietuvoje teko telktis remiantis vien sveika tautos iniciatyva. Jo vadovybė pagal savo išmanymą ir to meto realijas ieškojo paramos ir dėl to priėmė Kazio Škirpos pasiūlytą bent šiokią tokią atramą užsienyje, suteikdama Kaziui Škirpai įgaliojimus atstovauti lietuvių pogrindžiui užsienyje. Antisovietinio pasipriešinimo centrų suformuota ir jų iškelta Lietuvos laikinoji vyriausybė nebuvo separatistinė, nes nebuvo egzilinės vyriausybės, neskaidė kovai besirengiančių krašto jėgų ir ją legalizavus realiai buvo vienintelė teisėta krašto atstovybė. Vyriausybė vadinosi laikinąja, pabrėžiant jos statusą, kad įgaliojimus jai suteikė ne tautos atstovų susirinkimas, o ją iškėlė Tautos sukilimas.
Susilaukta gana prieštaringų šios vyriausybės vertinimų. Kai kuriuose jų yra sovietinės istoriografijos įtakos, nuolat jaučiamas kažkokių jėgų spaudimas istorikams negatyviai vertinti vyriausybę nuo pat jos atsiradimo. Išeivijos ir Lietuvos periodikoje bei mokslinėje spaudoje apie Birželio sukilimą bei jo iškeltą vyriausybę paskelbta nemaža rašinių, neretai poleminių. Visa tai rodo, kad Laikinosios vyriausybės ir su ja susijusių įvykių tyrimai yra aktuali problema, turinti didelį atgarsį visuomenėje.
Lietuvos laikinosios vyriausybės problema yra labai plati, joje galima išskirti keletą atskirų didelių temų. Todėl čia apsiribosime tik vyriausybės suformavimu ir jos legalizavimu bei pirmaisiais žingsniais, baigiant maždaug birželio pabaiga, t.y. vyriausybę iškėlusių – Birželio sukilėlių nuginklavimu. Ne visi šie klausimai pakankamai išnagrinėti.
Primintinas visiems žinomas dalykas: studentų organizacijų pagrindu 1940 m. spalio 9 d. Kaune sukuriamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) kaip vadovaujantis ar net koordinuojantis besikuriančio antisovietinio pogrindžio veiksmus centras, savotiška centrinė pogrindžio institucija, po kurios skraiste turėjo burtis ar bent vėliau jai paklusti Lietuvoje spontaniškai besikuriančios antisovietinio pogrindžio organizacijos bei grupės. 1940 m. lapkričio 17 d. K. Škirpa, atsižvelgdamas į tai, kas vyksta Lietuvoje, Berlyne įsteigė LAF‘o vadovaujantį centrą. Jis nesukūrė paties LAF‘o, nes tai padaryti be Lietuvos žmonių iniciatyvos buvo nepajėgus. Sukūrė tik centrą, kuris užmezgė ryšius su esamojo priešo (sovietų) potencialiu priešu, t.y. Vokietijos kariuomenės struktūromis – Vyriausiuoju sausumos kariuomenės štabu bei karine žvalgyba, taip pat ėmėsi kurti įvairius planus, dažnai ne visai realius. Gruodį susiformavo LAF Kauno vadovaujantis centras, o 1941 m. pradžioje – Vilniaus (šie du centrai dažnai vadinami štabais). Bendru visų trijų LAF’o centrų sutarimu, svarbiausiuoju tapo Vilniaus, kaip karinis ir politinis centras, turėjęs ne tik sukaupti svarbiausią sukilimo jėgą, bet ir suformuoti Laikinąją vyriausybę. Ji turėjusi būti sukilimo metu paskelbta per Vilniaus radiją. LAF Berlyno centrui buvo pripažintas LAF‘o atstovavimas užsienyje. Berlyno centras sutiko, kad būtent Vilniaus centras sudarytų vyriausybę, atsižvelgdamas į pageidavimus. Taip lyg ir buvo užtikrinta savotiška pusiausvyra tarp trijų LAF‘o centrų, nes Vilnius turėjo derinti su Kaunu vyriausybės formavimo reikalus. Juolab ministrų portfeliai irgi buvo dalijami tarp šių trijų centrų.
