Apie Vydūno ir Adomo Brako laikų dainininkę Alviną Endzinaitę-Pretkelienę

Alvina Endzinaitė-Pretkelienė (1908 Bairam Alyje – 1992 Šilutėje) mėgo piešti. Vydūnas, kartą pamatęs jos piešinius pas savo brolį Jurgį Storostą, mokytojavusį Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, nepamiršdavo pasidomėti, kaip jai sekasi ir vėliau.

Kaip minėjome, (“Voruta”, 2002 09 07), piešimo mokytojas buvo dailininkas Adomas Brakas. Apžiūrėjęs naujus darbus visuomet pagirdavo, skatindavo tęsti. Gaila, piešiniai karo metu dingo. Jie kaip ir dainos buvo dar vienas Vydūno kelias pas Endzinus. Apsilankęs gimnazijoje jis kalbėdavosi su mokytojais, moksleiviais, domėdavosi jų pažanga. Per šventes diriguodavo gimnazijos chorui. Diriguodavo labai įkvėptai, savo gyvybingumu uždegdamas visus dalyvius.

Trys Endzinaitės gimnazistės dalyvavo Klaipėdos (1927) ir Kauno (1928) dainų šventėse. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukęs į Riūgenvaldę, vos ketvertą dienų pailsėjęs, rašo Alvinai į Gracę (Austrija) atvirlaiškį, kad apsistojęs jos sesers Astridos Giedraitienės-Lav šeimoje, esąs dėkingas, kad jis ten gali būti.

Alvina Pretkelienė man yra rodžiusi tą 1945 02 19 jai rašytą Vydūno atvirlaiškį – “lakštelį”, kai ją lankėme su jos sūnėnu Albinu Endzinu Šilutėje 1978 metais, ruošiantis Vydūno gimimo 120-osioms metinėms. Aš garsiai skaičiau, o ji man dar ir aiškino.

Frontui artėjant prie Tilžės, Vydūnas pasitraukė į Povarkių dvarą Semboje, kur išbuvo iki1945 01 29. Tada su kitais, aplenkdamas vietas, kur vyko mūšiai, skubėjo į Vakarus. Tačiau susidūrimų su raudonarmiečiais neišvengė, neteko mantos ir rankraščių. “Skendėdamas jūrose” išliko iki šiol gyvas, nors ir labai nusilpęs.

Noikure (Neu Kuhren) lipant į laivą, matyt, kažkas Vydūną pastūmė ar gal pats jis paslydo. Įgula išgelbėjo. Piliavoje tų pačių jūreivių išvarytas iš laivo be šiltų drabužių. Kitas jo kelionės uostas Noiforvaseris (Neufahrwasser). Toliau vyko traukiniu ir 1945 02 12 atsirado Riūgenvaldėje (Rügen Wald), kur prisiglaudęs pas Alvinos Pretkelinės seserį Astridą Giedraitienę-Lav. Jos dukterims Vydūnas buvo lyg ir vardatėvis. Viena duktė Aušrytė, kitą tėvai norėjo pavadinti Helga, bet Vydūnas išvertė savaip – Skaistutė.

“Skaudžiai veikia mane Žmonijos audra”, – rašo tame lakštelyje Vydūnas. Bet vis dėlto tikisi, kad gėris nugalės ir įsiviešpataus taika Žemėje.

Dar buvo bemaž trys mėnesiai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

(Datos sutikslintos pagal A.Merkelio brošiūrą “Vydūnas”, Detmoldas, 1998 m. ir Vacio Bagdonavičiaus knygą “Sugrįžti prie Vydūno”, Vilnius, 2001).

Vydūnas niekur neužsimena apie Evę Endzinaitę (1880 06 12 Rūdaičiuose – 1954 02 12 Bukenberge), pasak Alvinos Pretkelienės ir Albino Endzino, pasišventusios globoti Vydūną emigracijoje. Bet esu pastebėjęs, kad Vydūnas kažkaip vengia minėti kai kuriuos šalia jo buvusius žmones, tarp jų ir jį aptarnavusius ar net slaugiusius. Lyg gėdytųsi privatumo.

Alvina Pretkelienė:

“Į Austriją įžengus sovietinei kariuomenei, sesuo Astrida su vaikais išvažiavo į Prancūziją, o teta Ėvė su Vydūnu persikėlė į Vakarų Vokietiją, į Detmoldą”.

Ėvė Endzinaitė, kai jos brolis knygnešys Jonas Endzinas (1872 01 03 Rūdaičiuose – 1948 04 26 Bukenberge) buvo ištremtas į Turkmenistaną ir ten vedė, važinėjo pas jį iš Kretingos į Vidurinę Aziją, kad padėtų auklėti vaikus.

“Galima sakyti, mes visi užaugome ant jos rankų”, – sakė Alvina Pretkelienė.

Ėvė Endzinaitė liko netekėjusi ir buvo griežta surinkimininkė. Gyveno brolio Jono šeimoje, kai jie grįžo į Lietuvą 1921-aisiais ir įsikūrė Kiauleikiuose, ir drauge traukėsi į Vakarus 1944-aisiais. Alvina Pretkelienė neprisimena, kaip teta bendravo su Vydūnu, kurio galėjo ir nemėgti už jo pasaulietines dainas ir vaidinimus. Yra išlikę Vydūno laiškų Ėvei Endzinaitei, kažkodėl rašytų vokiškai, nors Vydūnas gerai žinojo, kad ji nelabai mokėjo šią kalbą.