1941 m. balandžio 22 d., Kaune Vilniaus ir Kauno centro atstovai suformavo Lietuvos laikinąją vyriausybę, t. y. sudarė jos narių sąrašą. Prieš tai ryšio kanalais K.Škirpai buvo pasiūlytas premjero postas, klausta jo sutikimo. Sutikdamas užimti premjero postą, K.Škirpa pageidavo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis bei Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Toje vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.
Bendru visų trijų LAF‘o centrų sutarimu, vyriausybė pagal išgales iškilmingai turėjusi būti paskelbta prasidėjus Tautos sukilimui, kurį buvo manoma pradėti, kai karo pradžioje vokiečių kariuomenė peržengs Lietuvos sieną, vyriausybė turėjo būti skelbiama Vilniuje ir čia turėjo susirinkti dar iki vokiečims įžengiant į Vilnių, tuo aiškiai parodant, kad ji nepriklausoma nuo vokiečių. Ar buvo iš anksto atsiklausta vyriausybės narių? Tikriausiai ne. Manytina, kad apie savo buvimą pogrindyje sudarytoje vyriausybėje žinojo visi ministrai vilniečiai, berlyniečiai, taip pat A.Damušis ir J.Ambrazevičius. Kažkodėl nebuvo atsiklausta V.Landsbergio-Žemkalnio ir B.Vitkaus, nors tuo galima ir suabejoti. Jie esą sužinoję tik iš Kauno radijo pranešimų. Nieko negalime pasakyti apie J.Matulionio ir J.Pajaujio informuotumą.
Turime dvi Lietuvos laikinosios vyriausybės datas: sudarymo (balandžio 22 d.) ir viešo paskelbimo (birželio 23 d.). Teisėtai gali kilti klausimas – kuri data laikytina vyriausybės atsiradimo data. Minėtu laikotarpiu vyriausybė faktiškai (pogrindžio sąlygomis netgi galima sakyti – teisiškai) egzistavo, bet ji neveikė, buvo tik popieriuje. Tačiau tai nebuvo projektas, nes vyriausybės sudėtis pogrindžio vadovybės buvo suderinta. Kita vertus, viešai paskelbta tik po dviejų mėnesių.
Vyriausybės sudarymą ir sumanytą jos paskelbimo laiką du mėnesius pavyko išlaikyti paslaptyje tiek nuo sovietų, tiek ir nuo nacių. P.Narutis įsitikinęs, kad nacių gestapas (gal SD?) turėtas žinias apie Lietuvos pogrindį ir jo ryšius perdavė sovietų NKGB ir su tuo spectarnybų bendradarbiavimu susiję daug areštų, ypač Vilniuje 9. Vis dėlto vyriausybės egzistavimas nebuvo užčiuoptas. K.Škirpa taip pat, bent netiesiogiai įtarė gestapo ir NKVD sąmokslą 10. Tačiau nacių spectarnybos kažką įtarė ar bent jau manė, kad karui prasidėjus galimi su naciais nesuderinti politiniai lietuvių žingsniai. Apskritai K.Škirpa bus prasitaręs nacių pareigūnams apie siekį ar net realų sumanymą tam tikru atveju sudaryti lietuvių vyriausybę. Užtat K.Škirpa, kaip buvęs pasiuntinys ir Berlyno lietuvių politinis lyderis, palaikęs ryšius su vokiečių sausumos kariuomenės vyriausiąja vadovybe bei karine žvalgyba, nacių buvęs įspėtas. Vidaus reikalų ministerijos pavedimu, buvęs aukštas Lietuvos saugumo pareigūnas S.Čenkus, emigracijoje Berlyne tikriausiai suartėjęs su gestapu ar SD, K.Škirpai žodžiu išdėstė Vokietijos valdžios ultimatumą. Jame buvo 5 punktai. Pirmieji du ultimatumo punktai, susiję su galimu Lietuvos vyriausybės deklaravimu, ir pagal K.Škirpos užrašą atrodė šitaip:
„1. Tuo momentu, kai vokiečių kariuomenės daliniai įžygiuos į Lietuvą, lietuviai atbėgėliai neprivalo sudaryti jokios Lietuvos vyriausybės, tiek iš lietuvių atbėgėlių Vokietijoje, tiek iš asmenų, esančių pačioje Lietuvoje, neturint tam kompetetingų Vokietijos įstaigų sutikimo.