Albinas Endzinas taip pat su pagarba kalba apie grostantės (didžiosios tetos) Ėvės pamokas, nes daug girdėjęs iš tėvo Arnoldo Endzino (1906 10 27 Bairam Alyje – 1984 02 16 Kaune) ir pats yra jos rankų pakylėtas. Būtent per tokius pasišventėlius (Dievo žodžio sakytojus ir panašiai) evangelikų šeimose analfabetų nebūna ne tik Biblijos, bet ir pasaulio pažangos, tradicijų išsaugojimo prasme. Tokia nuolatinė knygnešystė, iki dabar. Ir krikščioniškas artimo slaugymas. Kiek tik vien aš pažinojau klaipėdiškių seneliukų, kuriuos nukaršino tokie patys seneliukai, giminėms per karą ir pokario negandas išsiblaškius.

Tiedu mirę brangūs šviesuoliai Jonas Endzinas ir Ėvė Endzinaitė guli palaidoti toli Vokietijoje, Bukenbergo kapinėse.

Užrašiau Alvinos Pretkelienės dukters Rožės Pretkelytės-Gegienės pasakojimą apie tėvus.
Mama į Lietuvą grįžo su tėvais 1921-aisiais. Baigusi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, dirbo bibliotekoje. 1939-aisiais pripažino Vokietijos pilietybę. Lankė vertėjų kursus ir 1941-aisiais buvo pasiųsta į Kėdainius vertėjauti apskrities viršaičio raštinėje. Čia susipažino su Mykolu Pretkeliu, kuris buvo viršaičio sekretorius, be vokiečių, mokėjo rusų ir dar kitų kalbų.

1942-aisias jie susituokė. Gestapas labai prieštaravo, kad mama teka už lietuvio. Jaunavedžiai, praradę nacių pasitikėjimą, išsikėlė į Darbėnus. Ten gimė vyresnioji sesuo Algė Lydyja (vardą Algė parinko Vydūnas).

1944 m. rugpjūtį naciai juos išvežė darbams į Austriją. Tėvelis dirbo Gracės muilo fabrike. Jiems leido nuomoti butuką. Išbuvo Gracėje apie metus. Tada mamą ir surado minėtas Vydūno atvirlaiškis.
Kita mamos sesuo Erna Uldukienė (g. 1912 m. Rūdaičiuose, dabar gyvena Kanadoje) gyveno taip pat netoliese. Rusams ateinant pasitraukė į Vakarų zoną, o tėvai nespėjo. Sovietų karininkai suregistravo, kas iš kur ir liepė ruoštis namo. Iš pradžių įkalbinėjo, paskui prievarta. Tėvas gal nelabai ir norėjo likti Vakaruose. Kėdainiuose jis buvo pasistatęs namą, o tie sovietiniai agentai žadėjo, kad bus grąžintas visas turtas.

Važiavo į Lietuvą traukiniu atviruose vagonuose, pakrautuose akmens anglies. Gomelyje (Baltarusija) juos apiplėšė. Traukiniui sustojus, užšoko plėšikai ir numėtė jų daiktus.

Tėvas iš atsargumo į Kėdainius atvažiavo vienas. Pažįstami jam patarė nesirodyti, nes dirbęs prie vokiečių apskrities viršininko raštinėje, o iki karo dar buvęs šaulys.

Šeima išlipo Šilutės geležinkelio stotyje. Visi namai žiojėjo be langų ir durų, virtuvėse plytos – be rinkių. Įsikūrė name prie Šyžos. Mykolas Pretkelis dirbo buhalteriu finansų skyriuje, buvo vienas Šilutės MTS (mašinų-traktorių stotis), melioracijos valdybos steigėjų.

Šilutėje gimė antras Rožės brolis Petras (dirba Vilniuje), o tada – ji pati. Baigusi pirmąją vidurinę mokyklą, dirbo Šilutės projektavimo institute, po poros metų studijavo matematiką Vilniaus universitete.
Vėliau mokytojavo Tauragės ir Šilalės vidurinėse mokyklose – kėlėsi pagal vyro darbą. Vyras – teisininkas, dabar dirba prokuroru Kretingoje.

Jie užaugino dvi dukras. Nika – medicinos sesuo Palangos reabilitacinėje ligoninėje, Dina – baigė keramiką Stepo Žuko aukštesniojoje dailės mokykloje Kaune. Laimėjusi konkursą Klaipėdos kalbų kolegijoje, išvažiavo mokytis filosofijos į Ameriką. Ištekėjo, yra surengusi savo tapybos darbų parodų. Ji tapo įvairius siužetus ant visuomeninių pastatų sienų.

Man Rožė Gegienė dar kalbėjo:

“Mamytė su tėveliu sekmadienio rytais dainuodavo (“Ant tėvelio dvaro sakalai krypavo” ir kt.) ir aš maniau sau, kad tai tėvelio tėviškės tradicija. Bet paskui visai prieš pat mamytės mirtį sužinojau, kad tos dainos iš klaipėdietiškų chorų, kuriuose ji dainavo. Tėvelio mėgstamiausia daina buvo “Kur tas šaltinėlis”.“

Vaikui buvo labai brangios tėvų bendrumo akimirkos. Galima tik spėti, ką reiškė tasai lietuviškasis dainos sakalas jos motinai, Vydūno dainininkei, dar paauglei bėgiojusiai Ferganos slėnyje. Svarstėme, kad Vydūnas padeda ir dabar suartėti, o suartėti mums reikia, kad išliktume. Kažkodėl Rožę Gegienę, knygnešio Jono Endzino dukraitę įsiminiau nuvažiuojančią dviračiu. Pasitaikė atsisveikinti Palangos stotyje, kur ji, kaip ir daugelis palangiškių, atsirakino dviratį, sėdo ant jo ir numynė, tarsi gyventų ne miesto, o pačiame pasaulio pakraštyje.