2. Vokiečių kariuomenės daliniams įžygiuojant į Lietuvą, lietuviams atbėgėliams Vokietijoje nevalia skelbti jokio atsišaukimo į lietuvių tautą, negavus tam kompetetingų Vokietijos įstaigų sutikimo“11.
Toks ultimatumas K. Škirpai buvo įteiktas birželio 14 d., t. y. likus savaitei iki karo pradžios. Šis per S. Čenkų įteiktas nacių ultimatumas iki šiol tebėra labai svarbus politinio pobūdžio šaltinis Lietuvos laikinosios vyriausybės atsiradimo tyrimui. Ultimatumo nuostatos pabrėžia tos vyriausybės savarankiškumą, parodo, jog ji nebuvo nacių marionetė, kaip vis dar kartais įrodinėjama nedraugiškuose Lietuvai rašiniuose. Po kelių dienų rašte dėl ultimatumo nacių valdžios pareigūnams K. Škirpa, žinodamas, kad vyriausybė bus skelbiama Lietuvoje, pažadėjo: […] niekas iš lietuvių atbėgėlių Berlyne nesiruošia čia sudaryti Lietuvos Vyriausybės be Reicho Vyriausybės sutikimo“12, bet čia pat pridūrė apdairiai nusiimdamas nuo savęs atsakomybę: Lietuvos Pasiuntinys teturi galimybės politiškai paveikti lietuvius atbėgėlius Vokietijoje, tačiau jam negali būti užkrauta atsakomybė už tai, ką pavieniai politiniai veikėjai ar jų grupės galėtų padaryti Lietuvoje 13. Išsipildė nuogąstavimai, kad nereikėtų pernelyg pasitikėti naciais Berlyne. Nuo Berlyno nepriklausomas antisovietinis pogrindis buvo laisvas, niekam neįsipareigojęs ir galėjo daryti tai, kas reikalinga Lietuvai.
Kita vertus, K. Škirpa ne tik nelabai pasitikėjo nacių geranoriškumu, bet nelabai pasitikėjo ir Lietuvos pogrindžio galimybėmis ar organizuotumu. Dėl to Berlyne jis popieriuje buvo suformavęs savo nuožiūra Lietuvos laikinąją vyriausybę, kurioje buvo vien emigracijoje Berlyne buvę žmonės 14. Premjeru buvo patsai K. Škirpa. Jam dar buvo numatytas ir užsienio reikalų ministro portfelis. Ministrais šioje vyriausybėje buvo numatyti: premjero pavaduotojas ir finansų ministras – Ernestas Galvanauskas, teisingumo – Rapolas Skipitis, krašto apsaugos – Stasys Raštikis, vidaus reikalų – Petras Gužas, žemės ūkio – Petras Karvelis, švietimo – Antanas Maceina, darbo ir socialinės apsaugos – Klemensas Brunius, susisiekimo – Vytautas Augustaitis, propagandos – Albertas Gerutis, valstybės kontrolierius – Karolis Žalkauskas.
Bus daugiau
hr noshade width 9 Narutis P. Op.cit. P. 221-229 ir kt. 10 Škirpa K. Op. cit. P. 244. 11 Ibid. P.233-239. 12 Ibid. P. 235. 13 Ibidem. 14 Ibid. P.272.
Nuotraukoje; Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdis. Posėdžiui vadovauja ministras pirmininkas J. Ambrazevičius. Kairėje: J. Matulionis, J. Senkus, B. Vitkus, P. Vainauskas, V. Žemkalnis-Landsbergis, K. Vencius, V. Grudzinskas. Dešinėje: J. Šlepetys, S. Raštikis, A. Damušis, J. Pajaujis, A. Novickis, L. Prapuolenis, M. Mackevičius
Lietuvos Nacionalinio muziejaus ekspozicija